Artėja Visų Šventųjų iškilmė ir Vėlinės – Mirusiųjų atminimo diena. Lankydami artimųjų kapus ir stabtelėdami maldai, žvelgiame į gyvenimą. Viskas taip laikina ir trapu. Tačiau tikėjimas padeda laikinume atrasti amžinybę, o trapume – tvirtą viltį, kad esame pašaukti Gyvenimui, kurio nesustabdo net mirtis. Gyvenimui, kuris jau dabar mums duotas kaip dovana.
Ši dovana ateina kaip palaiminimas. Šį sekmadienį katalikų bažnyčiose girdėsime Jėzaus skelbiamus palaiminimus, dažnai vadinamus Kalno pamokslu: palaiminti liūdintys, romieji, gailestingieji, taikdariai… Šie žodžiai kviečia kitaip pažvelgti į žmogaus laimę ir gyvenimo prasmę.
Kaip šiandien skambėtų pasaulio skelbiami palaiminimai? Galbūt sakytume: laimingi turtingieji, laimingi galingieji, laimingi kovojantys ir nugalintys. Tačiau ar tikrai tai ta laimė, kurios kiekvienam iš mūsų reikia?
Laimė tampa trapi, kai jos ieškome tik išorėje, – turtuose, galioje, karjeroje ar kitų pripažinime. Visa tai gali greitai išnykti, o žmogaus širdyje likti tuštuma. Kristus kviečia ne vien siekti laimės, bet priimti palaiminimą, kuris kyla iš gyvo santykio su Dievu ir atsiveria meile kitam žmogui.
Tikroji palaima prasideda širdyje, kai išmokstame atjausti, atleisti ir dalytis. Kai nebijome prisiliesti prie kito žmogaus gyvenimo, būti šalia jo džiaugsme ir skausme. Kiekvienas esame pašaukti į šventumą, kuris nėra skirtas tik išskirtiniams žmonėms. Jis prasideda kasdienybėje – nuo mažų meilės darbų, nuo gebėjimo pastebėti kitą ir jam padėti. Dievo palaiminimą nešiojamės kaip Jo dovaną, kuria esame kviečiami dalytis su kitais.
Pasaulis šiandien kankinasi ir dūsauja nuo katastrofų, karų ir ligų. Tačiau ne mažiau skaudu, kai laimės siekiama kito žmogaus sąskaita: kai karjeros siekiama žeminant kitus, kai norima turėti atimant iš kito, kai žmogaus kančia, liga ar net mirtis tampa priemone saviems tikslams pasiekti.
Kristaus palaiminimai atveria visai kitokį kelią. Palaima – ištiesti ranką suklupusiam. Palaima – rasti laiko pasikalbėti su vienišu žmogumi ir tiesiog pabūti šalia. Palaima – džiaugtis kartu su tais, kuriems sekasi, ir atjausti gedinčiuosius. Palaima – nešti viltį ten, kur jos trūksta, ir taiką ten, kur įsivyravusi nesantaika.
Norėtųsi, kad mūsų gyvenime būtų daugiau palaiminimų ir mažiau troškimo būti laimingiems kitų sąskaita. Žmogus renkasi savo kelią, tačiau Dievas nesiliauja laiminęs. Jis kantriai kviečia mus mylėti, atsigręžti į kitą žmogų ir rinktis gyvenimą, kuris nesibaigia mirtimi.
Artėjant Visų Šventųjų iškilmei ir Vėlinėms, prisiminkime ne tik savo mirusiuosius, bet ir amžinojo gyvenimo pažadą. Šios dienos kviečia sustoti, susimąstyti ir iš naujo atrasti tikėjimo viltį. Mirtis nėra paskutinis žodis. Esame pašaukti ne kapui, o Gyvenimui, kurį Dievas mums dovanoja.
Kas iš tiesų yra amžinasis gyvenimas? Tai ne vien nesibaigianti laiko tėkmė, bet pasinėrimas į begalinės meilės vandenyną, kuriame nebėra laiko, – nei „prieš“, nei „po“. Tai pilnatvė, kurioje žmogus galutinai atranda save Dievo meilėje.
Mirusiųjų minėjimas priartina mus prie šio slėpinio. Dievui rūpi, kad nė vienas nepražūtų. Gyvojoje Jėzaus atmintyje net ir tie, kurių niekas nebeprisimena, net ir tie, kurie buvo ištrinti iš istorijos, išlieka atmenami ir išsaugomi visu savo orumu.
Mirusiųjų minėjimas per Eucharistiją ir kapinių lankymas, kai tyla pertraukia kasdienės veiklos šurmulį, tebūna mums visiems kvietimas prisiminti ir laukti. „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžinojo gyvenimo“, – sakome išpažindami savo tikėjimą.
Taigi, minėkime ateitį. Nebūkime užsidarę praeityje, nostalgijos ašarose. Nebūkime užsidarę ir dabartyje, tarsi kape. Tegu mus visus pasiekia Jėzaus balsas, skambantis iš ateities. Jis vadina mus vardais, rengia mums vietą ir išlaisvina iš bejėgiškumo, dėl kurio kartais rizikuojame atsisakyti paties gyvenimo.
Tad priimkime Jo palaiminimą ir patys tapkime palaiminimu kitiems. Juk tikroji laimė nėra vien tai, ką turime ar pasiekiame. Ji atsiskleidžia tuo, kuo tampame ir ką dovanojame kitiems.
Esame pašaukti būti ne tik laimingi, bet pirmiausia – palaiminti.
Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. dek. Jonas Morkvėnas
