Lygiai prieš 100 metų – 1925 metų liepos 3 dieną – Žemaičių vyskupas, Jo Ekscelencija Pranciškus Karevičius pašventino Nemunėlio Radviliškio kapines.
Nemunėlio Radviliškyje gyvenantis muziejininkas ir bibliotekininkas Evaldas Timukas šią sukaktį paminėjo prasmingai. Jo rūpesčiu buvo atnaujintas ir atstatytas vienas pasirinktas kaltinis kryžius, esantis kapinėse.
Kam kryžius buvo skirtas – nežinoma. Ant akmeninio postamento nėra jokio užrašo, šalia taip pat nėra ir antkapio. Tai bevardis kryžius, stovintis beveik pačiame kapinių centre – tarsi pamirštas, bet nebeužmirštas.
„Šis kryžius – tarsi tiltas tarp jų, tylus atminimo ženklas, kurio istorija liko nežinoma, tačiau pagarba išlieka“, – kalbėjo kryžiaus sutvarkymu besirūpinęs E. Timukas.
Kryžiaus atnaujinimą istorijos puoselėtojas finansavo iš savo asmeninių lėšų. Su muziejininku nuolat bendradarbiaujantis kalvis Saulius Kronis neėmė visos jam priklausančios sumos. Jis parėmė Evaldo idėją savo darbu, prisidėdamas ne tik meistriškumu, bet ir nuoširdžiu rūpesčiu.
Pinigų neėmė ir savamokslis akmentašys Valdas Mickevičius, gyvenantis Svidžiuose. Jis sutvarkė akmeninį kryžiaus postamentą.
Kalvis Saulius Kronis 2021 metų liepos 23 dieną atkūrė nunykusius Nemunėlio Radviliškio kapinių vartų stulpų (Romos katalikų dalies) kryžius. 2022 m. kovo 16 dieną jis skverelyje prie mokyklos, virš 2020 m. rugpjūčio 19 d. J. E. vyskupo Vincento Sladkevičiaus atminimui pastatyto koplytstulpio, įrengė kryžių-saulutę – atminimo ženklą, skirtą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai“, minint jos leidybos 50-metį (pradėtą leisti 1972 m. kovo 19 d.).
Apie kapinių pašventinimą Evaldas Timukas sužinojo iš nuotraukos, kuri tapo atspirtimi šiam kryžiaus atnaujinimo darbui. Ją Evaldui padovanojo giminaitė – senelio Jono Timuko pusbrolio Juozo Kazlausko dukra Laima Kazlauskaitė-Pacevičienė, gyvenusi Alantoje.
„Tai – mūsų pagarba istorijai ir tiems, kurie ilsisi šioje šventoje vietoje“, – kalbėjo savo krašto istorija ir atmintimi savo asmeninėmis lėšomis dažnai besirūpinantis radviliškietis.
