„Mirtis pilna ironijos“ (J. Vaičiūnaitė)
Pavargusius nuo kasdienių banalybių, persisotinusius informacija, XXI a. žmones, ko gero, vis dar sujungia mirties tema. Abejingų nėra – vieni jai ruošiasi, kiti stengiasi pabėgi, treti apsimeta, kad jos nėra. Kaip pasikeitė barokinė mirties samprata? Kaip keitėsi tradicijos, papročiai, viešoji laikysena? Koks vis dėlto yra tikrasis atsisveikinimas ir kada jis įvyksta? Kodėl tokie dažni atodūsiai „negaliu paleisti“?
Nuo amžių amžinųjų gražiai numirti buvo kiekvieno siekiamybė. Ką šiandien reiškia graži mirtis Ukrainos karo kontekste? Brutaliausias, žmogiškumą naikinantis rusų karių elgesys Ukrainoje, ukrainiečių praradimų skausmas dar labiau sustiprina temos aktualumą.
Kas liko iš barokiškos tradicijos – „Castrum Doloris (Skausmo pilis), kai išpuoštas katafalkas ir mirusiojo gyvenimas buvo teatralizuojamas, gedėjimas ilgas, apipintas giesmėmis, procesijomis, pamokslais, epitafijomis? Mirtis buvo labai arti. Ar tikrai šiandien trilerių reklamos su besiritančia galva, tykštančiais kraujais, rodomos kartu su pampersais, dantų pasta, pomidorų padažu, visiškai devalvuoja mirtį? Ar tikrai kuo trumpesnis atsisveikinimas su urna apsaugo nuo išgyvenimų?
„Dievas galingas paguldė mumi, būkit pasiruošę – guldys ir jumi“
Parodoje galima reflektuoti gyvenimą ir mirtį. Didžioji vertybė – dauguma daiktų, ilgai saugotų muziejaus saugyklose, liudija mūsų prosenelių, biržiečių gyvenimą. Tai, ko gero, ir yra tikroji muziejaus misija – išsaugoti ir, laikui atėjus, grąžinti, priminti. Belieka įjungti ne tik sąmonę, bet ir širdį, per kurią ir eina tos senos laidotuvių nuotraukos, tušti rėmai su pavardėmis, portretai, perrišti juodu kaspinu, Bronislovo Petrausko dovanotos paveikslų kopijos mirties tema, juodai pridengtas veidrodis, rankšluosčiai, įkapės. Ir laimingos mirties zvanelis – bene pats egzotiškiausias: skambinti prie mirštančiojo, kad mirtis būtų lengvesnė.
Pagrindiniai parodos eksponatai pradžioje pribloškia (ne glamūrinis popsas gi!): karstas, skeletas, kaukolė, gedulingos kapos, užklotai, dvasininko rūbas, gedulingai papuoštas žirgas. Lyg per drąsu rodyti tai, kas matoma tik per laidotuves? Lyg nesinorėtų žiūrėti į tai, kas laukia? Per daug drastiškas priminimas? Ne vieta čia? O tai kur prisiminti?
Muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė trejus metus brandino idėją, vaikščiojo su visomis baimėmis ir abejonėmis. Ir pagaliau paroda išsipildė. Pavadinimą muziejaus direktorė Edita Lansbergienė surado Kupreliškio kapinėse. Muziejaus fondų specialistės su didžiausia atida ir pagarba paruošė kiekvieną daiktelį. Kažkaip tie daiktai – liūdnumo liudytojai – patys išsireikalauja ypatingo apsiėjimo. Yra ir kitų muziejų artefaktų. Yra ir laiko juosta: laidojimo tradicijų pristatymas nuo pilkapių, karų iki tarpukario, sovietmečio.
Kuo skiriasi „čia guli“ nuo „čia ilsisi“?
Taigi, esmė nepasikeitė nuo barokinės laidotuvių scenarijaus: išliko ir gėlių pilna skausmo pilis, ir grožio siekimas, ir žodis per laidotuves, giminių, kaimynų susėdimas. Tas ypatingas biržietiškas žodis „apsėdai“! Paskutinį kartą apsėsti ir prisiminti, atleisti, atsiprašyti. Iš tiesų aktualus, tik gal labiau suasmenintas ir barokiškas linkėjimas „Gyvenk taip, tarsi mirtum. Numirk taip, kaip gyvenai“.
Anksčiau kapinės buvo „plepesnės“, antkapių užrašai pasakojo žmogaus gyvenimą, dabar – vardas, pavardė, gyvenimo ir mirties data. Racionali mūsų epochos išraiška. Vis dėlto tikrai verta aplankyti parodą ir priimti ją tarsi savo genties istoriją.
Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
