Kaune ir Vilniuje pagyventi spėjęs 35 metų biržietis kineziterapeutas Marius Borisas nusprendė grįžo namo. Kartu su juo į Biržus atvyko gyventi ir šeima – žmona Kristina, dukra Miglė ir sūnus Markas. Kineziterapijos specialisto nebaugina naujas gyvenimo etapas – viską pradėti nuo nulio. Tą yra jau patyręs, ir ne kartą. Biržiečiams jis nori suteikti ne tik gydymą, bet ir suvokimą apie kūną, jo priežiūros svarbą. Anot jo, žmogaus kūnas – vienintelis dalykas, tikrai priklausantis pačiam žmogui.
Užsibrėžto tikslo siekimas
Nuo jaunystės į sportą pasinėręs M. Borisas ne išsyk žinojo, kokios srities specialistu jis norėtų būti. Tiesą pasakius, paauglystėje mokslai jam išvis mažai rūpėjo. Tačiau teigiama draugų įtaka padėjo laiku suvokti, kad viską galima suderinti.
„Nuo mažų dienų lankiau dziudo treniruotes. Iš pradžių pas trenerį Petrą Jukonį, po to pas Alfredą Kuprevičių. Sportuoti sekėsi gerai, iškovotas buvo ne vienas medalis. Buvau tiesiog pasinėręs į sportą ir tokį laisvalaikį, koks man paaugliui atrodė geriausias. Daug sportuodavome su draugais ir bendraminčiais Eivydu Zakriu, Vytautu Kukelka. Skirtingai nei aš, draugai buvo sėkmingi ne tik sporte, bet ir moksluose. Matyt, jų pavyzdys man leido susigriebti ir dešimtoje klasėje pradėjau atsakingiau žiūrėti į mokyklos reikalus“, – pasakojo M. Borisas.
Mokyklą ir egzaminus būsimas kineziterapeutas baigė pakankamai gerais balais, tačiau išsyk stoti į su sportu ar sporto medicina susijusias studijas jis negalėjo.
„Kai reikėjo rinktis mokslo disciplinų profilius, pasukau į tiksliųjų mokslų, kur nebuvo biologijos. Baigęs mokyklą įstojau į Kauno technologijos universitetą, maisto technologijos studijas. Jau antrą dieną žinojau, kad šių studijų netęsiu, o trečią dieną grįžau į Biržus. Nuėjau į buvusią mokyklą ir paprašiau, kad kitąmet leistų laikyti vieną egzaminą – biologiją. Dėkingas „Aušros“ mokyklos administracijai, kad padėjo sutvarkyti visus dokumentus“, – pasakojo buvęs tuometinės „Aušros“ vidurinės mokyklos abiturientas.
Metus Biržuose sportininkas leido sportuodamas ir mokydamasis biologiją. Egzaminas buvo sėkmingai išlaikytas, pateikti dokumentai į tuometinę Kūno kultūros akademiją, tačiau studijos tęstos jau Lietuvos sveikatos mokslų universitete…
„Kuomet akademijoje įteikiau dokumentus, administratorė nusistebėjo, jog neatsimena, kad kas nors į akademiją stotų su tokiu aukštu balu. Pagalvojau, kad taip negali ar neturėtų būti. Tuomet padaviau pareiškimą studijoms sveikatos universitete. Įstojau ketvirtu numeriu ir čia baigiau ne tik bakalauro, bet ir magistrantūros studijas“, – pasakojo diplomuotu kineziterapeutu tapęs biržietis.
Krepšinio aistrų sūkury
Baigiant magistrantūros studijas gabus jaunas specialistas neliko nepastebėtas. Universiteto dėstytojas užsiminė M. Borisui, kad LKL Prienų krepšinio klubas ieško kineziterapeuto, ir pasiūlė bandyti jame įsidarbinti.
„Jau nuo trečio kurso pradėjau daug papildomai domėtis apie savo specialybę, papildomai lankyti kursus, stažuotes. Palaikiau gerus santykius su dėstytojais. Sulaukęs pasiūlymo kreipiausi į Prienų klubą ir jame gavau savo pirmąjį darbą. Iš bendrabučio Kaune persikėliau gyventi į „Royal SPA Residence“ Birštone, kuriame gyveno klubo krepšininkai. Buvo kažkas tokio! Komandai tuomet vadovavo Virginijus Šeškus – labai charizmatiška ir įdomi asmenybė. Darbas labai patiko, buvo labai dinamiškas ir intensyvus. Rūpinausi ne viena sritimi ir per trumpą laiką įgijau daug visokiausios patirties“, – pasakojo profesionaliame krepšinio klube pirmąjį darbą gavęs specialistas.
Gyvendamas Birštone M. Borisas sutiko ir būsimąją savo žmoną Kristiną, kuri „Royal SPA Residence“ dirbo kineziterapeute. Po metų, praleistų Prienų klube, kita gyvenimo ir karjeros stotele tapo šalies sostinė.
„Po gero sezono treneriui V. Šeškui darbą pasiūlė tuometinė Vilniaus „Lietuvos ryto“ komanda. Treneris burdamas komandą pasiūlė prie kolektyvo prisijungti ir man. Aš savo ruožtu keltis į sostinę įkalbėjau ir Kristiną, taip 2014 metais atsidūrėme sostinėje“, – apie gyvenimo ir karjeros vingius pasakojo biržietis.
Darbas ir gyvenimo ritmas dideliame krepšinio klube buvo visiškai kitoks nei Prienuose. Ir tai buvo viena iš priežasčių, kuri paskatino M. Borisą po dvejų metų, praleistų Vilniuje, grįžti gyventi ir dirbti atgal į Kauną.
„Pirmieji metai sostinėje buvo labai įdomūs. Gyvenimo sąlygas turėjau geras, o darbas didelėje komandoje vėl davė visiškai naujų patirčių. Su krepšininkais dirbdavau ne tik Vilniuje, bet ir tekdavo su komanda skraidyti į varžybas. Tačiau, skirtingai nei Prienuose, darbas buvo labiau monotoniškas, nes aš buvau atsakingas tik už savo sritį. Visoms kitoms buvo atskiri specialistai. Taip pat darbo rezultatas plačiąja prasme buvo vertinamas pagal pasiektą komandos rezultatą. Baigiantis antrajam sezonui jau jaučiau, kad „Lietuvos ryte“ neliksiu. Tuomet viename seminare sutikau olimpinės rinktinės vyriausiąjį gydytoją Dalių Barkauską, iš kurio sulaukiau klausimo, ar nepavargau nebūti namie ir skraidyti“, – pasakojo M. Borisas.
Sprendimą priimti nebuvo sunku, nes tuo metu Mariaus ir Kristinos šeima jau laukė pirmagimio. Jauna šeima persikėlė gyventi atgal į Kauną, o M. Borisas atsidarė kineziterapeuto kabinetą viename Kauno šeimos gydytojų centre.
Grįžimas į Biržus
Mariaus ir Kristinos Borisų sprendimas keltis gyventi į Biržus taip pat nebuvo spontaniškas.
„Žmonai Biržai nėra svetimas miestas, nes pas mano tėvus mes važiuodavome labai dažnai – du ar net tris kartus per mėnesį. Ko gero, retai kuri šeima, gyvenanti didmiesčiuose, tiek dažnai važinėja. Nors Kristina kaunietė, bet jai miestas tinka ir patinka. Mūsų toks gyvenimo būdas, kad mes mėgstame būti gamtoje, mėgstame aktyvų laisvalaikį, pasivaikščiojimus, o Biržai šiuo aspektu yra kone idealūs. Daug sutvarkytų viešųjų erdvių, sporto aikštelių“, – pasakojo į gimtinę gyventi šią vasarą sugrįžęs biržietis.
Jaunai šeimai patinka ir tai, kad mažame mieste jie sutaupo daug laiko, kurį gali skirti sau.
„Man patiko gyventi ir Kaune ir Vilniuje, tačiau kokybiško laiko sau atžvilgiu Biržai yra nepralenkiami. Didmiestyje esi labiau apribotas, nes, pavyzdžiui, kyla mintis važiuoti kur nors pasivaikščioti ar į kokią žaidimų aikštelę. Tada pradedi svarstyti, kad mažiausiai pusvalandį teks važiuoti į vieną pusę, pusvalandį atgal, ir tas noras išblėsta. Jau nekalbat apie kasdienius maršrutus į darbą ar vaikų darželį. O čia viskas kone ranka pasiekiama“, – sakė M. Borisas.
Nemažai jaunų žmonių nesiryžta keltis į mažesnius miestus dėl sunkesnės galimybės gauti darbą. Tačiau kineziterapijos specialisto tai pernelyg nebaugina.
„Natūralaus jaudulio galvojant, kaip čia viskas seksis ir įsivažiuos, yra. Bet tai ne kažkokia baimė, nes profesinėje veikloje jau ne kartą teko patirti, ką reiškia viską pradėti nuo nulio“ , – sakė savo kineziterapijos kabinetą atsidaręs ir veiklą pradėjęs M. Borisas.
Misija – ne tik gydyti, bet ir šviesti
M. Borisas nori ne tik padėti žmonėms išspręsti fizines problemas, bet ir suteikti žinių bei suvokimą, kodėl būtina prižiūrėti ir rūpintis savo kūnu.
„Paradoksas, kad žmonės itin daug rūpinasi daiktais, kuriuos anksčiau ar vėliau pakeičia naujais. Tuo tarpu savo kūnui ir sveikatai skiriama mažai dėmesio arba iš vis juo nesirūpinama. Juk žmogaus kūnas – vienintelis dalykas, tikrai priklausantis pačiam žmogui, ir jo pakeisti nauju, deja, negalėsime“, – teigia specialistas.
Anot jo, sau skirtas laikas ir kiti resursai atsiperka su kaupu ne tik „duotuoju momentu“, bet ir ateityje.
„Judėjimas, sportas, sveikesnė gyvensena ir laikas, skiriamas sau, savo kūno priežiūrai, – nėra laiko švaistymas. Tai kokybiško gyvenimo garantas. Nuo to, ką darome dabar, priklausys, kaip jausimės ateityje, kaip nugyvensime paskutinius trisdešimt metų. Ar nuolatos lankydamiesi pas gydytojus ir nuolatos vartodami vaistus, ar leisdami laiką taip, kaip norime“, – mintimis dalijosi M. Borisas.
Nuotraukos iš asmeninio M. Boriso albumo
Specialistas atkreipė dėmesį ir į tai, kad didelis dėmesys skiriamas pasekmėms gydyti, o ne ieškoti ir eliminuoti priežastis.
„Šiuolaikinių medicinos technologijų dėka galime labai greitai pamatyti, bet labai yra svarbu pamėginti ir suprasti. Skausmą ar uždegimą mes galime greitai nustatyti ir numalšinti vaistais. Bet nekeliame klausimo ir nesistengiame suprasti, kodėl jis kilo, pašalinti priežastį ir užkirsti kelią, kad tai nepasikartotų vėl. Automobilyje užsidegė raudona lemputė – nedelsdami lekiam į autoservisą. Paklausi žmogaus, kiek laiko jis jaučia skausmą, atsako, kad dvejus metus. Skausmas nėra blogis, jo nereikia žūtbūt skubėti maskuoti, nes jis ir yra žmogaus raudona lemputė, įspėjanti, kad kažkas nėra gerai ir kad reikia kreiptis į specialistus“, – aiškino kineziterapeutas.
Anot M. Boriso, pradėti rūpintis savimi niekada ne vėlu, net ir sulaukus garbaus amžiaus.
„Žinoma, būna problemų, kurios yra įsisenėjusios, atsiradę negrįžtami pakitimai ir jų visiškai sutvarkyti nebeįmanoma. Tačiau daugeliu atveju galima ženkliai problemas aptvarkyti ir kasdieninio gyvenimo kokybę pakelti į kitą lygį – bent jau gyventi nejaučiant skausmo. Ir visa tai padaroma ne gulint ir geriant vaistus, o judant, nes kineziterapija ir yra būtent apie gydymą judesio pagalba“, – sako į gimtinę gyventi sugrįžęs kineziterapeutas M. Borisas.
