„Alisa pagaliau pakilo iš vietos: šįkart ją žaibu nutvilkė mintis, jog tikrai niekad anksčiau neteko matyti triušio, vilkinčio liemene ir dar su laikrodžiu kišenėje!“ – rašė Lewisas Carrollis garsiojoje knygoje „Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje“.
Praėjusio antradienio ryte pasijutau kaip Alisa – tikrai niekad anksčiau neteko matyti triušio, vilkinčio polo marškinėliais ir dar su žiedu ant letenos, atsiprašau, ant dešinės rankos bevardžio piršto. Ta pati ranka buvo parėmusi apžėlusį smakrą, o rodomasis pirštas nukreiptas smilkinio pusėn. Triušis tupėjo narve.
Tik šis reginys – ne iš Alisos nuotykių triušio urve – tai rodoma laikraštyje „Biržiečių žodis“. Vaizdas įvardytas kaip nuotrauka, o po ja užrašyta: „Gyvūnų namuose gyvena ir triušiukai, kurie buvo išmesti, tačiau rado pastogę „Vizgyje“.
Biržai šiuo metu linkę melstis triušio ikonai.
Tame pačiame laikraštyje vaizdo iš triušio narvo motyvas kartojamas – ta pati galva, tik be ilgų ausų rodoma ir prie politinio komentaro. Ties nuotrauka užrašas jau kitas. Tai jau nebe triušiukas, o „Biržiečių žodžio“ žurnalistas Kęstutis Isakas.
Šios metamorfozės, be abejo, kelia tam tikrų klausimų.
Mitologinis klausimas
Triušis su žmogaus galva yra kodas. Kaip žvelgti į šią būtybę – kaip į triušiažmogį ar žmogtriušį?
Egiptiečių ir graikų mitologijoje yra panašių būtybių – sfinksų – liūto kūnu ir žmogaus galva. Bet Biržams liūtai neįdomūs. Mūsų krašte pasakojama apie mitologines būtybes murzinais gyvūnų snukučiais ir su žmogaus rankomis, pėdomis. Juos, susivėlusius, šiaudais apkibusiais kailiukais, esą girdėdavo bruzdant tvartuose. Mūsų protėviai tikėjo, kad tai kipšai, pasivertę kiaule, gaidžiu, šunimi ar juodu triušiu.
Bet laikai keičiasi. Kipšams jau atveriamos bažnyčių durys ir šie be ceremonijų lipa ant altorių.
Biržai šiuo metu linkę melstis triušio ikonai.
Nepriklausomybės klausimas
Būtybė, mūsų krašte pasirodanti įvairiais pavidalais, yra ne tik mitologinė. Ji aktyviai reiškiasi žemiškuose biržiečių rūpesčiuose, juos visaip kaip apgiedodamas ar aplodamas (priklauso, kokiame pavidale pati tuo metu būna). O tų giesmių gale vis priduria: „Komentaro autorius nepriklauso jokiai partijai ar politinei organizacijai ir nedalyvauja jų veikloje. Atstovauja tik viešajam interesui“.
Bet kodėl, gerbiamas viešojo intereso atstove, jūs lendate į triušio narvą? Ar tupėdamas tarp triušių netapsite nuo jų priklausomas? Ar biržiečių gyvenimai nebus vertinami per triušių prizmę? Ar neatstovausite jų interesams? Dar daugiau – ar nekils noras sukurti dar vieną politinę grupę, pavyzdžiui, „Vieningi triušiai“?
Alisos sindromo klausimas
Galva, išlindusi iš triušio narvo ir įšokusi į politinio komentaro tribūną, paberia savo pastabų apie verslą, politiką, žiniasklaidą. Jų daug ir įvairių – kaip spiručių. Čia faktai apverčiami, maišomi su sapnais, asmeninėmis vizijomis, Kremliaus troškimais ir tos informacinės išmatos taškomos į kairę ir į dešinę.
Ar nekils noras sukurti dar vieną politinę grupę, pavyzdžiui, „Vieningi triušiai“?
Kai politikė E. Čepokienė užsipuola verslą, konkuruojantį su verslu, kuriuo užsiima jos vadovaujama kaimo bendruomenė, tai, triušio olos požiūriu, nieko tokio. Tačiau kai paviešinama, kad tos pačios kaimo bendruomenės verslą remia visi mokesčius mokantys rajono gyventojai, tai jau labai blogai. Kai ta pati politikė padeklamuoja tekstą apie labai prastai dirbančią rajono valdžią, tai gerai. O kai pastebima, kad tas tekstas dvokia triušio urvo stilistika, tai labai blogai.
Amžinoji naujiena – žiauriai bloga valdžia – švyst, kita spirutė – tokios valdžios kaip Biržuose niekur niekur nėra – švyst. Laikas permainoms (kodėl gi ne, Ukrainoje jos jau vyksta) – švyst.
Totalus valdžios blogis iliustruojamas tame pačiame triušio urve pagaminta produkcija „Biržiečiai kalba, kad…“ Ir tas gandų spirutes biržiečiai graibsto kaip razinas.
Triušio – žurnalisto galva skelbia, kad biržiečiai bijo kritikuoti valdžią, nes ši tuoj juos apskųsianti įvairioms institucijoms. Čia kaip toje rusų propagandoje, kai savo elgesio modelis perkeliamas priešininkams. Jis gana tiksliai nusakomas ir lietuvių tautosakoje: kuo pats kvepia, tuo kitus tepa. Kiek, pavyzdžiui, skundų prirašė „Biržiečių žodžio“ direktorius ir žurnalistas, jo politiniai bendražygiai ir kiti laikraščio autoriai? Vien „Šiaurės rytai“ per vienerius metus buvo apskųsti daugiau kartų nei per 20 laikraščio gyvavimo metų. Ištisus metus redakcijos darbą trikdė įvairios institucijos, kurioms reikėjo pateikinėti paaiškinimus ir kitus dokumentus, įrodančius, kad nesame tokie, kokius vaizdavo skundų autoriai. Jie liovėsi tik po to, kai visi skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti.
Ir nuo skundų iš triušio urvo kentėjo ne tik „Šiaurės rytai“.
Kaip žinia, rašytojas Lewisas Carrollis matė dalykus taip, kaip juos matė Alisa. Rašytoją kankino reta neurologinė liga, kuria sergant matomos haliucinacijos, o šalia esantys objektai atrodo didesni arba mažesni, nei jie iš tiesų yra – visai kaip patekus į triušio olą. Šis sutrikimas vadinamas Alisos stebuklų šalyje sindromu.
Kokį pasaulį nori įpiršti biržiečiams asmuo, kuris save demonstruoja kaip triušį?
