Vašingtone gyvenančiai ir JAV federalinėje vyriausybėje dirbančiai biržietei Veronikai Orlovai teko darbuotis su B. Obamos, D. Trampo ir Dž. Baideno administracijomis. „Džiaugiuosi, kad pasirinkote mus!“ – tokie buvo dabartinio JAV prezidento Dž. Baideno žodžiai, kai jam biržietė pasakė, kad yra nauja JAV pilietė.
– Veronika Orlova – Biržų „Saulės“ gimnazijos 74-osios laidos mokinė, meniška siela – vaidinanti, kurianti poeziją, gražiai piešianti – taip biržietę, daugiau nei prieš 20 metų nusprendusią pakelti sparnus ir išvykti užkariauti pasaulio, prisimena mokytojai.
O kokių prisiminimų apie, ko gero, gražiausius metus, praleistus mokykloje, yra išlikusių Jūsų atmintyje?
– Man labai pasisekė, kad patekau į „Saulės“ gimnaziją. Tuo metu nesuvokiau, kokie puikūs iš tikrųjų buvo mūsų mokytojai, o dabar turėdama su kuo juos palyginti gerai tai suprantu.
Jie man ir kitiems mokiniams skyrė visą savo energiją ir tikrai nuoširdžiai stengėsi, kad mums gerai sektųsi. Be to, turėjau visas galimybes išbandyti save įvairiose meno srityse.
Dainavau, kūriau tekstus, piešiau, taip pat buvau skatinama dalyvauti daugelyje konkursų ir olimpiadų. Tai man padėjo išsiugdyti pasitikėjimo savimi jausmą, kuris tikriausiai ir lėmė, kad išdrįsau dalyvauti Li Po Chun Jungtinio Pasaulio Koledžo konkurse stipendijai Honkonge laimėti. Mano klasės draugės (mokiausi humanitarinėje klasėje, kurioje vaikinų nebuvo) buvo draugiškos, linksmos ir mielos. Kartais padėdavome viena kitai atlikti namų darbus, jei ko nors nesuprasdavome, bandydavome kartu išsiaiškinti. Dar atsimenu, kaip, vos išgirdusios skambutį, lenktyniaudavome viena su kita bėgdamos į valgyklą pietauti. Su klasės draugėmis taip pat dalyvavome respublikinėje Jaunųjų gamtotyrininkų mokykloje, bendradarbiavome su Vilniaus pedagoginiu universitetu. Smagiausia buvo tai, jog per sesijas vykdavome tyrinėti gamtos daugelyje gražių Lietuvos vietų ir ten stovyklaudavome: pavyzdžiui, teko aplankyti Kernavę, Ventės ragą, Čepkelių gamtinį rezervatą.
– 1997 m. su klasės draugėmis sukuriate pjesę „Dvyliktokai“, kuri Jaunųjų dramaturgų konkurse laimi I vietą. Raudonas „Coca-Cola krepšys“, vienas iš prizų, be ginčų atitenka Jums, nes ruošiatės paskutiniaisiais mokyklos metais pagal mainų programą išvykti į Honkongą. Kaip kilo idėja pasiryžti palikti šeimą, draugus, gimtąją šalį ir leistis į kitą pasaulio kraštą?
– Nuo ankstyvos vaikystės domėjausi kitomis pasaulio šalimis ir kultūromis. Atsimenu, kad būdama vos ketverių metukų klausinėdavau mamos, kaip kituose žemynuose gyvena žmonės, ir su didžiuliu susidomėjimu klausiausi, ką ji apie tai pasakojo. Geografijos pamokos mokykloje toliau skatino mano susidomėjimą pasauliu: įsivaizduodavau save, apsilankančią visose tose šalyse, apie kurias mums pasakodavo mokytoja. Jau paauglystėje suvokiau, kad norėdama įgyvendinti savo svajones turiu ieškoti galimybių mokytis užsienyje, tą ir padariau – kaip jau minėjau, išdrįsau pabandyti laimę studijuoti Jungtiniame Pasaulio Koledže, buvau pakviesta porai atrankos turų Vilniuje ir gavau vieną iš tais metais siūlomų penkių stipendijų mokytis įvairiuose pasaulio kraštuose. Smalsumas nustelbė visas baimes ir dvejones, jų greitai visai neliko. Atsisveikinau su Biržais ir leidausi į kelionę.
– Kodėl būtent Honkongas, viena iš tolimiausių galimų mainų programos krypčių? Kuo ši šalis Jus taip patraukė?
– Honkongas – mano pirmas pasirinkimas ir buvau sužavėta, jog ten ir teko vykti. Kitos mokymo įstaigos, kurias galėjau rinktis tais metais, buvo Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Kadangi tuo metu ypač domėjausi budizmu, viliojo galimybės su juo artimiau susipažinti ten, kur daugiausia žmonių išpažįsta šią religiją.
Norėjau pasinaudoti proga pažinti Tolimuosius Rytus, nes žinojau, kad su Vakarų pasauliu vis tiek dar teks susidurti ateityje, nes dauguma žmonių iš Lietuvos patraukia būtent ta kryptimi. Beje, tai, kad netikėtai pavyko laimėti konkursą, irgi buvo faktorius, paskatinęs egzotiškesnį pasirinkimą. Kai sugalvojau varžytis dėl stipendijos, kai kurie geranoriški biržiečiai patarė man per daug nesitikėti, nes aš „tik mergaitė iš provincijos“, o dauguma kandidatų buvo įtakingų tėvų vaikai iš didmiesčių prestižinių mokyklų. Tad pamaniau: „Na va, kad jau netikėta kryptimi reikalai pakrypo, tęsiame magiją ir renkamės egzotiškiausią šalį.“
– Kas labiausiai krito į akis atvykus į Honkongą? Ar pasiteisino lūkesčiai?
– Nuvykau iš Biržų į nepažįstamą didmiestį, kuriame gyvena daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje. Iš pradžių ten viskas atrodė tiesiog magiška. Kelias pirmas minutes mačiau save lyg iš šono, lyg kokį personažą užsienietiškame filme. Į akis iškart krito jūros ir kalnų vaizdai, kuriais susižavėjau nuo pat pirmų akimirkų ir kuriais negalėjau liautis žavėtis visus dvejus metus, kol gyvenau Honkonge. Mėgavausi subtropiniu klimatu ir daugybe niekad nematytų šiltųjų kraštų augalų, laisvu laiku su draugais kopėme į kalnus, stovyklavome ten, kanojomis plaukiojome Pietų Kinijos jūroje – pasiilgstu to gamtos grožio iki šiol. Kartais Honkonge jausdavausi taip, lyg būčiau laiko mašina nusikėlusi į ateitį: miesto centre prie uosto stovėjo futuristiniai (bent jau tų laikų lietuvės akimis) pastatai, kita vertus, nukeliavusi į miesto pakraštį, išvysdavau šiaudinėmis skrybėlėmis pasipuošusius žmones, dirbančius žemę taip pat sunkiai kaip ir prieš šimtus metų. Galėjau visą dieną savo malonumui klajoti po Honkongo „šlapius“ turgus ir tiesiog mėgautis kvapais, garsais, gyvybingumu, chaosu. Beje, pati žemyninė Kinija 1998 metais atrodė daug skurdžiau nei spindintis Honkongas. Būdama studentė keliaudavau traukiniais pigiausia klase ir sutikdavau daug žmonių, kurie net nebuvo matę europiečių, todėl sulaukdavau labai daug dėmesio: moterys ir vaikai su dideliu susidomėjimu žiūrėjo į mane, nesidrovėjo ir plaukus ar rankas paliesti. Tiesa, savo neregėtu populiarumu mėgavausi gal dvi dienas, o vėliau dėmesio netgi ir man buvo per daug – užsimaukšlinau megztinio gobtuvą ant galvos plaukams ir akims prisidengti, kad tapčiau panašesnė į vietinius. Kalbant apie lūkesčius, iš tiesų Honkongas neabejotinai viršijo juos – viskas septyniolikmetei Veronikai labai patiko. Žinoma, miestas turėjo savo problemų, bet tada aš jų tiesiog nemačiau.
– Pirmos dienos ar netgi savaitės svetimoje šalyje visai džiugios, bet ar nebuvo sunku priprasti prie visai kitokios mokymosi sistemos ir kultūros? Su kokiais iššūkiais susiduria jauna biržietė Honkonge?
– Adaptacija buvo tikrai lengva, nes mokykla tarptautinė, joje mokėsi paaugliai iš daugiau nei 100 skirtingų šalių, tad mokytojai, administracijos darbuotojai ir, aišku, vyresni mokyklos draugai buvo įgudę šiltai priimti naujokus ir jiems padėti. Visi mokiniai gyveno mokyklos teritorijoje, kambarį dalijosi 4 studentai: 2 pirmakursiai ir 2 antrakursiai, 2 iš Honkongo ir 2 iš skirtingų užjūrio regionų. Iš karto pajutau, jog įsigijau daug labai nuoširdžių ir padėti pasiruošusių draugų.
Manau, kad aš turbūt gimiau „užprogramuota“ jaustis patogiai susidūrusi su kultūrų ir kitokiais skirtumais – iki šių dienų jie mane domina ir motyvuoja, nes kitoks gyvenimo būdas būtų nuobodus (beje, su daugeliu Honkongo bendraklasių dar bendraujame ir netgi susitinkame, kai per atostogas nukeliauju į kitas šalis ar JAV miestus, pavyzdžiui, neseniai susitikau su nepaliete, dabar gyvenančia Sietle, taip pat 2019 metais buvau nuskridusi ir į klasės susitikimą Honkonge).
Pradėjus mokytis pasijuto anglų kalbos žinių stygius. Nors išvykdama iš Biržų galvojau, kad taip neatsitiks, nes kalbėjau angliškai geriau nei daugelis biržiečių, bet diskutuoti probleminėmis ir sudėtingomis temomis su skirtingais akcentais kalbančiais mokytojais ir studentais būdavo sunku, atsimenu, kol sugalvodavau, kaip išreikšti savo mintis angliškai, pokalbis jau buvo pakrypęs kita linkme. Vieną kartą skaitydama knygą apie Antrąjį pasaulinį karą net nesupratau daugelio žodžių ir turėjau jų reikšmių ieškoti žodyne. Tuo laiku jaučiausi kaip tikra kvailelė, bet šitoks „plauk arba skęsk“ metodas užsienio kalbai išmokti, kai ją girdi visą parą, yra labai efektyvus: semestro gale nebejaučiau jokio kalbos barjero, net gavau Britų tarybos sertifikatą, leidžiantį pačiai mokyti šnekamosios anglų kalbos. Ją mokiau kartą per savaitę vienoje Honkongo vidurinėje mokykloje, o antraisiais metais šalyje dirbau su iš žemyninės Kinijos atvykusiais pradinukais. Į patį „tikrąjį“ Honkongą, o ne mūsų pasaulinį burbulą koledže, savaitgaliais nueidavau apsipirkti ir prasiblaškyti. Vietiniai žmonės buvo draugiški, visada, nepriklausomai nuo paros laiko ar miesto dalies, jaučiausi saugi.
– Sėkmingai baigėte koledžą. Kas lėmė, kad Kinijoje mokslų tęsti nebenorėjote, bet į Lietuvą irgi negrįžote?
– Lietuvos piliečiams buvo daug daugiau galimybių mokytis Vakaruose nei Kinijoje. Kalbant apie studijų tęsimą Lietuvoje, reikėtų pabrėžti, kad tais laikais tarptautinio bakalaureato diplomas dar buvo mažai žinomas Lietuvos universitetams ir iš jų sulaukiau šaltokų reakcijų, kai kreipiausi dėl dominančių studijų programų, kita vertus, JAV universitetai entuziastingai vertino mano diplomą iš Jungtinio Pasaulio Koledžo ir iš karto priėmė studijuoti į antrą kursą, tad sutaupiau vienerius metus. Be to, po teigiamos patirties užsienyje aš asmeniškai buvau visai nieko prieš toliau tyrinėti pasaulį ir JAV atrodė kaip puiki tolimesnė stotelė.
– Į JAV lietuviai dėl įvairių priežasčių keliavo jau nuo XVII a. Daugeliui tai atrodo svajonių ir neribotų galimybių šalis, o kaip čia susiklostė Jūsų gyvenimas?
– Po koledžo baigimo Honkonge buvau priimta į universitetą Merilando valstijoje, taigi tolimesnių studijų keliai ir atvedė čia. Kaip ir daugelį žmonių JAV mane intrigavo, tad apsistoti šioje šalyje man nebuvo sunkus sprendimas. Kaip ir įprasta, po bakalauro studijų baigimo pradėjau dirbti netoliese esančiame Vašingtone, vėliau baigiau magistro studijas ir toliau tęsiau karjerą. Tiesiog gyvenime vis atsirasdavo naujų galimybių, kurių negalėjau atsisakyti.
– Koledžo metais susipažinote su mokytojos profesija. Kokiose dar srityse yra tekę save išbandyti?
– Po bakalauro studijų baigimo dirbau advokato padėjėja, po to bankininke. Tada, nusprendusi tęsti mokslus ir įgyti magistro laipsnį Johns Hopkins universitete, vasarą atlikau mokslinę praktiką Tadžikistane, Dušanbėje. Pabaigusi mokslus buvau atrinkta dvejų metų mokymo ir lyderystės tobulinimo programai JAV federalinėje vyriausybėje. Baigusi šią programą tapau valstybės tarnautoja anksčiau minėtoje federalinėje vyriausybėje, nes norėjau prisidėti prie naujos prezidento B. Obamos iniciatyvos „Pažadų zonos“ (angl. Promise zones) įgyvendinimo. „Pažadų zonos“ – aukštą skurdo lygį atspindinčios bendruomenės, kuriose federalinė vyriausybė bendradarbiaudama su vietos lyderiais sprendžia, kaip pagerinti ekonominę veiklą, švietimo galimybes, pritraukti privačius investuotojus, sumažinti nusikalstamumo lygį, pagerinti visuomenės sveikatą ir įgyvendinti kitus iškeltus tikslus. Iki šiol vis dar esu valstybės tarnautoja, savo užimamomis pareigomis (šioje srityje dirbu jau daugiau nei aštuonerius metus) esu labai patenkinta. Džiaugiuosi, jog turiu daug galimybių dirbti su įdomiais projektais, pavyzdžiui, esu padėjusi Šiaurės Amerikos indėnų rezervate Pietų Dakotoje tobulinti bendruomenės ekonominės plėtros programas, Indijoje padėjau didinti skaitmeninių finansinių paslaugų naudojimo galimybes, šiuo metu analizuoju, renku hipotekinius duomenis federalinei agentūrai „Ginnie Mae“, kuri praėjusiais metais padėjo 3,1 mln. namų ūkių su namų įsigijimo ir refinansavimo finansavimu ir kurios vertybinių popierių hipoteka viršija 3 trilijonus JAV dolerių (2021 metų Lietuvos BVP – 66,45 mlrd. JAV dolerių). Dažnai jaučiu, kad mano veikla yra prasminga ir daro teigiamą poveikį – tai man atrodo vienas svarbiausių atliekamo darbo ypatumų.
– Jūsų darbo sritys iš tikrųjų labai įspūdingos ir įvairialypės. Atrodo, kas viskas, ko imatės, sekasi lengvai. Ir visgi kurią savo veiklą vertintumėte kaip sukėlusią daugiausia iššūkių ir sunkiausią?
– Tai turbūt būtų mano vienos vasaros patirtis Dušanbėje. Šis darbas pareikalavo daug energijos, nes teko per gana trumpą laiką paruošti rimtus pristatymus bendradarbiaujant su nauja ir kultūriškai labai skirtinga grupe, kai bendrauti privalėjau rusų kalba, kurią jau buvau gerokai primiršusi. Taip pat sunkumų kėlė nesutarimai dėl galutinio projekto vaizdinio: vietinės Tadžikistano darbo grupės vizija gerokai skyrėsi nuo tos, kurią matė pagrindinio kompanijos biuro Vašingtone darbuotojai, tad teko susiimti ir koordinuojant spręsti šiuos konfliktus. Bet, kaip sakoma, viskas gerai, kas gerai baigiasi.
– Dirbdama vyriausybėje neabejotinai susidūrėte su daug žinomų asmenybių. Koks žmogus paliko didžiausią įspūdį? Kodėl?
– JAV federalinėje vyriausybėje mes dirbame su visomis administracijomis, kurios ateina į valdžią. Iki šiol teko dirbti su B. Obamos, D. Trampo ir Dž. Baideno administracijomis. Mes padedame įgyvendinti jų darbotvarkę, bet, žinoma, tai nereiškia, jog visi (maždaug 141 tūkst. valstybės tarnautojų Vašingtone) galime asmeniškai susitikti su prezidentu darbo reikalais. Nors su prezidentu susitikti nėra labai paprasta, Vašingtonas yra puiki vieta susipažinti su įžymiais žmonėmis ir tiesiogiai ar visai su jais kartu nedirbant. Visgi iš garsių asmenybių didžiausią įspūdį paliko dabartinis prezidentas Džo Baidenas, kurį sutikau dar kaip JAV viceprezidentą kalėdiniame vakarėlyje oficialioje jo rezidencijoje. „Džiaugiuosi, kad pasirinkote mus!“ – tokie buvo jo žodžiai, kai jam pasakiau, kad esu nauja JAV pilietė. Dabartinis prezidentas pasirodė labai malonus, draugiškas, lengvai ir noriai bendraujantis, nuoširdžiai besidomintis kitais žmonėmis. Jis niekur neskubėjo ir su visais maloniai šnekučiavosi iki tol, kol paskutiniai svečiai patraukė namo.
– Graikų poetas K. Kavafis teigė, jog keliaujant po pasaulį visada reikia mąstyti apie Itakę. Koks Jūsų pačios ryšys su tėvyne, esant taip toli nuo jos?
– Kartais dalyvauju Lietuvos ambasadoje Vašingtone organizuojamuose renginiuose diasporai. Lietuvos ambasada ir vietinė lietuvių bendruomenė aktyviai bendradarbiauja puoselėdamos lietuvybę. Mėgstu prie jų prisijungti ir prisiminti ar išmokti ką nors lietuviška, praturtinti sielą. Žinoma, norėčiau palaikyti glaudesnį ryšį su vaikystės draugais ir giminėmis, tiesa, dabar jau daug lengviau su jais susisiekti nuotoliniu būdu nei tada, kai išvykau iš Lietuvos, deja, susitikimai akis į akį vis dar yra retas malonumas, pradžiuginantis maždaug kartą per metus, jei nėra pandemijos apribojimų.
– Mokykloje buvote bendraujanti, veikli asmenybė, turėjote daug draugų. Ar šiandien, praėjus šitiek metų ir skiriant tokiam atstumui, vis dar palaikote ryšį jais?
– Palaikau. Tiesa, tas bendravimas kartais apsiriboja socialiniu tinklu „Facebook“, kur parašau komentarus ar tik palaikinu nuotraukas, bet džiaugiuosi, kad su kai kuriais ryšys išliko pakankamai artimas – pavyzdžiui, praeitų metų gegužės mėnesį teko dalyvauti buvusios klasės draugės Rasos vestuvėse Biržuose. Net daugiau nei pusę savo gyvenimo praleidus toli nuo gimtinės buvo labai miela ir smagu grįžti čia.
– Taip pat esate žavi, charizmatiška moteris, todėl tikriausiai netrūksta vyrų dėmesio. Kadangi esate daug keliavusi, pasidalinkite, kurių šalių vyrų asistavimas moteriai Jums pačiai paliko didžiausią įspūdį?
– Pirma mintis, šaunanti į galvą, – italai ir tadžikai. Italijoje kone kiekvienas vyras gatvėje ar parduotuvėje prie kasos kvietė į pasimatymą. Tokio didelio dėmesio sulaukiau turbūt todėl, kad Florencija, kurioje lankiausi, yra turistinis miestas ir jie nori „griebti“ užsienietes, kol jos dar nespėjo išvykti namo. Tadžikistane, atsimenu, vakarais buvo matyti mažai moterų, o vyrai vaikštinėdavo grupelėmis ir vis bandydavo atkreipti mano dėmesį: „Dievuška! Dievuška!“ Nors rengiausi konservatyviai, kaip ir vietinės moterys, bet vis girdėjau tą „dievuška, dievuška!“ kaip kokį bičių spiečių, zyziantį aplink mane. Be to, dažnai jų vyrai netgi vairuodami stabteldavo mane pakalbinti (tokio elgesio niekur nebuvau mačiusi nuo 1997 m., kai išvykau iš Biržų). Nemanau, kad galėčiau palyginti lietuvius ir užsieniečius vyrus, nes iš Lietuvos išvykau dar paauglė, be patirties, kurios lyginimui reikėtų.
– Mokykloje buvote meniška siela. Ar dabar dar lieka laiko kūrybai? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Prieš porą metų vėl pradėjau po truputį tapyti akrilu – nuo Honkongo laikų nebuvau tuo užsiėmusi. Netgi buvau pamiršusi, kaip man tai patinka, ši veikla tiesiog puiki meditacija – tapydama negalvoju apie nieką kitą, išskyrus tai, ką bandau perteikti ant drobės. Laisvalaikiu mėgstu bėgioti, vaikščioti po gamtą (ne per toliausiai nuo mano namų yra daug parkų, gamtos draustinių). Taip pat bandau pasinaudoti kiekviena galimybe susitikti ir pabendrauti su draugais ir tiesiog dievinu keliones į kitas šalis, netgi turiu strategiją: visada vykstu į tą valstybę, kurioje dar niekada nesu buvusi, o kai išeisiu į pensiją, imsiu pakartotinai lankytis tose šalyse, kurios labiausiai patiko.
– Kaip keliautoja aplankėte daugybę šalių, o keliose valstybėse yra tekę gyventi? Kur vis dėlto labiausiai jums patiko?
– Keturiose, jei įskaitysime Tadžikistaną, nors ten praleidau tik vieną vasarą. Esu visiškai patenkinta gyvenimu Vašingtone, kuriame praleidau didžiąją gyvenimo dalį. Jo ikoniniai ir daugeliui žmonių pažįstami objektai mane džiugina ir šiandien. Kai grįžtu iš kelionių, nors viešnagė buvo puiki, visada jaučiu palengvėjimą, kad gyvenu čia, o ne ten, kur svečiavausi. Geresnių profesinių galimybių kitur taip pat nematau. Be to, man patinka asmenybės, kurias pritraukia Vašingtonas: žmonės čia atvyksta gyventi iš visos šalies, iš viso pasaulio, norėdami prisidėti prie savo bendruomenės, valstybės, pasaulio gerovės. Bent jau kol kas Vašingtonas man tinka labiausiai, tačiau niekada negali žinoti, kur ateitis nuves. Mano svajonė būti skaitmenine klajokle (angl. digital nomad), bet artimoje ateityje nežadu jos įgyvendinti.
Gintarė Tamonytė, Biržų „Saulės“ gimnazijos IVe klasės mokinė
