Vos atkūrus Lietuvos valstybę, atsirado poreikis registruoti šalies transporto priemones ir išduoti leidimus jomis naudotis.
Kadangi apskrityse vietinis susisiekimas daugiausia vyko arklių traukiamais vežimais, automobiliai ir motociklai dar nebuvo laikomi rimtomis transporto priemonėmis – jie dažniau vertinti kaip pramogos reikmenys. Vis dėlto ir šias transporto priemones reikėjo registruoti, apskaityti ir, žinoma, apmokestinti.
Pirmosios eismo taisyklės Lietuvoje
Beje, pirmąją motorinių transporto priemonių registraciją bandyta pradėti vykdyti dar 1920 m. vasario 17 d. patvirtintu susisiekimo ministro įsakymu Nr. 19.
Šiame dokumente paskelbtomis taisyklėmis buvo nurodoma „mekaninėms jėgos vežimams“ turėti leidimus, kuriuos išduoti buvo pavesta Susisiekimo ministerijos Plentų, vandens kelių ir uostų valdybai.
Minėtas teisės aktas, vadintas „Taisyklėmis apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti“, ne tik įpareigojo registruoti visus mechaninius vežimus, bet ir įteisino pirmąsias eismo taisykles. Nors dokumentą sudarė 12 paragrafų, tačiau tik 3 iš jų buvo tiesiogiai susiję su eismo tvarka.
Nepaisant to, tai buvo pirmasis lietuviškas teisės aktas, įtvirtinęs transporto priemonių judėjimo tvarką to meto Lietuvos keliuose ir padėjęs pamatus tolesnei eismo taisyklių raidai.
Deja, dėl sudėtingos šalies politinės padėties ir ribotos informacijos sklaidos galimybių šis potvarkis pasirodė esąs per ankstyvas besikuriančiai valstybei – nepasiekęs savivaldybių, jis praktiškai liko neįgyvendintas.
Pirmoji Biržų-Pasvalio apskrities transporto registracija
O kalbant apie Biržų kraštą, 1921 m. rugsėjo 15 d. pasirodė Biržų-Pasvalio apskrities viršininko J. Brogos pasirašytas įsakymas Nr. 9 „Apie važinėjimą automobiliais ir motocikletais“. Jame glaustai, bet gana suprantamai buvo išdėstyta automobilių bei motociklų registracijos tvarka, vairuotojų leidimų išdavimo sąlygos ir pagrindinės eismo taisyklės.
Įdomiausia tai, kad tokio įsakymo išleidimas nebuvo savarankiškas Biržų–Pasvalio apskrities viršininko sprendimas. Lygiai tokie pat dokumentai, tik kiek skirtingais pavadinimais, tuo pačiu metu buvo įteisinti visose Lietuvos apskrityse. Mat 1921 m. rugpjūčio 22 d. Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentas visų apskričių viršininkams išsiuntė įsakmų nurodymą, pasirašytą departamento direktoriaus J. Navako. Remiantis tuo metu galiojusio Milicijos įstatymo 25 ir 26 straipsniais, apskričių vadovams buvo pavesta per kuo trumpesnį laiką visose apskrityse atlikti automobilių ir motociklų registraciją, išduodant dokumentuotus „liudymus“ transporto savininkams ir vairuotojams.
Taigi šis Piliečių apsaugos departamento privalomasis „Automobiliais ir motociklais naudojimosi įsakymas“ visoje šalyje įsigaliojo 1921 m. rugsėjo 30 d. Ši data ir yra tas atskaitos taškas, nuo kurio Lietuvoje prasidėjo motorinių transporto priemonių registracija bei vairuotojų pažymėjimų išdavimas valstybinėse įstaigose.
O neužregistravus transporto priemonės, apskrities viršininkas kreipdavosi į milicijos, vėliau – policijos nuovados viršininką pagal asmens gyvenamąją vietą, pavesdamas išsiaiškinti automobilio ar motociklo neregistravimo priežastis. Paprastai policijos pareigūnai nustatydavo netyčinius pažeidimus: asmuo būdavo pardavęs automobilį ar motociklą arba išsikėlęs gyventi į kitą apskritį. Pasitaikydavo ir atvejų, kai transporto priemonė būdavo registruojama kitoje apskrityje, kurioje registracijos mokestis buvo mažesnis. Kadangi tuometiniai įstatymai to nedraudė, taip būdavo siekiama sutaupyti.
Beje, tais pačiais 1921-ais metais už „šoferio liudymą“ ir transporto priemonės leidimą reikėdavo susimokėti po 20 auksinų. Tai buvo žyminis mokestis, taikytas visiems apskrities viršininko išduodamiems dokumentams. Nuo 1922 m. spalio 2 d. auksinai buvo pradėti keisti į litus santykiu 175 auksinai už vieną litą. Įvedus nacionalinę valiutą, žyminis mokestis pabrango ir kiekvienas toks dokumentas tuomet kainavo po 2 litus.
Vairuotojo pažymėjimų išdavimas 1921-1929 m.
Taigi, 1921 – 1929 metais vairuotojų pažymėjimus – vadinamuosius „šoferio liudymus“ – išduodavo apskrities viršininkas, prieš tai supažindinęs pretendentą su pagrindinėmis eismo taisyklėmis, išdėstytomis Biržų–Pasvalio apskrities vadovo įsakyme Nr. 9. Kadangi nėra informacijos, kad apskrities viršininkas būtų organizavęs vairuotojų egzaminus, galima teigti, jog žinių patikros – nei apie automobilio techninę priežiūrą, nei apie vairavimo gebėjimus – tuo metu nebuvo.
Žinoma, pasitaikydavo ir įdomių išimčių. Antai Biržų verslininkas Chaitas (Chaimas) Peisachovičius, dviejų automobilių savininkas, 1926 m. liepos 20 d. rašytu prašymu kreipėsi į apskrities viršininką, savanoriškai prašydamas „ištirti“ jo vairavimo meistriškumą ir išduoti vairuotojo liudijimą. Nežinia, ar tokia patikra įvyko, tačiau minėtas dokumentas šiam šoferiui vis dėlto buvo išduotas.
Pagrindiniu reikalavimu vairuotojo dokumento įgijimui buvo „ištikimybės pažymėjimo“ pristatymas. Ši pažyma liudijo tūlo piliečio finansines galimybes, santykį su teisėtvarka ir visuomeninį sąmoningumą. Ją išduodavo vietinės valstybinės įstaigos: milicijos, vėliau – policijos nuovados viršininkas, miesto, arba valsčiaus valdyba. Pats „šoferio liudymas“ tebuvo rašomąja mašinėle spausdintas, o kartais net ir ranka rašytas apskrities viršininko parašu patvirtintas popieriaus lapas be asmens nuotraukos, tačiau galiojęs visoje Lietuvos teritorijoje.
Pirmasis Biržų-Pasvalio apskrities vairuotojo pažymėjimas-liudymas buvo išduotas 1921 m. rugsėjo 19 d. Pasvalio valsčiaus gyventojui, Vitartų dvarininkui Marijonui Chodakauskui.
Vairuotojo pažymėjimas, kaip ir automobilio leidimas, buvo išduodamas vieniems metams ir ne bet kam, o tik transporto priemonės savininkui arba jos vairuotojui. Jei savininkas pats nevairuodavo arba automobilį vairuodavo keli asmenys, visų vairuojančiųjų duomenys turėjo būti nurodomi apskrities viršininko įstaigai. Šį reikalavimą puikiai iliustruoja išlikę kunigo Povilo Jakubėno ir jo sūnaus, muziko Vlado Jakubėno, prašymai Biržų apskrities viršininkui dėl šeimos automobilio „Ford“ vairavimo.
Taigi kiekvienas išduotas vairuotojo pažymėjimas buvo susietas su konkrečia transporto priemone ir jame buvo įrašomi ne tik vairuotojo vardas bei pavardė, bet ir vairuojamo automobilio ar motociklo markė bei valstybinis numeris. Ir jeigu koks nors asmuo neturėjo nuosavos transporto priemonės, nebuvo kokio nors automobilio savininko giminaičiu ar nedirbo samdomu vairuotoju, „šoferio liudymo“ Biržų apskrities viršininko įstaigoje gauti negalėjo.
Tęsinys – kitame laikraščio numeryje.
Straipsnyje panaudoti Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Biržų Krašto Muziejaus „Sėla“ archyviniai dokumentai bei nuotraukos.
Egidijus Einoris
