Vadiname savo kaimynus latvius braliukais, jie atsako tuo pačiu. Gal ir pagrįstai, nes jau visi pamiršo, kaip jie iš mūsų Palangą norėjo atimti, o mes turėjome pretenzijų į jų Daugpilį. Alūkstos apskrityje mūsų kariuomenės kiek pasišaudė, o dėl Mažeikių tik šiaip šautuvais pamojavome. Ir po šimto metų pykomės dėl prekybos tinklų, pieno, mėsos ir kitų produktų importo ar eksporto. Vienu žodžiu, tokie nedideli broliški pasistumdymai.
Bet skirtingas požiūris į tuos pačius dalykus niekur nedingo.
Būkim atviri – lietuviai nepriklausomybės aušroje į latvius žiūrėjo kiek iš aukšto – mes buvome didūs, nuo jūros iki jūros, o jūs net valstybės sukūrę neturėjote. Dabar apie tai mes pamiršome, bet latviai, panašu, ne. Ir apie tai subtiliai primena pasienyje.
Jei kartais norėsite aplankyti braliukus važiuodami pro Kvetkus per Neretos upę ir vešite jiems 20 tonų lauktuvių, savo arogancijos ir puikybės krovinį teks palikti ant tilto. Anoje pusėje jus priims tik su tris kartus mažesniu bagažu. Taip rodo kelio ženklai.
