Siautulingą, pūguotą, pro langų plyšelius ūžaujančią sausio 17 d. popietę į Savarankiško gyvenimo namus skubėjo literatų klubo „Versmė“ vadovė Virginija Virkutienė ir jo narė Lina Kiškienė. Renginių patalpon rinkosi gyventojai nė neįtardami, kad ir jie bus svarbūs kaip šios viešnios.
O neįprastumas tas, kad renginys prasidėjo kaip pamokoje – nuo namų darbų patikrinimo. Susirinkusieji ruošėsi perskaityti pačių sukurtus akrostichus pagal savo vardus. Viešnios, netikėtai joms pačioms, tapo ir klausytojomis, ir vertintojomis. Štai Janina rašė apie ryto aušrą: „Juosia dangų šviesa“. Vladas filosofiškai atskleidė savo pirmosios eilutės „Viskam yra pradžia ir pabaiga“ esmę, pasitelkdamas gyvenimo kaitos pavyzdžius. Donatas ir kita Janina šmaikštavo ir humoristiškai sueiliavo apie vienas kitą, o Dalia kūrinį skyrė anūkei. Dalyviai stebėjosi atsiskleidusiais talentais.
Svarbiausioji literatūrinės popietės „O versmės niekad neišdžius“ (Jonas Aistis) dalis buvo skirta rajono literatų klubui „Versmė“. Klubo vadovė Virginija Virkutienė papasakojo apie 27 metus gyvuojantį klubą, jo tradicijas, narystę, veiklos sklaidą. Virginija klubo narius pavadino žmonėmis, ieškančiais savo žodžio, juo išreiškiančiais savo gyvenimo spalvas, pasidžiaugė išleistais klubo narių kūrybos aštuoniais almanachais.
Lina Kiškienė kalbėjo apie kelią į spausdintą žodį, apie jo ištakas, reiklumą žodžio atrankai. Abi versmietės pakaitomis skaitė savo eilėraščius. Jų modernus poetinis žodis buvo sutinkamas susidomėjimo ir nuostabos žvilgsniais, palydimas nuoširdžiais plojimais. Tokia poezija – iš širdies į širdį – patiko popietės dalyviams, paskatino atviram pokalbiui apie autoriaus ir skaitovo santykį su kūriniu, apie kūrybos procesą, apie atsakomybę žodžiui.
Lina Kiškienė paminėjo, kad tarp susirinkusiųjų yra gebančių kurti, siūlė drąsiau užrašyti savo širdies kalbą. Virginija Virkutienė kvietė dalyvauti „Versmės“ klubo renginiuose, ypač gegužės mėnesį vyksiančiame „Poezijos pavasaryje“.
Socialinių paslaugų centro darbuotoja Sigita Stapulionytė atkreipė dėmesį į tai, kad įdomu buvo paklausyti priešingų Lietuvos polių – Šiaurės ir Pietų – tarmėmis parašytų keleto eilėraščių: Virginija skaitė biržietiškai, o Lina – dzūkiškai. Renginio pabaigai labai tiko Sigitos visuomeniškas, pozityvą skatinantis akrostichas: „Siek daugiau / Iki dangaus / Gal pavyks / Ir net aukščiau / Tik nesakyk / Atsiprašau, jau pavargau“.
Dar šį mėnesį Savarankiško gyvenimo namuose bus renginys, skirtas biržiečio Jono Meko metams.
