Linksma maža bangelė žaidė jūros paviršiuje. Laiminga ji straksėjo ir šoko.
Bangelei patiko vėjas ir jos draugių, tokių pat bangų ir bangelių daina. Apsitaisiusios lengvučiais putų drabužėliais bangos skriejo vandens paviršiumi į krantą, kurį pasiekusios suduždavo.
Tai pastebėjusi bangelė su siaubu sušuko:
– Koks baisus mūsų likimas – mirti ant akmenų! – jai tai atrodė be galo liūdna.
Didelė išmintinga banga pamatė mažosios nerimą ir paklausė:
– Kodėl tu tokia liūdna?
Sūraus ašarų srauto viduryje mažoji bangelė ėmė skųstis:
– Ar nematai, koks žiaurus likimas mūsų laukia? Bangoms lemta išnykti. Krante pavirsime į nieką. Argi tai ne siaubinga?
Didžioji banga maloniai atsakė:
– Tu nesupranti. Nesi banga. Tu milžiniško vandenyno dalis…
Visi esame didžiojo Kūrėjo plano dalis mums skirtuose atlikti darbuose.
Kun. Vidmantas Kareckas
