Įdomūs faktai ir istorijos apie tarpukario autobusus Biržuose.
Istorijos vingiai yra įdomūs tuo, kad kartais jų posūkiuose išryškėja iki tol nežinomos ir keistos aplinkybės.
Pirmojo Biržų apskrities tarpmiestinio autobuso debiuto negalima pavadinti visai nežinomu. Apie tai dar 2008-ais metais užsiminė šviesios atminties muziejininkas Antanas Seibutis, žiniasklaidoje pasidalindamas trumpa žinute, atrasta 1923-ųjų birželio 17 d. laikraštyje „Biržų žinios“: „…birželio 25 d. pradeda kursuoti keleivinis automobilis Biržai – Pasvalys – Panevėžys. Išeina iš Biržų 6 val. ryto…“ Deja, išskyrus šios žinutės paskelbimą, daugiau lyg ir niekas apie Biržų tarpukario susisiekimo reikalus nei domėjosi, nei rašė.
Taigi, pirmųjų keleivinių automobilių atsiradimas – svarus ir įdomus istorinis faktas, reikalaujantis patvirtinimo, o gal net ir kai kurių detalių paneigimo. Todėl pabandykime pasklaidyti archyvinius dokumentus ir išsiaiškinti pirmųjų Biržų apskrities keleivinių automobilių atsiradimo aplinkybes bei jų savininkų vardus.
Gaila tik, kad tokių istorinių dokumentų ieškojimą apsunkina 1919-1923-ais metais vykusi lyderystės kova tarp Biržų ir Pasvalio. Mat tuo metu apskrities centru pretendavo būti abu miesteliai ir apskrities valdininkams daugiau rūpėjo ne transporto ar susisiekimo reikalai, o jų pačių likimas. Bet visgi šioks toks biurokratinis darbas vyko ir, padedant Lietuvos Centrinio Valstybės Archyvo darbuotojams, nemažai informacijos pavyko atrasti.
Taigi, pirmasis autobusas (ne automobilis, bet autobusas), registruotas Biržų-Pasvalio apskrityje, randamas 1922-ųjų metų registracijos sąraše. Jo savininkas – agronomas Petras Variakojis, kuris šią transporto priemonę įsigijo pardavęs turėtą lengvąjį automobilį „Pierce Arrow“. Nupirktam „Ford“ markės autobusui buvo paliktas parduoto automobilio registracijos numeris 1205 ir su šiuo numeriu pono Variakojo autobusas buvo registruojamas Biržų apskrityje kasmet iki 1926-ųjų.
Taigi, mums rūpimais 1923-ais metais apskrityje buvo registruotas tas pats agronomo Variakojo automobilis, valdininkų įvardintas autobusu. 1923 m. birželio 7 d. registracijos leidimo prašyme, adresuotame Biržų apskrities viršininkui, ponas Variakojis nurodė ne tik savo „Ford“ motoro numerį 7159235, šio autobuso 10-ties sėdimų vietų skaičių, bet ir „šoferį“ – Petrą Korsaką iš Latvelių kaimo.
Po dviejų dienų – birželio 9 dieną – pareiškėjas gavo teigiamą atsakymą – „liūdymą“ važinėti visoje Lietuvoje. Daugiau autobusais vadinamų transporto priemonių Biržų apskrityje 1923 metais registruota nebuvo.
Taigi, remiantis 1923-06-17 laikraščio „Biržų žinios“ Nr. 20 skelbimu, kad „…birželio 25 d. pradeda kursuoti keleivinis automobilis Biržai – Pasvalys – Panevėžys. Išeina iš Biržų 6 val. ryto…“, galima manyti, kad šioje žinutėje buvo paminėtas Petro Variakojo „Ford“ markės 10-ies vietų, 4-ių cilindrų, 20 AG (16 kW) autobusas, vairuojamas Petro Korsako.
Tokią prielaidą sustiprina ir dar vienas įdomus skelbimas, publikuotas 1924-06-08 „Biržų žiniose“, kuris teigia, kad autobusas pradėdavo savo kelionę į Panevėžį ne iš Biržų, bet iš Astravo ir važiuodavo maršrutu Astravas-Biržai-Pasvalys-Pumpėnai-Panevėžys. Žinant tai, kad agronomas Variakojis 1921-ais metais iš grafo Tiškevičiaus išsinuomojo Astravo dvarą ir jame 1923-1924 m. įsteigė vilnų verpimo fabriką bei garinę pieninę, dar labiau įtikina, kad šiuo maršrutu „kursavo“ Astravo dvaro valdytojo P. Variakojo autobusas.
Be jau minėto keleivinio automobilio, 1923-1925 metais Astravo dvaro valdytojui priklausė net trys lengvieji automobiliai „Ford“ ir 1923-iais metais įsigytas naujas traktorius „Benz“. Suprantama, kad pats Variakojis nevairavo visų savo automobilių ir tuo labiau – autobuso. Taigi, be jau anksčiau minėto Petro Korsako, 1924 – 1926 metais P. Variakojo automobilius vairavo Antanas Armonavičius ir Mykolas Šimas, buvęs Antano Smetonos vairuotojas, savo amato išmokęs Lietuvos kariuomenėje.
Dar vienas įdomus faktas – jau apie du autobusus: „…tarp Biržų-Pasvalio-Panevėžio važinėja du pasažirų automobiliai, tik gaila, kad daugybė suinteresuotų pasažirų skundžiasi, kad bilietų kaina esanti per aukšta…“. Iš šios „Biržų žiniose“ 1924-07-20 atsiliepimų skiltyje publikuotos žinutės sužinome, kad jau 1924-ais metais maršrutu „Biržai-Panevėžys“ važinėjo nebe vienas, bet du autobusai. Nepavykus surasti išsamių 1924-ųjų Biržų apskrities automobilių registracijos dokumentų, teko žvilgtelti į vėlesnį – 1925-ų metų „Biržų apskrities susisiekimo priemonių“ registracijos sąrašą. O jame kaip tik ir randame du „Ford“ markės autobusus, registruotus Biržų apskrityje. Vienas iš jų priklausė tam pačiam Petrui Variakojui, o kitas – Biržų miesto gyventojui Juozui Kurlinskui. Taigi, galime manyti, kad tas antrasis autobusas, paminėtas laikraštyje, buvo J. Kurlinsko „Ford“, Biržų apskrities sąrašuose registruotas 1210-uoju numeriu.
Autobusų registracija Biržų apskrityje (2)
Kad ir keista, pirmame nepriklausomybės dešimtmetyje autobuso funkcijas dažnai atlikdavo penkių ir daugiau sėdimų vietų lengvasis automobilis arba neperšlampamu tentu uždengtas sunkvežimis su kėbule įrengtais suolais. Mat tuo laiku tikrų, „firminių“ autobusų Lietuvoje buvo tik vienas kitas. Dauguma tokių keleivinių automobilių būdavo perkami ne originalios gamyklinės komplektacijos, bet „gaminami“ didesnių miestų stalių dirbtuvėse. Teisingiau, užsienyje buvo perkamas sunkvežimio rėmas su varikliu ir važiuokle, o jau Lietuvoje tokį daiktą vietiniai dailidės paversdavo tikru autobusu. Ypač tuo garsėjo nagingi Kauno meistrai, kurių patirties ir žinių dėka žymiai vėliau, jau sovietmečiu, buvo įkurta Kauno autobusų gamykla.
Kalbant toliau apie Biržų autobusus, reikėtų pažymėti, kad to meto statistinėse apskričių ataskaitose, teiktose vyriausybei, keleiviniai automobiliai nebuvo išskiriami į atskirą kategoriją ir buvo registruojami kaip lengvieji automobiliai. Ir tik pačių apskričių sudarytuose registracijos dokumentuose atskirų valdininkų pastabų dėka išliko įrašai, kuriai kategorijai priskiriamas vienas ar kitas „autovežimis“: sunkvežimių, autobusų ar lengvųjų automobilių.
Kadangi 1923-1925-tų metų registracijos sąrašus aptarėme jau anksčiau, Biržų autobusų statistiką tęsime nuo 1926 metų. Tik, deja, tais metais Biržų apskrityje nebuvo registruota nė vieno keleivinio automobilio.
1927 m. Biržų apskrityje buvo registruotas vienintelis „Ford“ markės autobusas, priklausęs Mykolui Šimui (buvusiam P. Variakojo vairuotojui) iš Vinkšninių. O jau nuo 1928-ų metų statistiniuose visų apskričių dokumentuose atsiranda atskira autobusų skiltis, pagal kurią matome, kad 1928 m. Biržų apskrityje buvo registruoti du autobusai. Gaila, autobusų savininkų pavardžių nustatyti nepavyko.
1929-ų metų sąrašuose – du „Ford“ markės 1923 metais pagaminti keleiviniai automobiliai, priklausę Jurgiui Galvelei iš Vinkšninių ir Antanui Valažinui iš Daniūnų kaimo.
1930-ais metais Biržų apskrityje registruotas vienas autobusas, kurio savininko pavardės sužinoti nepavyko. Bet štai 1931-ų metų registracijoje randame net dvi bendrų savininkų pavardes – Edvardo Miežiūno ir (vardas neįskaitomas) Stapulionio. Šie du vyrukai buvo įsigiję beveik naują 1930 m. gamybos 15 vietų „Chevrolet“ keleivinį automobilį su 6 cilindrų varikliu ir pirko jį už 12 500 litų.
Autobusų maršrutai (3)
Remiantis Lietuvos „Statistikos metraščio“ duomenimis („Autobusų judėjimas 1931-1933 metais“), Biržų-Panevėžio linijos ilgis buvo 70 kilometrų ir šiuo maršrutu 1931-ais metais kursavo 2 autobusai, kurie „padarė“ 494 reisus. O jau 1932-ais metais važinėjo net 3 autobusai, bet reisų skaičius buvo tik 236. Dar vėliau, 1933 metais, Biržų-Panevėžio ruožą aptarnaujantys 2 autobusai važiavo juo 470 sykių. 1931 m. Pervežta 6,5 tūkstančio keleivių, 1932 m. – 1,5 tūkstančio, 1933 m. – 4 tūkstančiai.
Ar visi šiuo maršrutu važiavę autobusai priklausė biržiečiams? Tikrai ne. Daugiau tikėtina, kad šį verslą palaipsniui užvaldė panevėžiečiai, nes tuo metu Biržų apskrityje buvo registruotas mažesnis autobusų skaičius, negu paminėta maršrutų statistikoje. Biržiečiai tiek autobusų paprasčiausiai neturėjo.
Mat per visą tarpukario laikotarpį Biržuose registruotų autobusų skaičius kasmet svyruodavo nuo vieno iki trijų, o 1926, 1936 ir 1940 metais teko susitaikyti ir su apvaliu nuliu. Neskaitant to, biržiečių susisiekimas su „didžiąja“ Lietuva plėtėsi kitų miestų vežėjų sąskaita. Į Biržus savo vežėjus siųsdavo ne vien tik Panevėžio verslininkai. Pagal Lietuvos „Statistikos biuletenį (1938 m. Nr.2), 1936 metais atsirado tiesioginis Biržų susisiekimas su Kaunu. O jau nuo 1937 metų autobusų maršrutai Biržus „prijungė“ prie Šiaulių, Radviliškio ir Rokiškio. 1938 metais Panevėžio – Biržų maršrutą, Kauno – Biržų ir Šiaulių – Biržų maršrutą iš privačių vežėjų (pagal koncesiją) perėmė susisiekimo ir transporto bendrovė „Auto“, registruota Kaune.
Pavarčius Biržų vietinę spaudą, matome, kad tuo metu buvo įmanomas ne tik tarpmiestinis, bet ir vietinis susisiekimas. 1938 m. gegužės 1 d. Biržų laikraštis „Sėjėjas“ skelbė, kad pradėtas susisiekimas autobusais iš Biržų į Nemunėlio Radviliškį, Papilį, Pandėlį ir Rokiškį. O jau liepos 15 d. numeryje pranešama, kad į ką tik atidarytą Likėnų gydyklą galima nuvažiuoti net trimis autobusų reisais.
Metais vėlesniame tvarkaraštyje, publikuotame 1939 metų gegužės 12 d. „Lietuvos Aide“, sužinome, kad iš apskrities centro – Biržų autobusais galėdavai nukakti į Germaniškį, Vabalninką, Nemunėlio Radviliškį ir Papilį. O į Smardonės gydyklą (Likėnus) šaltuoju sezono metu autobusas kursuodavo tris, o vasarą – netgi ir keturis kartus per dieną.
Bilietų kaina (4)
Laikraščio „Biržų žinios“ 1924-07-20 atsiliepimų skiltyje vienas skaitytojas taip pakomentavo kelionę autobusu į Panevėžį: „…tarp Biržų-Pasvalio-Panevėžio važinėja du pasažirų automobiliai, tik gaila, kad daugybė suinteresuotų pasažirų skundžiasi, kad bilietų kaina esanti per aukšta, tokiu būdu dauguma yra priversta arkliais, arba traukiniu, kad ir ilgiau praverčiant važinėti…“.
Šiaip tai reikėtų sutikti su laikraščio skaitytojo išsakyta nuomone, nes remiantis dar kitu 1924 m. liepos 27 d. „Biržų žinių“ skelbimu, kelionė iš Biržų į Panevėžį tuo metu trukdavo 4 val. ir kainuodavo net 10 litų. Palyginimui, padienis darbininkas per dieną uždirbdavo apie 5 litus. Taigi, išvyka autobusu iš Biržų į Panevėžį ir atgal kainuodavo 4 dienas sunkaus darbo ūkyje. Matyt, teisus buvo žmogelis, pasiūlęs ne autobusu, bet arkliuku Panevėžin traukti…
Beje, 1934-05-27 „Panevėžio balsas“ rašė, jog jau 1934 metais kelionės kaina buvo tik 6 litai. Autobusas iš Biržų į Panevėžį išvažiuodavo 6 val. ryto. Iš Panevėžio į Biržus – 15 val. ir į Biržus grįždavo 18 val. vakare. O jau sklaidant „1935-1936 Kišeninį kelionių vadovą“, matome, kad 1935 metais bilieto kaina sumažėjo iki 5,40 lito ir tokia išliko iki pat Lietuvos nepriklausomybės praradimo.
Buvo taikomos ir bilieto kainos nuolaidos. Pagal 1934 m. „Plento ir vandens kelių valdybos“ potvarkį, 25 proc. nuolaidų teisę visoje Lietuvoje turėjo pašto palydovai ir karo invalidai. Vaikams nuo 4 iki 10 metų amžiaus, karo karvelių palydovams, kareiviams ir ekskursijų dalyviams – net 50 proc. nuo bilieto vertės. Vaikai iki 4 metų amžiaus, važiuojantys kartu su suaugusias, buvo vežami už dyką.
Už bagažą irgi reikėdavo susimokėti. Pagal tarifų lentelę, kiekviena dešimtis kilogramų bagažo, vežamo iš Biržų į Panevėžį, kainuodavo po 70 centų, o nuo 1939 metų kiekvieno keleivio bagažas, sveriantis iki 10 kg, buvo vežamas nemokamai.
Pagal 1935 m. leidinyje „Traukinių, autobusų ir garlaivių tvarkaraštis“ paskelbtą informaciją, į Biržus atvykęs turistas ar šiaip koks keliauninkas galėdavo apsistoti net trijuose miesto viešbučiuose: „Kauno“ viešbutyje (Kęstučio g. 5), Basės Nankinienės „Komercijoje“ (Vytauto g. 28) ir Giršos Zundelevičiaus „Metropolyje“ (Vytauto g. 26 a).
Autobusų savininkų sąjunga ir leidimų ruožai (5)
1931 m. kovo 11 d. Kaune buvo įregistruota Lietuvos autobusų savininkų sąjunga, kuri savo veikla jungė ir gynė privačius autobusų savininkus nuo valdžios noro suteikti valstybinę autobusų koncesiją kuriai nors vienai privačiai bendrovei. Kas, beje, ir buvo padaryta 1938 metais, keleivių pervežimo paslaugas perduodant susisiekimo ir transporto bendrovei „Auto“, registruotai Kaune.
Taigi, tik susikūrusi Lietuvos autobusų savininkų sąjunga 1931 m. įteikė „memorandumą autobusų koncesijos reikalu“ tuometiniam susisiekimo ministrui Vytautui Vileišiui, kuris prižadėjo atsižvelgti į memorandume išdėstytus prašymus. Bet jau 1932 m. vasario mėn. išleistu įsakymu susiekimo ministras, atsižvelgdamas į traukinių judėjimo ir pašto interesus, nustatė tam tikrus ruožus (leidimų ruožus), kuriuose keleivių pervežimas galimas tik Susisiekimo ministerijos leidimu. Šis įsakymas įsigaliojo nuo 1933 m. vasario 15 d.
O jau 1935 metais visa Lietuva (be Klaipėdos krašto) buvo padalinta į aštuonis, 1937 metais – net į dešimt leidimų ruožų, kuriais „…leidžiama užmiesčių autobusams kursuoti, išgavus tam tikslui leidimus…“ (Valstybės žinios Nr. 580). Deja, Biržų apskritis į pirmą padalinimą nepateko ir tik 1937 metais buvo prijungta prie „Kauno-Šiaulių-Biržų“ leidimų ruožo.
Kodėl Lietuvos vyriausybė stengėsi kontroliuoti ir reguliuoti keleivių susisiekimą autobusais? Kokiam tikslui tai buvo daroma? Leidimų ruožai buvo įvesti norint suderinti tolygų viso krašto susisiekimą, atpiginant ir suvienodinant bilietų kainas, nustatant reikiamą autobusų skaičių atskiruose maršrutuose, sugriežtinant autobusų techninius reikalavimus, suderinant autobusų tvarkaraščius su traukinių judėjimu, parenkant profesionalų personalą ir pastatant bei eksploatuojant šalies autobusų stočių tinklą. Beje, šis leidimų ruožų įvedimas nebuvo vien Lietuvos vyriausybės užgaida. Tokia ar panaši keleivių pervežimo tvarka buvo sėkmingai taikoma beveik visose to meto Europos šalyse.
Ar atskirų kompanijų ir privačių vežėjų autobusams buvo galima darbuotis valstybės nustatytuose leidimų ruožuose? Atsakymas – taip. Reikėdavo tik įvykdyti prie Susisiekimo ministerijos sukurto Kelių valdybos padalinio – Eismo direkcijos nustatytas sąlygas. Beje, „neleidimų ruožuose“ kursuojančių autobusų techniniai reikalavimai ir kontrolė buvo žymiai mažesnė ir paprastesnė. Dėl to dalis autobusų, neatitinkančių leidimų ruožų reikalavimų, pereidavo darbuotis į „žemesnį“ lygį – neleidimų ruožus.
Biržų autobusų stotis (6)
Jeigu iš taško A į tašką B ketinate važiuoti keleiviniu automobiliu, tai pirmiausias noras būtų sužinoti, kurgi yra autobuso sustojimas ir kur įlaipinami keleiviai. Kitaip tariant, paieškokime, kurioje Biržų vietoje buvo pirmoji autobusų stotis ir ar išvis tokia buvo…
1937 m. gegužės 5 d. „Lietuvos aidas“ publikavo tokią žinutę: „…jau kuris laikas, kai tarp Biržų ir Panevėžio kursuoja autobusai. Keleivius autobusai pasiima Vytauto gatvėje, prie žibalo parduotuvės, tačiau tenai nėra jokio ženklo, kad atrodytų autobusų stotis. Be to, keleiviams, laukiantiems autobuso, nėra kur atsisėsti. Tiesa yra suoliukas namo pastogėje, bet ten telpa tik du žmonės. Antra vertus, keleiviai, laukdami autobuso, užtvenkia šaligatvį ir trukdo praeiviams vaikščioti. Reikėtų autobusų stotį įrengti kur nuošalesnėje vietoje…“.
1938 m. žurnale „Technika ir ūkis“ rašoma, kad dar 1937 metais „Kelių valdyba“ užsakė įrengti ir eksploatuoti auto stotis, punktus ir sustojimų vietas eilėje Lietuvos miestų ir miestelių. Tarp jų paminėti ir Biržai. Gaila tik, kad iš to nutarimo nelabai aišku, ar Biržuose įrengiama stacionari autobusų stotis, ar tik autobusų stotelė. O kad autobusų stotis, vienokia ar kitokia forma Biržuose egzistavo, įrodo 1938 metų rugpjūčio 1 d. laikraštyje „Sėjėjas“ publikuotas Biržų „Radvila“ narių skelbimas, kuriame sakoma, kad visi, norintys vykti ekskursijon į Likėnus, renkasi autobusų stotyje.
Pagal šviesios atminties Biržų istoriko Boriso Januševičiaus pasakojimą, tarpmiestinių autobusų sustojimo aikštelė (ne stotis) buvo V. Vasiliausko kino salės vidiniame kieme (dabartinis adresas Rotušės g. 12). Įvažiavimas iš Kęstučio gatvės. Ši autobusų aikštelė veikė iki pat sovietų okupacijos bei vėliau ir panašu į tai, kad autobusų stoties, kaip atskiro pastato, tarpukario Biržuose nebuvo.
Biržų apskrities susisiekimas (7)
Jeigu manysime, kad Biržų apskrities geografinė padėtis galėjo būti privalumas, tarnaujant tranzito tašku į Rygą, tai įdėmiai pastudijavus tarpukario kelių kryptis, ši viltis dingsta. Visas atsikūrusios Lietuvos valstybės kelių tinklas ir infrastruktūra buvo carinės Rusijos palikimas. Nauji plentai Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pradėti tiesti tik nuo 1925 metų.
Pasklaidžius 1935 m. žurnalą „Technika ir ūkis“ viename iš straipsnių rasime teiginį, kad tarpukario Lietuvoje buvo trys tarptautinės kelių magistralės. Svarbiausiąja tarpukario Lietuvos automagistrale buvo skelbiamas maršrutas: Kaunas-Raseiniai-Kryžkalnis-Šiauliai-Ryga-Valmiera-Viljandi-Poltsamaa-Talinas, su viena atšaka – Kaunas-Marijampolė-Kybartai ir su kita atšaka – Kryžkalnis-Tauragė-Panemunė (Tilžė).
Antroji – Rytų magistralė: Kaunas-Ukmergė-Utena-Zarasai-Daugpilis-Rezeknė-Voru-Tartu-Talinas.
Ir paskutinė, trečioji – Vakarų magistralė, rangėsi pro Kauną, Jurbarką, Pagėgius, Klaipėdą, Palangą, Liepoją, Saldus, Jelgavą ir Rygą.
Kaip matome, visos trys pagrindinės Lietuvos kelių magistralės iš tolo lenkė tolimiausią šiaurės Lietuvos dalį – Biržų apskritį ir neturėjo net mažiausio tapatumo su šiuolaikine VIA Baltica trasa, kuri dabar driekiasi pro Pasvalį.
Susisiekimo atžvilgiu Biržų apskritis, lyginant su kitomis Lietuvos apskritimis, buvo blogiausios padėties.
Ne tik tarptautiniu, bet ir vietiniu, nes gerų kelių pačioje Biržų apskrityje paprasčiausiai nebuvo. Sparčiai kylant žemės ūkiui, apskrityje žymiai augo transporto skaičius. Didelis eismo intensyvumas sudarkė ir taip jau blogai tvarkomus žvyrkelius. Iškilo būtinybė tiesti naujus kelius, kurių paviršius būtų atsparesnis nusidėvėjimui. Tam tikslui tinkamiausi buvo plentais vadinami akmens skaldos paviršiaus keliai. Pagal dar 1927 metais gruodžio 1-os dienos Susisiekimo ministerijos patvirtintą planą, 1-os eilės svarbumu buvo priimtas Kaunas-Kėdainiai-Panevėžys-Biržai plento tiesimas. Tiesiami plentai Biržai-Vabalninkas-Panevėžys ir Biržai-Pasvalys-Panevėžys buvo šio plano dalis. Valstybė finansuodavo planuotų plentų statybas su sąlyga, kad vietos savivaldybės nemokamai pristatytų keliams tiesti reikalingą akmenų kiekį.
Žinoma, buvo ir išimčių. Akmens skaldos plentas „Biržai-Parovėja“ buvo tiesiamas ir baigtas 1929 m. rugsėjo mėnesį vien tik Biržų apskrities lėšomis su nežymia vyriausybės pašalpa. Šis įvykis buvo aprašytas 1930 m. žurnale „Technika ir ūkis“ Nr. 2 ir pateiktas, kaip pavyzdys kitoms Lietuvos savivaldoms. Beje, tuo metu Biržų apskritis buvo laikoma viena turtingiausių apskričių Lietuvoje. Bet tai nelabai gelbėjo, nes pagrindinių kelių statybos medžiagų – smėlio ir žvyro – atsargos apskrityje buvo ribotos, arba buvo per didelį atstumą nuo tiesiamų ir remontuojamų kelių.
Negana to, įpusėjus 1930 metais pradėtos plento atkarpos Biržai-Vabalninkas statybai, 1935 metais sulaukta klastingo ir keisto sprendimo iš vyriausybės. Susisiekimo ministerija nusprendė pakeisti dalį tiesiamo Aukštaičių plento (Kaunas-Kėdainiai-Panevėžys-Biržai) krypties. Valdininkų sprendimu, nuo Panevėžio iki Biržų jis turėjo eiti ne pro anksčiau planuotą Vabalninką, bet pro Pasvalį. Nepaisant šių pakeitimų, biržiečiai nenutraukė Vabalninko plento darbų ir netgi tais pačiais 1935 metais pradėjo tiesti naują plentą Pasvalio link. Ir tai pasiteisino, nes 1937 m. liepos 4 d. buvo atidaryti 27 km nutiesto plento, jungiančio Biržus su Vabalninku, o jau 1938 metais buvo nutiestas plentas iki Pabiržės ir iki Likėnų.
1936 metais latviams nutiesus kelią nuo Rygos iki Skaistkalnės (Lietuvos pasienio), biržiečiams nieko kito neliko daryti tik skubintis pabaigti tiesti plentą iki Lietuvos sienos su Latvija – Germaniškio. Šią kelio atšaką prijungus prie Aukštaičių plento, Lietuva būtų turėjusi naują tarptautinę magistralę Kaunas-Kėdainiai-Panevėžys-Biržai-Ryga. Taigi, galutine Aukštaičių plento stotele buvo numatytas Latvijos pasienio miestas Skaistkalnė. Pradėję šio plento statybą 1935 metais, iki Latvijos sienos biržiečiai jo nutiesti nebesuspėjo…
Nors jau 1939 metų pabaigoje Aukštaičių plentas buvo kaip ir beveik baigtas, bet keletas nebaigtų atkarpų, kurios sudarė 29,1 km, ir netgi kuriozinių situacijų neleido padaryti oficialaus šio plento atidarymo. Valstybės oficiozas „Lietuvos aidas“ 1939-12-21 publikavo tokią įdomią žinutę: „…vienoje vietoje, Panevėžio apskr. ribose, ant plento dar riogso molinio tvarto dalis, užimanti 1/3 plento. Plentą pravedus, šalia gyvenantis ūkininkas dar nespėjo savo trobesių nukelti…“
Pirmasis teroristinis išpuolis Biržų apskrityje (8)
Kad ir kaip keista, bet į Biržų apskrities autobusų istoriją pateko ne tik apsukrūs to meto biznieriai, „šoferiai“ ar mechanikai, bet netgi ir girtutėlis girininkas…
Ir štai kaip viskas nutiko. 1926-ų metų rugsėjo 27 dieną iš Biržų miesto Papilio link važiavusiame autobuse kilo nemaža sumaištis. Mat prie Parovėjos kaimo šis autobusas buvo apšaudytas arklį vadelėjusio važnyčiotojo. Pasirodo, vežimaitį tempiančiam arkliukui labai nepatiko autobuso burzgimas, o gal ir jame sėdintys keleiviai ir šis paprasčiausiai – pasibaidė. Baisiausiai perpykęs žirgelio savininkas, kuris pasirodė besąs Biržų girininkijos vyr. eigulys V. Dlugoborskis, kaipmat išsitraukė legaliai laikomą „brauningą“ ir pradėjo tikrą karą su geležine mitine būtybe – autobusu.
Kadangi autovežimio keleivius nemaloniai nustebino į autobuso stogą zvimbiančios kulkos, jie garsiai šaukdami paprašė „šoferio“ sustoti. Priverstinai stabtelėjus, šaudymas laikinai nutilo ir bematant prasidėjo sunkios „derybos“ tarp autobusą vairavusio asmens ir arkliuko savininko. Visa bėda, kad šios keleivinės vairuotojas, ko gero, buvo prastas diplomatas. Mat į donkichotiškus V. Dlugoborskio reikalavimus atlyginti pabaidytam arkliui padarytą žalą nelauktai atsakė savo asmeninio revolverio viešu pademonstravimu. Ir vos tik per plauką nekilusio tarpusavio susišaudymo pavyko išvengti dėka vieno garbaus keleivio, kuris, pasirodo, buvo tos pačios Biržų girininkijos girininkas ir eigulio V. Dlugoborskio netiesioginis viršininkas.
Taigi, šis „pasažiras“ šiaip ne taip apramino įsisiautėjusį girtutėlį savo kolegą iš Iškonių kaimo ir autobusas tęsė savo kelionę toliau. Beje, arkliukui visa tai nė kiek nerūpėjo! Klausydamasis nuvažiuojančio autobuso tarškėjimo, jis net nenutuokė, kad tapo pirmojo biržietiško ginkluoto „teroristinio išpuolio“ priežastimi ir tokiu būdu pateko į Biržų apskrities transporto istoriją…
Visas šis įvykis su intriguojančia antrašte „Karingas eigulys“ buvo paviešintas 1926 metų laikraštyje „Biržų žinios“ Nr. 35 (178).
Publikuota „Šiaurės rytų“ laikraštyje nuo 2025 m. rugpjūčio 19 d. iki – rugsėjo 19 d.
– Egidijus Einoris –
