Tvarkant paminklą, skirtą žymiam kraštiečiui Antanui Macijauskui, kurį prieš daug metų su vietos parapijiečių, seniūnijos pagalba pastatė šviesaus atminimo kunigas Antanas Balaišis, kilo visokių vaizduotę žadinančių minčių.
Prieš pradedant darbus, teko važiuoti pro Likėnus ir, aišku, pro kažkada plačiai žinomą buvusio kurorto parduotuvę. Graudžiai atrodantis, jau griuvėsiais virstantis pastatas tapo nuoroda, jog Biržai Likėnus prarado negrįžtamai ir apie jokias kurortines vietoves ar kurortus svajoti nebėra tikslo. Bet apie tai kitą kartą.
Kas vyksta visoje šalyje, tas, aišku, dedasi ir mūsų Biržų krašte, tik su savo specifika. Pradėti reikia nuo pagalbos Ukrainai. Jau kovo pradžioje ant savivaldybės vadovų stalo gulėjo iš ukrainietiško Chmelnickio miesto tarybos gautas raštas, kuriame prašoma suteikti humanitarinę pagalbą. Kol vadovai svarstė, kol rengė nutarimo projektą, praėjo mėnuo, nors kariaujančiai Ukrainai kiekviena minutė brangi. Ar nebuvo galima iš karto gavus raštą sušaukti tarybos kolegiją ir per keletą dienų paruošti siuntą? Matyt, ne, nes tada nebus ką parašyti, kaip vadovai ir visa administracija daug dirba. Pagalbos Ukrainai rinkimo ir išsiuntimo organizavimu daugiausia užsiima įvairios nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės. Žmonės dirba neatlygintinai.
Kam reikėjo ilgiausio savivaldybės vadovų straipsnio apie Seimo nario Valdemaro Valkiūno pasvarstymus dėl pagalbos Ukrainai.
Ar ne laikas realiai joms padėti, t.y. iš savivaldybės administracijos paskirti keletą žmonių, kurie nuolat dirbtų šioje srityje? Yra tiems reikalams visas skyrius, turintis viešąja tvarka užsiimti. Karas Ukrainoje, jau aišku, greitai nesibaigs, sugriautos šalies atstatymas, paramos teikimas pabėgėliams tęsis ne vienerius metus, o žmonių ištekliai tikrai mažės, tad reikalingas nuoseklus, gerai suplanuotas darbas, kad paskui nebūtų didelių nesusipratimų. Patarti ką nors dabartinei Biržų valdžiaisunku, nes ji save laiko „nuo Dievo“ ir bet kokius priekaištus, kad ką nors galima padaryti geriau, iš karto atmeta, nes kas blogai, tai padaryta kitų.
Negaliu nepaminėti savivaldybės administracijos vadovų ir administracijos ataskaitos, tiksliau, ne pačios ataskaitos, o jos svarstymo. Stebint tarybos kolegų „aktyvų“ dalyvavimą šiame procese, nejučiomis pradėjo kirbėti klausimas – kiek iš jų atidžiai perskaitė vieną iš pagrindinių dokumentų, kuris lemia ir tolimesnį savivaldybės darbą? Jeigu būtų tai padarę, būtų pamatę, kad pagrindinis dėmesys nukreiptas į du dalykus: erdvių tvarkymą ir kažkokį mistinį „padėties stabilizavimą“. Ir klausantis, be abejo, puikios I. Varzienės kalbos, sukirbėjo dar viena mintis su klausimu – ar ši ponia dešimtį metų buvo valdžioje, ar opozicijoje? Ir antras klausimėlis, tiesa, mažesnis, ar dabartiniai valdžioje esantys Biržų liberalai beveik visus dvylika metų nebuvo valdantieji? Tas pats apie socdemus ir dalį respublikonų. Galima tik stebėtis valdančiosios koalicijos lyderių („lyderės“?) sugebėjimu visus reikalus pateikti taip, kad už viską kalti nespėję kojų valdžioje apšilti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai.
Nenoriu tapti blogu pranašu, bet ateis, jeigu dar neatėjo, laikas, kai gražūs žodžiai, nevirstantys reikalingais darbais, mus visus nubaus. Ir nesvarbu, ar esame valdžioje, ar opozicijoje. Karas, jo aukos – tai siaubinga, baisu, bet duoną kasdieninę auginti reikia ir reikės. Lietuvos žemdirbiai, žinoma, ir Biržų, rūpinosi, kad visada ant mūsų stalų būtų sočiai.
Rūpinsis ir dabar, ir ateityje, tačiau valdžiai reikia rimčiau pradėti galvoti, kur padėti iš visų surinktus pinigėlius. Kad ir smulkmena, bet kam reikėjo ilgiausio savivaldybės vadovų straipsnio apie Seimo nario Valdemaro Valkiūno pasvarstymus dėl pagalbos Ukrainai, juk už tuos sumokėtus kelis šimtus eurų, galima aprengti ukrainiečių vaiką. Dar kartą pasikartoju – tai smulkmena, tačiau yra ir daug didesnių nereikalingų išlaidų.
Nežiūrėdamas kritikos pasilieku prie savo minties, kad 30000 eurų, skirtų Jono Meko įamžinimui, gali likti ir Biržuose, t.y. šį darbą atlikti biržiečiai menininkai, o ne išvažiuotų į Vilnių. O jeigu yra tiek daug J. Meko gerbėjų, tai niekas netrukdo sumesti nors ir šimtą tūkstančių ir didelį paminklą pastatyti. Būtų įrodymas, kad darbais, o ne žodžiais garbųjį kraštietį mylime.
Jeigu yra tiek daug J. Meko gerbėjų, tai niekas netrukdo sumesti nors ir šimtą tūkstančių ir didelį paminklą pastatyti.
Na, ir pabaigoje apie tiek aistrų sukėlusį paminklą A. Macijauskui atminti. Gerai, kad kažkas net septynerius metus vis atvažiuodavo pažiūrėti, matyt, laukė, kada nugrius. Jeigu rimtai, tai gamta taip patvarkė, jog vienoje pusėje nuolat nusėda žemės sluoksnis ir tai gali tęstis ilgai, tad kryžių kaskart reikia patiesinti. Kaži ar čia didelė bėda? Gal didesnė, kad prie paminklų, kryžių pastovėti ir save parodyti yra labai daug norinčių, o juos tvarkyti – labai mažai. Ir, be to, dar vienas klausimas.
Ar senojo pašto pastato nelaukia toks pat likimas kaip ir Likėnų parduotuvės? Pagal dabartinius darbų tempus – visko gali būti.
Tomas Četvergas, Biržų savivaldybės tarybos narys, LVŽS frakcijos pirmininkas
