Dar yra laiko, dar galima suspėti. Atsisėsti prie stalo, paimti rašiklį, baltą popieriaus lapą ar spalvingą atviruką. Ar pamenate, kada tai darėte paskutinį kartą? O gal gyvenime to dar niekada neteko patirti?
Jaučiate, kad dėlioti žodžius, paremtus jausmu, nėra pats lengviausias užsiėmimas? Kad šis veiksmas būtinai pritraukia galybę prisiminimų ir jausmų apie žmogų, kuriam yra skirtas jūsų laiškas?
Nebijokite, visi tikri jausmai išlieka popieriuje. Jie, pasislėpę tarp eilučių ir kablelių, už jūsų gal kreivokai išvedžiotų raidžių, būtinai nukeliaus adresatui. Ir skaitantįjį užplūs jūsų rūpestis ir meilė, žinoma, jei rašėte nuoširdžiai.
Rašykime tėvams, seneliams, vaikams ir anūkams. Draugams ir mylimiesiems. Baboms ir diedukams. Broliams ir sesėms. Našlei tetai ir senberniui dėdei. Ir tai prie miško gyvenančiai vienišai bobutei. Pusseserėms ir pusbroliams iki penktos kartos. Visiems, kuriuos prisimename, kuriuos norime nustebinti, nudžiuginti ir apdovanoti. Nes gauti ranka rašytą laišką šiandien – ypatingo dėmesio ir pagarbos ženklas. Ir liudijimas, kad kažkam dar jūs esate brangūs.
Patys stipriausi ir drąsiausi gali rašyti laiškus, kuriems nereikia adresato. Išėjusiems į Amžinybę. Tie laiškai neturi pabaigos, juos mes pildome ir pildysime kasmet ir kas minutę iki tol, kol vėl susitiksime toje pačioje upės pusėje.
Rašykime, mėgaukimės ir laukime mus aplankančių laiškų. Nesielvartaukime dėl neįvykusių susitikimų, kelionių ar pasimatymų. Uždarytų parduotuvių ar neveikiančių kirpyklų. Rašykime gražiausius žodžius savo artimui, vos tik jie gimsta galvoje. Nes akimirka praeis, ir žodis, neįgavęs rašto kūno, dings, pasimes, aplips klampia kasdienybės putra.
Rašykime viską, kas šauna į galvą, tik vienas sakinys yra privalomas: „Sveiki sulaukę Šventų Kalėdų ir Naujųjų Metų“