Biržų šaudykla. 14 valanda 30 minučių. Biržų kūno kultūros ir sporto centro šaudymo trenerė Dalė Drevinskienė, kaip ir pastaruosius 42-ejus metus, praveria šaudyklos duris ir įžengusi į vidų ima ruoštis laukiančiai treniruotei. Ant melsvų šaltoko ir tamsaus koridoriaus sienų puikuojasi dešimtys nuotraukų, įamžinusių trenerės auklėtinių triumfo akimirkas. Galima pajusti, kad šaudykla yra mačiusi visko tiek daug – būtų galima parašyti net atskirą jos memuarų knygą. Į treniruotę ima rinktis vaikai. Sporto meistrės vardą turinti 1977 m. šalies jaunimo čempionė D. Drevinskienė pradeda dar vieną dieną šaudymo sporto pasaulyje…
– Šią savaitę gyvenome šventinėmis nuotaikomis. Ką jums reiškia Velykų šventė? Kaip ją pasitikote?
– Velykų šventė man pirmiausia siejasi su pavasariu, atbundančia gamta ir gera nuotaika. Kadangi užaugau sovietmečiu, tai iš vaikystės jokių įspūdingų prisiminimų likę nėra. Dabar šią šventę pasitinkame su dideliu malonumu, nes ji suteikia progą pabūti kartu su šeima. Jokių ypatingų tradicijų neturiu – stengiuosi kuo daugiau pabendrauti su vaikais, anūkais ir turiningai praleisti laiką.
– Nusikelkime į praeitį, į akimirką, kuomet ir prasidėjo jau net 50 metų trunkanti išskirtinė D. Drevinskienės šaudymo karjeros istorija. Kada pradėjote lankyti šaudymą? Tai buvo atsitiktinumas ar planuotas žingsnis?
– 5-oje klasėje pradėjau mąstyti apie sportą, o tiksliau – apie plaukimą. Kadangi Biržuose sąlygų užsiimti šia šaka iš viso nebuvo, tai svajonė ir sudužo. 1972 metais (ėjau į 6-ą klasę) mokyklos skelbimų lentoje pamačiau trenerio Petro Špankausko kvietimą į šaudymo užsiėmimus. Susidomėjau. Pabandžiau ir užsikabinau. Dabar meilė šiam sportui tęsiasi jau 50 metų.
– Vos per trejus metus tapote šaudymo sporto meistre. Buvote tiesiog talentinga ar labai daug treniravotės?
– Manau, kad vien talento neužtenka niekur – reikia labai daug ir atkakliai treniruotis. Nuo pat pradžių atsakingai ir rimtai žvelgdavau į treniruotes, klausydavau trenerio patarimų.
Turėdavau nusistačiusi savo tikslą, kurio kryptingai siekiau. Nemeluosiu, sąlygos tuo metu buvo apgailėtinos: turėjome itin prastą inventorių, patalpos būdavo tokios šaltos, kad po treniruočių net geldavo rankas. Visgi dar ir dabar sakau: kuo prastesnės sąlygos, tuo labiau užsigrūdinę sportininkai gali užaugti.
– Jeigu būtų galimybės, norėtumėte sugrįžti į sportavimo laikus?
– Anksčiau būdavo toks noras. Pasitraukimas iš profesionalaus sporto mane gana ilgai veikė emociškai: jaučiau didžiulę nostalgiją, trūko varžybų bei treniruočių. Iš pradžių tikrai nemažai išgyvenau, buvo sunku priprasti prie naujo gyvenimo ritmo. 1995 metais dar sudalyvavau Pasaulio lietuvių žaidynėse, kur užėmiau 1-ą ir 2-ą vietas. Dabar sugrįžti tikriausiai nebenorėčiau, nes sukauptą patirtį kasdien perduodu savo auklėtiniams ir tuo džiaugiuosi.
– Kokie jūsų prisiminimai apie pirmąjį trenerį P. Špankauską? Kokį indėlį jis turėjo jūsų karjerai?
– Prisiminimai apie trenerį yra patys šilčiausi. Galiu drąsiai teigti, kad tai buvo ir treneris, ir žmogus iš didžiosios raidės. P. Špankauskas buvo tikras šaudymo fanatikas, aukojęs savo asmeninį gyvenimą dėl šio sporto. Pastebėjęs mano gabumus jis labai motyvavo mane treniruotis, dalino reikšmingus patarimus, skatino tobulėti. Bet kokios respublikinės šaudymo varžybos neapsieidavo be jo iniciatyvų. Jis buvo tikras pavyzdys ir autoritetas tiek man, tiek aplinkiniams.
– Ar galima būti geru treneriu, jei pats nesi „paragavęs“ to sporto?
– Aš manau, kad sportavimo patirtis yra naudinga. Nesusidūręs su tam tikru sportu praktiškai, pats nepajutęs, ką reiškia dalyvauti varžybose, visiškai tos filosofijos auklėtiniams neperteiksi. Žinoma, galima eiti per teoriją, per pratimus, bet tai nebus tas pats. Kiekvieną sporto šaką reikia pajusti, išgyventi.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras šaulys?
– Šaudyme svarbu yra tvirta valia ir ištvermė, bendras fizinis pasiruošimas ir koordinacija. Bene svarbiausios savybės – vidiniai pojūčiai ir psichologija. Šiuos elementus reikia nuolatos tobulinti. Čia neužtenka tik užtaisyti šautuvą ir atlikti šūvį – čia reikia ypač sukoncentruoti dėmesį. Šaulys privalo būti susitelkęs, ramus ir psichologiškai stiprus.
– Trejus metus treniravotės ir gyvenote Rygoje. Papasakokite apie šį gyvenimo tarpsnį.
– Nuo 8 iki 11 klasės treniravausi Rygoje, atstovavau tuometiniam kariniam Baltijos šalių armijos sporto klubui. Čia sportavo ir legendinis Biržų bei visos Lietuvos šaulys Vladas Turla. Turėjome gerą inventorių, dalyvavome begalėje varžybų, o krūvis būdavo milžiniškas. Sunkumų buvo daug, bet būtent tada mano rezultatai ir šoktelėjo. 1979 m. pasiekiau savo asmeninį rekordą, kuris tapo ir Lietuvos kulkinio šaudymo mažo kalibro šautuvu iš 50 metrų rekordu (595 taškai iš 600).
– Ką reiškė jaunai mergaitei taip anksti palikti namus ir išvykti gyventi į Rygą?
– Tiesą sakant, labai sunkiai pasiryžau ten vykti, nes nenorėjau palikti namų. Visgi į Biržus atvykęs ir su tėveliais pabendravęs treneris A. Želtovskis išsklaidė abejones ir pradėjau naują sportinio gyvenimo etapą. Iš pradžių buvo be galo sunku – dvi treniruotės per dieną, iki tol nepatyrus tokių krūvių, labai vargindavo. Ne kartą prašiau trenerio leidimo grįžti namo.
Buvo vasarų, kai iš viso netekdavo grįžti į Biržus, nes ištisai važinėdavome į varžybas Minske, Tbilisyje, Lvove, Berlyne bei kituose miestuose. Nebūdavo, kada ilsėtis. Visas gyvenimas tada sukosi tik aplink šaudymą, todėl Biržuose būdavau tik viešnia.
– Kaip apibūdintumėt gimtuosius Biržus?
– Ilgai trunkančios išvykos keldavo didžiulę nostalgiją, todėl visados norėdavau kuo greičiau sugrįžti į Biržus. Mūsų kraštas yra toks ramus, gražus ir išskirtinis kampelis. Grįžusi iš triukšmingų ir didelių miestų Biržuose vėl atrasdavau ramybę ir palaimą. Dabar skubėdami ne visada įvertiname tai, ką turime, o turime tikrai be galo daug. Biržai – nuostabus kraštas.
– Kaip sportas palengvino jūsų gyvenimą tuometiniame režime?
– Profesionalūs sportininkai tuo metu buvo aprūpinti geriausiomis aprangomis, inventoriumi, gaudavome stipendijas, teko nemažai pakeliauti. Visgi nauda buvo ne tik materiali, nes kelionių ir savarankiško gyvenimo dėka gana anksti susiformavau kaip asmenybė. Sportas gelbėjo daug kur.
– Kokie kelionių į varžybas momentai giliausiai įstrigo į atmintį?
– Ryškūs prisiminimai iškyla pagalvojus apie varžybas Berlyne. Taip pat pamenu ir išvykas į Sakartvelo sostinę Tbilisį.
Dar dabar akyse stovi vaizdas, kaip prieš varžybas su komandos draugais bėgame valgyti chačapurių ir atsigerti gazuoto vandens. Visgi įsimintiniausias nuotykis įvyko Taškente, į kurį vykome kartu su moksleivių rinktine.
Vakarėjant išėjome į miestą nesuprasdami, kad labai greitai visiškai sutems. Einant atgal į viešbutį buvo tamsu, nors į akį durk, o mūsų grupelę taip apakino pravažiuojančio automobilio šviesos, kad žengę kelis žingsnius atgal kritome į šalia kelio esantį griovį su šiukšlėmis. Laimei, traumų nepatyrėme, bet išgąstis ir ištikusi baimė buvo maksimali.
– Kodėl pasirinkote šaudymo trenerės darbą?
– Po ilgų sportavimo metų supratau, kad darau tai, kas man geriausiai sekasi ir yra arčiausiai širdies. Taip pat buvau sukaupusi ir nemenką patirties bagažą, kuriuo norėjosi dalintis su jaunaisiais sportininkais. Čia sužaidė ir likimas – 1980 metais Biržuose atsirado laisva vieta naujam šaudymo treneriui. Priėmiau sprendimą ir toliau gyvenimą sieti su šiuo sportu. Būtent juo ir gyvenu iki pat dabar.
– Biržų miesto šauliai beveik kasmet parveža medalius iš Lietuvos čempionatų. Kokia viso to paslaptis?
– Manau, kad tai yra daugybės metų nuoseklaus darbų planavimo ir atsidavimo savo sporto šakai rezultatas. Į treniruotes ateina maži pradinukai ir stengiuosi palaipsniui juos integruoti į visą treniravimosi procesą. Nuolatos žvelgiame kelerius metus į priekį, ruošiame vaikus ateičiai, analizuojame padarytas klaidas. Sporte visados laimi noras, tikslų siekimas ir pasitikėjimas savimi.
– Kokios emocijos aplanko kasmet vykstančių Biržų kūno kultūros ir sporto centro išleistuvių metu?
– Visuomet aplanko liūdnokos emocijos. Kiekviena abiturientų laida man yra svarbi. Išgyvenu kiekvieną išsiskyrimą. Per tuos kartu praleistus metus mes pasidarome tarsi viena šeima: kartu džiaugiamės pergalėmis ir liūdime, kai pralaimime. Visai nesvarbu, kiek kuris vaikas pasiekė – visi jie mano akyse formavosi kaip asmenybės ir buvo svarbūs. Visgi suprantu, kad nepakeičiamų nėra. Grįžtame treniruotis rudenį, ateina nauji vaikai, formuojame naujas komandas ir ratas vėl sukasi. Žinoma, ryšys nenutrūksta, nes buvę auklėtiniai ateina manęs aplankyti, prisiminti prabėgusių treniravimosi metų. Taip ir bėga gyvenimas…
– Šaudymo trenere dirbate net 42-ejus metus. Ar dar neatsibodo, ar nenorite baigti gražios karjeros?
– Apie viską tenka pamąstyti, bet pamatau auklėtinių norą ir užsidegimą ir kol kas nenoriu nieko keisti. Kiekviena pavykusi ir produktyvi treniruotė suteikia vis naujų jėgų tęsti darbus ir siekti užsibrėžtų tikslų. Didžiausia motyvacija ir yra vaikai, jų atsidavimas darbui. 50 metų trunkanti meilė šaudymui vis dar neblėsta.
– Hipotetinė situacija: galite pasirinkti vieną supergalią ir kažką pakeisti pasaulyje. Ką darytumėt?
– Žinant dabartinę situaciją Ukrainoje, kurią išgyvena visas pasaulis, norėčiau turėti tokią galią, kuri numalšintų visus pasaulyje vykstančius karus ir grąžintų visišką taiką.
Per atgautos nepriklausomybės metus mes pasiekėme labai daug, todėl be galo liūdna, kad viena šalis nori imti ir visa tai sugriauti. Vienintelis noras ir būtų matyti ramų, darnų ir draugišką pasaulį. Visiems noriu palinkėti taikos.
