Šiandien jaučiuosi panašiai, kaip prieš trejus metus, kai TAI įvyko. Žiūrėjau į kompiuterio ekraną ir niekaip negalėjau patikėti, kad tai ne koks naujas apokaliptinis siaubo filmas. Raketos smogė taikiems žmonėms, griuvo pastatai, tankų virtinės veržėsi, traiškydamos viską pakeliui. Jau kiek vėliau sužinojome, kad užpuolikai vežėsi šventines uniformas ir skubėjo į paradą Kyive. Tą naktį atrodė, kad prieš tai, kas vadinama antrąja pasaulio kariuomene, atsilaikyti neįmanoma. Nebent visas pasaulis susivienytų.
Ukrainiečių didvyriškumas viską pakeitė. Tai jau nebuvo budelio susidorojimas su pasirinkta auka. Budeliui buvo pasipriešinta ir prasidėjo karas. Dovydas ir Galijotas? Niekaip negalėjau suprasti, kodėl Rusijoje žmonės neplūsta į gatves ir nenuverčia bepročio tirono. Juk niekas nenori karo, ar ne? Mačiau, kaip keičiasi Europa ir JAV (bent jau taip atrodė). Tai jau buvo kitokia reakcija nei 2014 metais. Taip, vis vien dar nepakankamai drąsi, raumenys dar buvo suglebę, tačiau bent liežuvis veikė…
Amerika vėl tapo didi, įlipusi kartu į karinį rusų laivą, kuris plaukia…?
Ne, Rusija nelaimėjo karo. Tai tapo aišku jau tada, kai jai teko pasitraukti nuo Kyivo. Tačiau labai panašu, kad agresorius nepralaimėjo, kaip privalėjo pralaimėti. Tiesą sakant, man visa tai labai primena Žiemos karą, kai suomiai divyriškai pasipriešino sovietams. Jie gerbiami už drąsą, tačiau nepamirškime, kad galiausiai iš jų buvo atplėštos teritorijos. Taikos sutartis daug kam Suomijoje atrodė neteisinga ir primesta.
Tačiau šiandien man labiausiai norisi prisiminti 2022 metų kovo 16 dieną, kai Volodymyras Zelenskis kreipėsi į JAV Kongresą. Anuomet atrodė, kad jis atvyko pas savus, kurie tikrai negali išduoti. Ukrainos prezidentas sakė:
„Rusija užpuolė ne tik mūsų žemę ir mūsų miestus. Ji pradėjo brutalų puolimą prieš vertybes. Ji metė tankus ir lėktuvus prieš teisę gyventi. Prieš teisę į laisvę ir galimybę rinktis savo ateitį. Prieš teisę siekti laimės. Rusija kovoja karą prieš mūsų tautos svajones; svajones, kurios tokios pat, kaip ir jūsų.
Aš prisimenu Rašmoro kalno Nacionalinį memorialą su iškaltais jūsų didžiųjų prezidentų veidais. Tai pagarba tiems, kurie padėjo pamatus Amerikai, kokia ji yra šiandien. Demokratija, nepriklausomybė, laisvė ir visuomenė, kuri rūpinasi kiekvienu uoliai dirbančiu, sąžiningai gyvenančiu ir gerbiančiu įstatymus. Ukrainos žmonės paprasčiausiai to paties nori sau.
Šiandien nepakanka būti tautos lyderiu. Šiandien būtina būti pasaulio lyderiu. O būti pasaulio lyderiu reiškia būti taikos lyderiu. Taika jūsų šalyje priklauso nuo jūsų drąsos ir pasirengimo kovoti už viso pasaulio piliečių gyvybes. Kovoti už žmogaus teises ir laisvę; už teisę gyventi dorai ir mirti tik tada, kai ateis jūsų laikas.
Tai priklauso nuo to, ar nepasiduosite, kai jūsų kaimynas kels grėsmę.
Ar Europa, kuri dar neseniai džiaugėsi atgaunanti savo jėgas, nėra tik šluba antis? Negi Winstonas Churchillis buvo paskutis Europos politikas, kuris galėjo pasipriešinti fašizmui?
Šiandien ukrainiečių tauta gina ne tik Ukrainą. Mes taip pat kovojame už Europos ir pasaulio vertybes, aukojame savo gyvybes vardan geresnės ateities.
Todėl šiandien Amerikos žmonės padeda ne tik Ukrainai, bet ir Europai bei visai planetai išsaugoti teisingumą mūsų pasaulyje.“
Palyginkime šią kalbą su tuo, ką JAV viceprezidentas kalbėjo Miunchene. Palyginkime ją su tuo, ką JAV prezidentas Trumpas kalba apie esą didžią rusų galybę ir tvirtina pasitikintis Putinu. Palyginkime su žudikų pasipūtusiais iš pasitenkinimo veidais, kad jie vėl sėdi prie vieno stalo su JAV aukščiausiais pareigūnais.
O kaip Buča? Kaip visas ne-žmonių iš valstybės, gimusios kaip Auksinės ordos vasalė, žemių, pralietas kraujas ir sukeltos kančios? Amerika vėl tapo didi, įlipusi kartu į karinį rusų laivą, kuris plaukia…?
Galima baisėtis Trumpu, tačiau man kur kas baisiau tai, kad pasaulis tapo tiek priklausomas nuo vieno žmogaus kaprizų ar įnorių.
Negi neliko viso to, apie ką kalbėjo Zelenskis – regis, nėra masinių protestų ir pačioje Amerikoje? Viskas OK?
Ar Europa, kuri dar neseniai džiaugėsi atgaunanti savo jėgas, nėra tik šluba antis? Negi Winstonas Churchillis buvo paskutis Europos politikas, kuris galėjo pasipriešinti fašizmui?
Treji kančios, vilčių, pažadų ir, dabar jau galime aiškiai sakyti, išdavystės, bailumo metai.
Pabaiga?
Kas toliau? Kas dar už vieno posūkio, apie kurį galime sakyti – dar kartą baigėsi istorija?
Nežinau, bet žinau, kad kiekvienas ne tik galime, bet ir privalome atlikti savo pareigą ir niekada nepasiduoti.
Vis dar tikiu, kad tai didžiulis iššūkis. Mūsų laisvės partizanai buvo palikti vienui vieni. Negi tai pasaulio prakeiksmas, kurio šiandien nesugebėsime įveikti? Šie vienuolika ukrainiečių kančios metų (nuo 2014 m.) negali neturėti prasmės. Kankinių kraujas užaugina tai, ko negali įveikti joks naujasis prisukamas apelsinas ar menkysta Kremliuje.
Kas toliau? Kas dar už vieno posūkio, apie kurį galime sakyti – dar kartą baigėsi istorija?
Nežinau, bet žinau, kad kiekvienas ne tik galime, bet ir privalome atlikti savo pareigą ir niekada nepasiduoti.
Amerika vėl tapo didi, įlipusi kartu į karinį rusų laivą, kuris plaukia…?
Ar Europa, kuri dar neseniai džiaugėsi atgaunanti savo jėgas, nėra tik šluba antis? Negi Winstonas Churchillis buvo paskutis Europos politikas, kuris galėjo pasipriešinti fašizmui?
Kas toliau? Kas dar už vieno posūkio, apie kurį galime sakyti – dar kartą baigėsi istorija?
Nežinau, bet žinau, kad kiekvienas ne tik galime, bet ir privalome atlikti savo pareigą ir niekada nepasiduoti.
Andrius Navickas
