Sakoma, kad vestuvės – tai įsimylėjėlių, o vestuvių metinės – giminingų sielų šventė. Kartu nugyventi metai gali tapti vis stipresniu santykių pagrindu, ant kurių kyla brangakmenių vertas poros ryšys. Biržiečių Danutės ir Vlado Gabriūnų porą, prieš penkerius metus užliejusią auksinių vestuvių banga, šiandien puošia smaragdas. Net ir 55 santuokos metams praėjus, keturis vaikus užauginusios, anūkais besidžiaugiančios poros akys skleidžia meilę ir išsaugotą šilumą, o abiejų rankos tiesiasi vienas į kitą kaip į patikimiausią ir brangiausią gyvenimo atramą.
Tarp akmenų kilusi meilės banga
„Susipažinom mes tarp akmenų“, – sako 79 metų Vladas apie susitikimą su gyvenimo moterimi. Dabar Danutei jau 74-eri, o tada ją, dar nė aštuoniolikos nesulaukusią gražuolę, Vladas sako išvydęs Raubonių asfaltbetonio bazėje.
Biržuose penkių vaikų šeimoje augusiai ir tėvo netekusiai Danutei anksti teko imtis darbo.
„Namuose keli vaikai, mama tik viena dirbo. Aš ėjau į suaugusiųjų mokyklą ir dar nepilnametė būdama asfaltbetonio bazėje dirbau“, – pasakoja Danutė.
„Sunkiai dirbo – akmenis kraudavo. Man, kaip vairuotojui, buvo lengviau“, – sako Pasvalio rajono Užusienio kaime užaugęs ir Pasvalio autotransporto įmonėje dirbęs Vladas.
Kai susipažino su būsima žmona, jis buvo 22-ejų, o Danutė – septyniolikos. Jiedu draugavo dvejus metus.
„Labai graži buvo mūsų draugystė, už rankų vienas kitą vedžiojome. Dieve, jau kokio gražumo pora, sakydavo apie mus“, – šypsosi Danutė. O Vladas santūriu balsu patvirtina: „Jauni mes gražūs buvom“.
Pirmosios vestuvės – „per patį paradą“
Po dvejų metų draugystės pora susituokė. Tai buvo 1968 metų lapkričio 7 diena.
„Ženijomės per patį paradą“, – juokiasi moteris. Santuoka registruota ir civilinė, ir bažnytinė. Porą, pasak Danutės, tuokė Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje tarnavęs senas kunigas.
Jaunųjų palyda buvo gausi – septynios pabrolių ir pamergių poros, piršliai. Rajono vykdomajame komitete porą tuokė Strautnikienė. Iš viso tą dieną žiedus sumainė 23 jaunųjų poros.
Jaunųjų Gabriūnų vestuvių balius vyko Biržuose.
„Pas mano mamytę (Marytę Grigaravičienę – red.), Kilučių gatvėje. Buvo bromas, valgį ruošė šeimininkė Čepienė“, – prieš 55 metus vykusias vestuves mena D. Gabriūnienė.
Abu su Vladu tikina, kad gyvenimas prabėgęs be galo greitai, o dabar dienos lekia dar sparčiau – kaip akimirkos.
Auksininio jubiliejaus šventė – vaikų dovana
Prieš penkerius metus auksiniais jaunavedžiais tapę Danutė ir Vladas Gabriūnai buvo tikros iškilmės dalyviai. Auksinių vestuvių šventę sumanė ir organizavo vaikai.
„Vaikai mums auksines vestuves iškėlė, mes nieko nežinojom. Ir šitos vestuvės buvo daug gražesnės ir smagesnės už pirmąsias“, – pasakoja Danutė, su vyru vartydama įspūdingos šventės nuotraukų albumą. Tai irgi vaikų dovana. Ant poros rankų – nauji vaikų dovanoti aukso žiedai. Auksinius jaunavedžius savivaldybėje sveikino Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Joana Kvedaravičienė, bažnyčioje santuoką laimino klebonas Algis Neverauskas.
Vestuvių puota vyko Rinkuškių restorane. Auksiniai jaunavedžiai sutikti su duona ir druska, šventė vyko su vaikais, draugais, bendradarbiais ir, žinoma, muzika.
„Ir jaunųjų valsą šokom“, – sako Danutė. Pasiteiravus, ar pora mėgsta šokti, moters akys sušvito: „O, Jėzau! Labai mėgstu. Ir Vladas šokdavo. Bet dabar jau mūsų riedulys rieda nuo kalno… “
Ir dirbo, ir keturis vaikus augino
1977 metais Vladas pradėjo dirbti Biržų kelių valdyboje vairuotoju.
„32 metus kelių valdyboje „atvariau“, – sako jaunystėje ir Pasvalyje, ir Kraštų plytų gamykloje dirbęs vyras.
Biržų kelių valdyboje iš pradžių dirbo ir Danutė, o gimus vaikams įsidarbino ligoninėje. Ji buvo sanitarė arba, kaip dabar pareigos vadinasi, slaugytojos padėjėja. Iš šios darbovietės moteris išėjo užtarnauto poilsio.
Pora užaugino du sūnus ir dvi dukras.
Pirmoji dukrelė Jolanta gimė 1970-aisiais, o po ketverių metų pasaulį išvydo Žydrė. Sūnus Dainius, kurio, pasak Danutės, labai jau reikėjo tėčiui, gimė dar po penkerių metų, o 1984-aisiais Gabriūnų šeimoje džiaugsmo gūsį įnešė dar vienas sūnus – Mantas.
Pasak tėvų, kūdikis, kurį su vyresniąja dukra skiria 14 metų, buvo neplanuotas, tačiau augo visų labai mylėtas, išglostytas,
„Mylėjom jį be proto. Ir maudydavom visi – vienas prausia kojytę, kitas rankytę, tėvas – galvytę“, – pasakoja moteris, o jos kalbėjimą pritariamu šypsniu tvirtina vyras.
„Aš labai dėkinga šviesaus atminimo Antanui Dauguviečiui (Biržų ligoninės vyriausiajam gydytojui – red.), kad iš pradžių, kol vaikai buvo maži, man leido dirbti naktimis. Vladas pareidavo iš darbo, aš išeidavau“, – apie budėjimus Biržų ligoninės Priėmimo skyriuje sako D. Gabriūnienė.
Danutė prisimena, kad dėl galimybės dirbti ligoninėje ji kreipėsi į vyriausiąją medicinos seserį Vandą Norkevičienę, o ši padėjusi – lydėjusi pas vyriausiąjį gydytoją A. Dauguvietį.
„Einam pas Dauguvietį, pasakė man vyriausioji. Mes nuėjom, o vyriausiasis gydytojas pasakė, kad žmogaus reikia Priėmimo skyriuje. Išgirdęs, kad mano vaikai maži ir kad dirbti galėčiau tik naktimis, kai iš darbo grįžta vyras, daktaras pasakė – dirbk ketverius metus naktimis, o paskui vėl ištaikysim“, – prisimena D. Gabriūnienė.
„Taip ir užsiauginom“, – sako Vladas apie laiką, kurį abu su žmona vadina sunkiausiu. Juk tuo metu niekas neleido vaiko auginti dvejus metus, po gimdymo praėjus 2 mėnesiams moterims reikėjo eiti į darbą. Šeima tuo metu gyveno Vabalninko gatvėje, butą skyrusios kelių valdybos name.
Pasak vyro, didžioji rūpesčio vaikais dalis teko žmonai, nes jis rytą jau 4 valandą išvažiuodavo į darbą, o vasarą reikėdavo žmones vežti į ekskursijas ir pan.
Naktimis prie vaikų jiedu keldavosi abu, ypač dėmesio reikalavę berniukai.
„Dainius ir Mantas dieną naktį rėkdavo, o mergytės buvo ramios. Vyrai lieka vyrais, bet dabar jie – nuostabūs, – kalba Vladas apie sūnus, iš kurių sulaukiantis stiprios vyriškos pagalbos. – Dainius didžiausias pagalbininkas, nes jis yra čia, vietoje, o Mantukas, nors ir pas mus kol kas gyvena, važinėja dirbti į užsienį“.
Abu sūnūs Biržuose statosi savo namus, savo gyvenimus turi ir dukros. Žydrė jau 20 metų su vyru gyvena Anglijoje, o Jolantos šeima – Biržuose. Čia gyvena ir senelių džiaugsmas – du Jolantos šeimoje gimę sūnūs.
„Nuostabūs anūkėliai“, – džiaugsmu trykšta močiutė.
„Tikrai nuostabūs vaikeliai. Mes beveik juos abu ir užauginom. Dabar vienas jau kariuomenėj, o kitas dar mokykloje“, – sako senelis apie mylimus anūkus – Domantą ir Karolį.
„Geri mūsų ir vaikai, ir žentai, ir anūkai. Dar kol nesame nusenę, tai viskas atrodo taip, kaip iš tikro yra. Kai nuo senatvės tapsim „nukvakę“, tai gal visi aplinkui atrodys blogi“, – sako ilgametę darbo ligonėje patirtį turinti ir visko mačiusi Danutė. Anot jos, liūdniausia, kai žmonės tampa našta net artimiesiems.
Abu kartu
Apie Gabriūnų porą teko išklausyti daugybę gerų atsiliepimų.
Jie esantys puikūs kaimynai ir linksmomis dienomis, ir bėdai ištikus. „Sunegalavus ji mus ir gydo, ir slaugo, ir maitina“, – apie Danutę sako artimiausi kaimynai.
Gerų žodžių negaili ir Vladui, savo moterį ištikimai lydinčiam kasdienybėje.
„Mes viską darome kartu. Ir sode abu dirbame, ir kambarius abu tvarkome – visada abu!“ – sako Vladas.
Anot moters, per tuos 55 santuokos metus beveik nebuvo taip, kad Vladas vienas būtų išėjęs į miestą. Jį vieną pamatę iš karto klausia, kur žmona, gal serga.
„Gal ir juoksis kas nors, bet mes ne tik draugaudami laikydavomės už rankų, bet ir tapę šeima. Taip susikibę ir gulėdavome“, – sako moteris.
Kelias sekundes stojus tylai po jų vyras ištaria: „…ir atėjus laikui mirti – pasiimki mus abu“. Priduria, kad tai E. Kučinsko dainos žodžiai.
Danutė sako, kad vyras jos vienos negalėjęs palikti netgi ligoninėje, kai teko priimti išbandymą liga.
„Eidavo ir eidavo, sėdėdavo pas mane…“ – kalba moteris apie Vladą.
Pasak sutuoktinių, jeigu būtų galima pasirinkti, į kurį gyvenimo laikotarpį jiedu norėtų nors trumpam sugrįžti, abiejų nuomonė viena – į bet kurį, kai abu buvo sveiki.
„Man ji labai gera – ir kaip žmona, ir kaip vaikų mama, ir kaip šeimininkė“, – sako Vladas paklausus apie geriausias žmonos savybes. Danutė labiausiai vertina vyro ramybę, kuri, pasak moters, atsveria jos charakterio smarkumą.
„Nutinka ir pas mus visko – ir pasiaiškinam, ir nekalbadienių būna. Tačiau nei iki muštynių, nei iki kalbų apie skyrybas nebuvom priėję. Mūsų gyvenimas vienas – vienas be kito negalime. Aišku, jeigu visai pasenę neišdurnėsime“, – šypteli moteris.
Dejonėms laiko nėra
Smaragdiniams jaunavedžiams dejuoti laiko nėra. Gabriūnai gyvenimu nesiskundžia – domisi, kas vyksta pasaulyje, sode augina daržoves, gėles ir džiaugiasi tuo, ką turi. Netgi pensijomis, kurių viena tikrai nėra didelė, pora patenkinta. Pinigėlių esą ne tik pakanka, tačiau dar ir sutaupoma.
Pasak Danutės, reikalų daug – reikia sveikinti ir vaikus, ir anūkus. Labiausiai – anūkus. Seneliai privalo džiuginti tuos, iš kurių patys patiria tiek meilės.
Dabar Danutė ir Vladas savo namus ruošia smaragdinei šventei. Susirinks artimiausi ir mylimiausi.
O kitais metais giminę užlies tikra jubiliejų banga. Vladui sukaks 80, Danutei 75, Dainiui 45, Mantui 40, Domantui 20, o Karoliui 15 metų. Taigi liūdėti ir dejuoti laiko nėra. Yra laikas mylėti ir gyventi. Kiekvieną dieną ir iš visų jėgų.
