Pabėgusi nuotaka Liudvika Karolina Radvilaitė
Lietuvoje Radvilų giminės atstovus minime kaip didžius karo vyrus, politikus ar diplomatus, miestų ir tvirtovių statytojus, mecenatus, reformatų tikėjimo globėjus ar netgi nekarūnuotus Lietuvos valdovus. Karvedžiai Jurgis Radvila Nugalėtojas („Victor“), Mikalojus Radvila Rudasis, Kristupas Radvila Perkūnas, politikas Mikalojus Radvila Juodasis, keliautojas Mikalojus Radvila Našlaitėlis ir jo brolis kardinolas Jurgis Radvila, unijos su Švedija iniciatorius Jonušas Radvila visiems laikams įėjo į Lietuvos istoriją.
Deja, minėdami Radvilų giminės vyrus nepelnytai pamirštame Radvilų moteris. O juk Radvilaitės ir Radvilienės taip pat įnešė nemenką indėlį į Lietuvos istoriją, ir, drįstu sakyti, gal netgi turėjo jai įtakos.
Keliuose rašinėliuose, neapsiribodamas moksliniais faktais, o labiau linkdamas į romantinius dalykus, pabandysiu papasakoti apie kelias iš jų: tragiško likimo karalienę Barborą Radvilaitę, vieną iš turtingiausių nuotakų, dėl kurios Lietuvoje vos nekilo brolžudiškas karas, – Sofiją Olelkaitę Radvilienę (beje, pravoslavų laikomą šventąja) ir paskutinę mūsų, Biržų atšakos, Radvilų giminės atstovę – Liudviką Karoliną Radvilaitę.
Medalis pasakoja liūdną našlaitės istoriją
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fonduose saugomas retas medalis. Jo averse pavaizduota dama garbanotais plaukais su perlų vėriniu. Tik riesta nosytė išduoda, kad tai ne visai dama, o jauna mergina. Jei dar tiksliau… 8 metukų mergytė. Tai medalis, Johann Hoehn nukaltas 1675 m. Liudvikos Karolinos Radvilaitės apsilankymui Biržuose paminėti (beje, ji Biržuose taip nė karto ir neapsilankė).
Dar įdomesnis medalio reversas su alegorine scena, kurią pabandysime iššifruoti. Tolumoje matome Biržų pilį. Prie medžio – skydas su Radvilų herbu. Kol kas viskas aišku – Biržų valdovė iš Radvilų giminės. Dar medalyje pavaizduota ranka, iš debesų lenkianti šaką, kuri meta šešėlį ant lizde palikto paukščiuko (našlaitės Radvilaitės simbolis). Kiti du paukščiai (simbolizuojantys tėvą ir motiną) skrenda į saulės pusę. Įrašas skelbia: „Mano tėvas ir mano motina paliko mane, bet Viešpats priėmė“.
Radvilų giminės prakeiksmas
Taigi, Liudvika Karolina Radvilaitė, paskutinioji iš Biržų Radvilų, gimė 1667 metų vasario 27 dieną. Taip tiksliai datą rašau todėl, kad skaitytojams būtų aišku – po trijų savaičių mažylė liko be mamos Onos Marijos, garsiojo Jonušo Radvilos dukters. Ji ištekėjo už vieno geidžiamiausių Europos jaunikių – tėčio pusbrolio Boguslavo Radvilos ir, matyt, taip ir neatsigavo po pirmagimės gimdymo.
Nesulaukusi nė trejų metukų Liudvika Karolina neteko ir tėčio – Boguslavas Radvila mirė nesulaukęs nė 50-ties, taip atkartodamas giminės prakeiksmą. Juk jo tėvas Jonušas Radvila Maištininkas (Rokošininkas) mirė 41 metų ir savo sūnų Boguslavą taip pat paliko našlaičiu, kai šiam suėjo vos pusė metukų. Svetimuose kraštuose augęs ir po visą Europą klajojęs bei aibes nuotykių, dvikovų turėjęs ir netgi kardinolo Mazarinio į Bastilijos kalėjimą uždarytas Boguslavas netapo Lietuvos valstybės veikėju ir pasekė tėvo, maišto prieš Lenkijos karalių dalyvio, pėdomis.
Boguslavas Radvila buvo vienu iš pagrindinių iniciatorių ir pasirašė Kėdainių uniją, kai Lietuva nutraukė sąjungą su Lenkija ir pasirašė uniją su Švedija. Jis po „tvano“ metų buvo didelėje Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero nemalonėje ir turėjo pasitraukti iš Lietuvos. Kadangi Boguslavo mama buvo Brandenburgo princesė Elžbieta Sofija Hohencolern, jis pasitraukė pas savo senelį Brandenburgo kurfiurstą Frydrichą ir tapo Prūsijos vietininku bei nuolat gyveno Kionigsberge (Karaliaučiuje).
Jausdamas artėjančią mirtį, Boguslavas Radvila, matyt, prisimindamas svetimoje šeimoje auklėto našlaičio dalią surašė instrukciją, kaip ugdyti ir lavinti savo dukrytę. Jos auklė turėjusi būti vieniša bajorų kilmės vidutinio amžiaus moteris ir, šiukštu, ne girtuoklė. Mažoji Liudvika Karolina privalėjo keltis septintą, pusryčiauti aštuntą, o pietus valgyti vienuoliktą.
Mergaitę numatyta auklėti evangelinio tikėjimo dvasia. Tėvas rašė, kad kai tik Liudvika Karolina sulauks tokio amžiaus, kad gali skaityti, kasdien būtinai turi perskaityti po du skyrius iš Biblijos. Du kartus per savaitę ji turėdavusi melstis su asmeniniu kunigu. Juo tapo garsusis biržietis Mikalojus Minvydas, prisidėjęs prie lietuviškosios raštijos kūrimo. Liudvika Karolina turėjusi išmokti dvi kalbas: vokiečių ir lenkų, o italų ir lotynų mokytis jai buvo nepatarta. „Jei ji, sulaukusi šešerių septynerių metų, dar nemokės lenkų kalbos, ją reikėtų išsiųsti arba į Slucką, arba į Biržus“, – savo instrukcijoje rašė tėvas, pasak kurio, gyvendama dvariškių apsuptyje, ji išmoktų lenkų kalbos.
Kad nenustebtumėte, kodėl galėjo kilti sunkumų mokantis lenkų kalbos, kuri tuometinei Lietuvos diduomenei buvo gimtoji, priminsiu, kad mažoji Liudvika Karolina, arba, kaip ją vadino vokiečių žemėse, Luiza Šarlota (Louise Charlotte von Radziwiłł-Birze), kaip ir jos tėtis, netapatino savęs su tuometine Lenkijos-Lietuvos valstybe ir pagal išsilavinimą bei mentalitetą buvo labiau vokiškos, o gal dar tiksliau – europietiškos dvasios didikė.
Mirdamas tėtis netgi sudarė jos globėjų sąrašą, kad vienas kuris nors iš Vokietijos ar Lenkijos didikų negalėtų turėti įtakos mergaitei. Liudvika Karolina iki pilnametystės rūpinosi vienuolika globėjų, tarp kurių pirmasis buvo Brandenburgo elektorius (vienas iš Vokietijos didikų, turėjęs teisę rinkti imperatorių) Frydrichas Vilhelmas.
Turtingiausioji Europos nuotaka
Liudvika Karolina laikoma paskutine Biržų-Dubingių šakos palikuone. Ji po tėvo mirties, kaip vienintelė Radvilų atšakos palikuonė, paveldėjo milžiniškus visos Biržų-Dubingių atšakos Radvilų turtus. Kunigaikštytės paveldėjimą sudarė 18 miestų ir 1091 kaimas.
Nenuostabu, kad į paskutiniąją Radvilaitę, kaip į pačią turtingiausią nuotaką, krypo visų Europos didikų šeimų žvilgsniai.
Ji būtų galėjusi tapti Anglijos ir Lenkijos karaliene, tačiau, eidama prieš srovę ir klausydama išdidaus Radvilų devizo „Tik Dievas mums tegali liepti“ („Tylko Bog nam radzi“) rinkosi meilę.
Intrigos ir planai dėl santuokos su Liudvika Karolina prasidėjo jai sulaukus vos ketverių metukų. 1675 m. globėjas Frydrichas Vilhelmas sukūrė planą ištekinti Liudviką Karoliną už Vilhelmo Oraniečio, Olandijos valdovo, kuris 1688 m. tapo Anglijos karaliumi. Planas, matyt, nepavyko, nes 1680 m. globėjas pradėjo žygius ištekinti Liudviką Karoliną už savo sūnaus.
Bet čia įsikišo ir karalius Jonas Sobieskis. Šis karalius, sutriuškinęs turkus prie Vienos ir apsaugojęs nuo jų visą Europą, Lenkijoje gerbiamas ne mažiau nei pas mus Vytautas ar Kęstutis (beje, degtinė „Sobieski“ taip pat pavadinta būtent šio karaliaus garbei). Įsitvirtinęs Lenkijos soste, Jonas Sobieskis pradėjo svajoti apie tai, kad karūną būtų galima perleisti paveldėjimo keliu savo sūnui Jokūbui. Galios ir pagarbos Sobieskis turėjo, o jeigu prie jų dar pridėtume Radvilų turtus, valdas ir įtaką…
Karalius J. Sobieskis panoro apvesdinti savo sūnų Jokūbą su Liudvika. 1857 m. Z. Helcel knygoje „Apie dvi kunigaikštytės Liudvikos Karolinos santuokas ir jų sukeltą sumaištį Lenkijoje“ šią istoriją pasakoja taip:
„Karalaitis Jokūbas dar teturėjo 15 metų, kai jį sumanė apvesdinti už našlaitės Radvilaitės. Tačiau Liudvikos Karolinos globėjas Brandenburgo markgrafas nutarė siekti jos rankos savo sūnui Liudvikui. Jis manė, kad taip Liudvikui atsivers kelias į Lietuvos-Lenkijos valstybės sostą. Lenkijos didikai reikalavo, kad Radvilų turtai liktų šalyje ir kad Sobieskis neleistų Radvilaitei tekėti už Brandenburgo markgrafo“.
Vokiečiai pasirodė nepėsti ir Sobieskiui parašė laišką, kuriame pranešė, jog Liudvika Karolina jau ištekėjo už Liudviko Brandenburgiečio ir 1681 m. jie buvo sutuokti. Karalius Sobieskis, žinoma, supyko, kad turtingoji nuotaka pabėgo be jo sutikimo, o svarbiausia, kad jo paties sūnus Jokūbas liko be nuotakos, o Sobieskių giminė – be Radvilų turtų.
Galiausiai valdovas sutiko leisti tekėti Liudvikai Karolinai su sąlyga, kad jam bus užrašyta 40 000 talerių ir kad jaunikis vokietis įsipareigos niekada neprieštarauti jo sūnaus Jokūbo tapimui karaliumi. Jaunavedžiams sąlygos pasirodė priimtinos ir vos keturiolikos sulaukusi Liudvika Karolina Radvilaitė ištekėjo už Liudviko Brandeburgiečio jau oficialiai. Pora apsigyveno Berlyne.
Deja, santuoka truko tik 7 metus. 1687 m. Liudvikos Karolinos vyras mirė. Vaikų jie taip ir nesusilaukė.
Piršlybos Nr.2
Jaunoji našlė liūdėjo neilgai – iškart po vyro mirties prasidėjo vakarėliai, naujų rūbų ir brangenybių pirkimas. Liudvika Karolina netgi lankėsi Dubingiuose ir Vilniuje, ką įrodo išlikę du jos laiškai dvariškiui Jonui Pacevičiui.
Vos dvidešimties sulaukusi Liudvika Karolina, ne tik išlaikiusi Radvilų turtus, bet dar ir tapusi Brandenburgo markgrafiene, vėl tapo geidžiamiausia Europos nuotaka.
Rengdamasi antrai santuokai, Liudvika Karolina kandidatus jau rinkosi pati. O jų buvo trys: Šventosios Romos imperatoriaus svainis Noiburgo ir Reno kunigaikštis Karolis Pilypas, tas pats senas mūsų pažįstamas Jono Sobieskio sūnus karalaitis Jokūbas ir galingiausių Lenkijos didikų Potockių sūnus, Krokuvos vaivada. Ši partija buvo per menka ir savaime atkrito.
Tad lenktynės, galbūt žadančios ne tik Radvilų turtus, bet ir Lenkijos karūną, vyko tarp lenko Jokūbo Sobieskio ir Prancūzijos karaliaus bei vokiečių imperatoriaus remiamo Noiburgo pfalcgrafo Karolio Pilypo.
1688 m. slapta į Berlyną pas Liudviką Karoliną atvyko karalaitis Jokūbas. Jis buvo maloniai priimtas tiek pačios Liudvikos, tiek ir ją globojusių Brandenburgiečių, nenorėjusių, kad Noiburgų šeima sustiprėtų.
Liudvika Karolina pažadėjo ištekėti už Jokūbo. Buvo atliktos formalios sužadėtuvės, sumainyti žiedai. Abu jaunieji pagal tų laikų madą netgi pasikeitė portretais. Jokūbas perdavė Radvilaitei, kaip būsimajai marčiai, savo motinos Marijos Kazimieros Sobieskos dovanas – šilkų rietimus, brangakmenių papuošalus ir tas laikais nepaprastai vertintus kailius.
Liudvika Karolina netgi parašė jausmingą laišką: „Su Dievo valia, karalių malone ir tarpininkaujant kunigaikščiui elektoriui pasižadu už nieko kito netekėti, tik už kunigaikščio Jokūbo. Tai patvirtindama duodu raštą, mano pačios ranka pasirašytą ir visais herbais patvirtintą. Kadangi čia (Berlyne) negalima atlikti vestuvių sutarties, palieku tai karaliaus Jono Sobieskio valiai. Rugsėjo mėnesį būsiu savo žemėse, tada geriau galėsiu išpildyti karaliaus norus. Tą raštą duodu savo laisva valia. Tas pasižadėjimas yra toks svarbus, kad jokio svarbesnio pagal Lenkijos teisę būti nebegali.
Berlynas. 1688 birželio 25 d. Liudvika Karolina Radvilaitė“.
Karalaitis Jokūbas kaip ant sparnų iš Berlyno skubėjo į Krokuvą ir mintyse jau sudarinėjo vestuvių scenarijų, puotos meniu ir svečių sąrašą. Lenkija ruošėsi šimtmečio vestuvėms, bet…
Detektyvas Berlyne
Praėjus vos trims savaitėms po Jokūbo išvykimo, į Berlyną slaptai atvyko Karolis Pilypas Noiburgietis. Jis apsistojo pas Vokietijos imperatoriaus pasiuntinį Freitagą. Kai visas dvaras išvyko medžioti, Liudvika Karolina susitiko su vokiečių princu.
Nors Radvilaitės dvariškiai ir lenkų ponai, atsekę iki rūmų, bandė pasimatymui sutrukdyti, Liudvika Karolina ryžtingai išvažiavo, o lenkų ponai į rūmus nebuvo įleisti. Abu jauni žmonės vienui vieni kartu praleido visą dieną (baisiausias skandalas), o kitą dieną Liudvika Karolina, Lenkijos pasiuntinio paklausta, ką reiškia toks palankumas Noiburgiečiui, atšovė, kad ji nėra vaikas ir pati žino, ką daro.
Toliau veiksmas klostėsi kaip detektyve: Liudvika Karolina išvyko pas Hanoverio kunigaikštienę į puotą, tačiau nė neužeidama į sales, perbėgo rūmus ir per šoninį išėjimą išbėgo į kiemą, kur jos jau laukė karieta ir jos meilė – Vokietijos princas. Jaunieji nurūko per Berlyną, o Lenkijos pasiuntiniai, pastebėję, kad Liudvika Karolina atvyko į rūmus, bet neatėjo į puotą, puolė ją vytis per parką. Deja, šoniniai varteliai, per kuriuos jaunieji pabėgo, jau buvo užrakinti, o tarnai pasakė, kad raktas… pasimetė.
Dar tą patį vakarą į rūmus buvo atvestas kunigas, kuris Liudviką Karoliną Radvilaitę sutuokė su Karoliu Pilypu Noiburgiečiu. Tokios kiaulystės lenkų istorikai iki šiol negali atleisti Liudvikai, vadindami ją avantiūriste.
Karalaitis Jokūbas Sobieskis antrą kartą liko apgautas. Pasipiktinimas valstybės Seime kilęs toks didelis, kad, pasak metraštininkų, totorių įsiveržimas likęs antruoju klausimu po Liudvikos Karolinos vedybų. Vestuvių netesybas ir Radvilų valdų likimą 1688 svarstęs Seimas siūlė konfiskuoti Radvilų dvarus ir pajamas iš jų skirti karo reikalams. Radvilų valdų konfiskavimo užmačia subliuško, Seime pasinaudojus liberum veto teise, o ir Sobieskis blaiviai įvertino savo galimybes, kad negali jėga atimti Radvilų valdų. Lenkams beliko praryti karčią piliulę…
Mecenatė
Nors ir ištekėjusi už vyro kataliko, Liudvika Karolina visą gyvenimą išliko uolia protestante. Ji susirašinėjo su reformatais ir jais rūpinosi. Iš tėvo paveldėtą spaustuvę Slucke apie 1693 m. padovanojo Lietuvos evangelikų reformatų sinodui. 1680 m. jos lėšomis išleistas pirmasis LDK katekizmas-elementorius lietuvių kalba – „Pradžia pamoksla dėl mažų veykialų“. Beje, Liudvikos Karolinos nurodymu, ši knygelė buvo platinama nemokamai. Savo lėšomis ji 1684 m. parėmė kontrafakcinę „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ (nurodyta, kad išspausdinta 1653 Kėdainiuose) leidybą Karaliaučiuje.
Liudvika Karolina įsteigė stipendijas 12 jaunuolių iš LDK studijuoti Frankfurto prie Oderio, Berlyno, Karaliaučiaus universitetuose, 4 alumnams (alumnatas) – Karaliaučiaus universitete, išsiuntė kelis jaunuolius studijuoti į Oksfordą ir Edinburgą. Ji prisidėjo prie 1681 m. lietuviškojo katekizmo išleidimo, rūpinosi, kad etninėse lietuviškose žemėse kunigai pamokslautų lietuviškai. 5000 auksinų Liudvikos Karolinos Radvilaitės testamente buvo skirta Naujojo Testamento vertimui, išleistam 1701 m.
Per neilgai trukusią antrąją santuoką Liudvika pagimdė keturias dukras. Iš jų išgyveno tik viena – dukra Elžbieta. Liudvika Karolina mirė sulaukusi vos 28 metų amžiaus 1695 metais, Bžege, gimdydama išsvajotąjį sūnų, kuris būtų galėjęs pratęsti Radvilų giminę. Apie jos mirtį Lietuvos raštijos veikėjas Samuelis Bitneris taip rašė: „Griuvo galingas bokštas, be kurio Dievo bažnyčios šiame krašte virsta apgailėtinais griuvėsiais…“
Beje, Radvilų giminės prakeiksmas tęsėsi – Liudvikos Karolinos dukra Elžbieta taip pat liko našlaite sulaukusi vos dvejų metukų. Vėliau ji ištekėjo už Vokietijos Sulzbacho kunigaikščio, susilaukė 7 vaikų, iš kurių viena dukra buvo Vokietijos imperatoriaus Maksimilijano motina, kita tapo Bavarijos karaliene, trečioji – Reino kunigaikštiene.
Tačiau tai jau kita istorija, nes su Liudvikos Karolinos Radvilaitės mirtimi galutinai užgeso Biržų-Dubingių Radvilų giminė, jos palikuonys – jau Vokietijos istorija, o Biržų kunigaikštystė perėjo į Nesvyžiaus Radvilų rankas.
Dalius Mikelionis
