Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35-mečio proga Biržų muziejininkai pagerbė biržiečius sąjūdiečius – pakvietė juo į pikniką Lietuvos šimtmečio ąžuolyne Kauniuose, kur žaliuoja ir sąjūdiečių prieš penkerius metus sodintas ąžuoliukas.
Sekmadienio rytą Biržų tvirtovės kiemas nesnaudė: su kuprinėmis, žygio drabužiais į tradicinį žygį „Radvilų keliais“ rinkosi ištvermingiausieji keliautojai, pasirengę per dieną nueiti 50 kilometrų atstumą. Kai kurie žygin leidosi antrą dieną iš eilės, šeštadienį nukeliavę šiek tiek trumpesnius maršrutus.
Kaip ir prieš penkerius metus, kai buvo minimas Sąjūdžio 30-metis, žygeivius į kelią išlydėjo Biržų sąjūdiečiai. Šį kartą – Povilas Gasiulis, Vytautas Linkevičius, Algimantas Bukys, Feliksas Grunskis ir Vladas Butkus. Juos šiai misijai pakvietė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkai.
Sąjūdietis mokytojas Algimantas Bukys taip kreipėsi į žygeivius: „Savo gyvenimą suskirsčiau į dvi dalis: pusę jo praleidau kalėjime, o po 1990-ųjų, kai Lietuva tapo laisva, ištrūkome iš to kalėjimo, tapome normalaus pasaulio gyventojais. Sunku suprasti tiems, kurie ten nebuvo. Jei būtų laiko mašina, būtų galima nusikelti į 1980-uosius metus, praleisti ten kelias dienas ir grįžti. Tada pamatytume, kaip esame pasikeitę, ką esame pasiekę. Ir kai pasigirsta balsų, kad šiais laikais Lietuvoje niekas nepasikeitė, viskas yra blogai, tai galbūt tik į anuos laikus patekę žmonės suprastų, kad anais laikais net į Lenkiją negalėjome nuvažiuoti, o dabar galim skraidyti po visą pasaulį. Tai toks ir palyginimas“.
Žygeiviai iškeliavo, o sąjūdiečiai ir muziejininkai vyko į kapines pagerbti Sąjūdžio žmonių, kurių jau nėra tarp mūsų.
J. Nastopkos gatvės kapinaitėse ilsisi gydytojas Gytis Januševičius. Toks jaunas iškeliavo, vos penkiasdešimties sulaukęs. „Daug jaunesnis, nei mes dabar“, – apgailestavo A. Bukys.
Kitame šių gražių paežerės kapinaičių kalnelyje – Algimanto Baublio amžinojo poilsio vieta. Biržų garbės pilietis, ilgametis Biržų krašto muziejaus direktorius, mokslininkas, intelektualas, inteligentas. Biržų sąjūdiečiai visuomet rasdavo prieglobstį savo susirinkimams po muziejaus stogu, visuomet buvo palaikomi, visuomet A. Baublys skleidė laisvos šalies idėją.
Rinkuškių kapinaitėse, tarp pušų ir eglių, Valentino Dagio kapavietė. Sąjūdiečiai atidavė pagarbą šiam Sąjūdžio metraštininkui, rašytojui, filmų kūrėjui. Aplankė generolo leitenanto S. Nastopkos kapą.
Valantiškių kapinėse ilsisi muziejininkas, žurnalistas Antanas Seibutis. Sąjūdiečiai uždegė žvakelę jo garbei.
O jau tuomet – į Šimtmečio ąžuolyną, žaliuojantį prie Karvės olos.
Per penkerius metus sąjūdiečių sodintas ąžuoliukas gerokai pasistiebęs, išlakus, tiesus. Jį sąjūdiečiai papuošė Tautine juostele.
Muziejininkė Emilija Raibužytė-Kalninienė jiems paruošė siurprizą – į segtuvus sudėjo jų sakytų kalbų, kurios yra saugomos muziejuje, kopijas. Buvo nustebusių veidų! Kai kas per dešimtmečius jau užsimiršo.
Buvo ir smagių prisiminimų, ir džiaugsmo. Vladas Butkus prisiminė, kaip užsuko pas tuo metu Biržų rajono komendantu dirbusį Vytautą Linkevičių. Jį saugojusio kareivėlio paklausė, ar V. Linkevičius yra, ir kaip niekur nieko, be jokio patikrinimo, pateko į kabinetą. V. Linkevičius net šūktelėjo: „Kaip tu čia patekai!“. Dabar, pikniko metu, visi V. Linkevičių vertė pasakyti, ar šis to vargšo kareivėlio nebuvo uždaręs į daboklę? V. Linkevičius dievagojosi, jog kareivėlis jokios bausmės nesulaukė.
Besivaišindami arbata, kava, bandelėmis, sąjūdiečiai labiausiai džiaugėsi, kad Lietuva išgražėjo, sustiprėjo, kad atsilaiko priešų provokacijoms, kad šalis tapo visaverte europietiška valstybe.
„Ar už tokią Lietuvą kovojot?“ – paklausė muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.
Tikrai už tokią….
Editos Mikelionienės nuotr.
