Šiais visuotinio modernizmo ir industrializacijos laikais vis rečiau betikima tais dalykais, be kurių neišsiversdavo mūsų senoliai.
Susirgusieji skuba pas gydytojus ir sako pasitikintys šiuolaikine medicina bei įdiegtomis tyrimo technologijomis.
Bet vis dar yra žmonių, kurie iš kartos į kartą perduoda liaudies medicinos žinias ar pasižymi ypatingomis paveldėtomis galiomis. Jų pagalbos ieško susirgusieji, pavyzdžiui, infekcine liga – rože, kurią sėkmingai įveikti esą tegalintis užkalbėjimas.
Viena iš tokių žmonių – Gerkiškių kaime gyvenanti 77 metų Valerija Taurinienė.
Moteris priima negaluojančius žmones ir užkalba jų ligą. Už tai ji neleidžia dėkoti ir mokėti – sako, tada užkalbėjimas nesuveiks.
Neranda priežasties
Jau beveik pusę metų vieną dešimtmetę mergaitę kamavo kojos skausmai. Iš pradžių kojytę skaudėjo tik truputį, vaikas pradėjo šlubuoti, po to skausmai ėjo vis stipryn. Paskui kojytės net nebeprimindavo – teko šokinėti ant sveikosios kojos arba eiti su ramentais.
Tėvai kreipėsi į gydytojus. Iš pradžių buvo nutarta, kad nepilnametei yra kulno osteochondrozė. Vėliau spėliota, kad vaikas kažkur pasitempė koją, kurią įmobilizavo į langetę.
Skausmai nesiliovė. Tėvai dukrą vežiojo po gydymo įstaigas. Buvo atlikti įvairūs tyrimai, skirti antibiotikai. Bet pagerėjimo vaikas nejuto.
Mokinukė negalėjo lankyti mokyklos, tad jai buvo skirtas mokymas namuose.
Vienu metu, kai mergaitė gulėjo ligoninėje, jos tėtis prisiminė, kad jo močiutę kankinusi liga buvo rožė. Ji vis atsinaujindavusi ir rožę išgydyti pavykdavo tik užkalbėtojams. Vyras spėjo, kad ir dukra gali būti paveldėjusi šią bėdą.
Vaiko mama šiomis mintimis pasidalijo su vaiką gydžiusiu chirurgu.
Jis atmetė galimybę, kad tai rožė – esą ja sergant žmogus turi karščiuoti, skaudanti vieta turi būti paraudusi ir išgydyti ligą galima antibiotikais, kurių pacientė jau gavusi.
Vis dėlto mintimis apie užkalbėtoją mergaitės mama pasidalijo su biržiete vaiko gydytoja. Medikė nebuvo tokia kategoriška: „Blogiau nebus, nuvežkite“.
Skausmai – po močiutės mirties
Tėvui ilgai teko ieškoti žmogaus, kuris užsiima rožės užkalbėjimu. Pagaliau viena moteris išsitarė pažįstanti užkalbėtoją, kuri gyvena netoliese, Gerkiškiuose.
Pasiskambinus Valerijai Taurinienei ji iš pradžių suabejojo, ar mergytei tikrai rožė. Svarstė, kad ją reikėtų vežti kur nors toliau pas gydytojus. Bet vėliau moteris vis tik liepė vaiką atvežti – sakė žinanti, kad jei žmogus prašo, negalima atsakyti.
Vos prisilietusi prie vaiko kojos moteris iškart patvirtino, kad tai esanti vidinė rožė. Sako, prilietus skaudamą vietą jai trenkė tarsi elektra.
Pasak moters, liga įsisenėjusi. Ji klausė, ar vaikas nebuvo patyręs kokio nors išgąsčio. Tėvai prisiminė, kad mergytei kojos skausmai prasidėjo po močiutės netikėtos mirties.
Užkalbėtoja ėmėsi paslaptingos procedūros. Atidavusi energiją kitam žmogui ji kurį laiką jautėsi prastai, vėliau po truputį atsigavo.
Tėvams pas užkalbėtoją dukrą teks vežti tris kartus. Už gydymą užkalbėtoja sakė negalinti imti pinigų. Taip pat perspėjo nedėkoti už pagalbą, nes tokiu atveju užkalbėjimas nesuveiksiąs.
Užkalbėtoja sakė, kad sulaukusi ne vieno žmogaus prašymo padėti, nes tradicinė medicina nesurasdavo ligos priežasties.
Galią paveldėjo iš kaimynės
Gebėjimą užkalbėti rožę Valerija daugiau nei prieš 30 metų perėmusi iš Smilgių kaime gyvenusios senolės, buvusios kaimynės. Nors užkalbėtoja turėjo savo vaikų, bet galią perdavė būtent jai. Gal matė, kad Valerija, kaip ir jos močiutė, linkusi padėti kitam žmogui. Sakoma kad užkalbėjimo žodžių bet kam negalima atskleisti, nes tuomet galios baigiasi.
Netrukus po minėtų galių perdavimo Valerijai senolė mirė. Tuomet pasklido kalbos apie užkalbėjimų gebėjimus paveldėjusią moterį. Iš pradžių ji bijojo naudoti savo galias, vėliau įsidrąsino.
Dabar sako pas ją atvažiuojantys ne tik biržiečiai, bet net ir panevėžiečiai.
Moteris neslepia, kad užkalbėjimo galių turintys žmonės yra kitokie. Valerija negalinti nieko blogo linkėti kitam, nes viskas išsipildo.
Valerija tvirtina esanti tikinti ir džiaugiasi, kad kalbinti kunigai jos galios nepaneigė ir nepasmerkė, priešingai – džiaugėsi, kad ji padeda žmonėms. Anot moters, labai svarbu, kad norintis atsikratyti rožės žmogus taip pat būtų tikintis.
Artimųjų išėjimą susapnavo
Valerija Taurinienė gyvena savo sodyboje Gerkiškių kaime šešerius metus. Ją į paveldėtą iš motinos sodybą atviliojo sutuoktinis.
Valerijos mama buvo audėja. Tėtis mirė, kai jam buvo 28 metai. Ji našlaite liko 2 metukų, o sesuo – vos trijų mėnesių.
Mergaitės baigė Juodeišių mokyklą.
Po daugelio metų sugrįžusi į motinos sodybą Valerija su vyru ją atnaujino. Prisistatė apšildomą verandą, išsikasė puikų tvenkinį, įsirengė vandentiekį, kanalizaciją, akmenukais išpylė takelius.
Vyras džiaugėsi kaimo ramybe ir aplinkui esančia nuostabia gamta. Deja, jis čia pagyveno tik kelerius metus ir netikėtai mirė. Panašiu metu iš gyvenimo išėjo ir Valerijos dukra. Motina ją, gulinčią ligos patale, slaugė penkiolika metų.
Su ašaromis akyse moteris pasakoja, kad jos dukra mirė praėjusių metų vasario 4-ąją, o vyras to paties mėnesio 17 dieną… Valerija sako, kad apie savo artimųjų išėjimą ji susapnavusi. Žinojusi, kada mirs dukra, vyras. Ir prieš daugelį metų ji susapnavusi, kad ieško sūnaus, o miręs tėvas sapnuose jai liepė neieškoti, nes Laimutis esantis pas jį. Tą pačią naktį name kilęs gaisras, kuriame žuvo jos trejų metų sūnus….
Rožę užkalbanti moteris sakė negalinti padėti nei sau, nei artimiesiems žmonėms. Ji pati irgi ligota.
Sako susigadinusi sveikatą, kai viena kirviu suskaldė priekabą malkų. Tuomet dėl sutrikusio širdies ritmo teko kviesti greitąją pagalbą ir gultis į ligoninę.
Sukosi, kaip gali
Moteris turėjo du sutuoktinius. Su pirmuoju vyru sugyveno šešis sūnus ir dvi dukras. Dabar likę penki sūnūs ir viena dukra.
Sovietmečiu ji ne tik augino vaikus, bet ir melžė kolūkio karves, šėrė kiaules. Gyveno Smilgiuose, Kirdonyse, o sudegus namams – Pasvalio rajone.
Jos pirmasis vyras gyvenimą baigė savižudybe dar tuomet, kai judviejų vaikai buvo mažiukai.
Moteris sako, kad jo giminėje buvo „kažkokia bloga karma“. Nusižudė ne tik Valerijos vyras, bet ir jo motinos brolis, brolio dukros sūnus. Vyro brolis nusišovė.
Valerija, likusi viena su mažais vaikais, darė viską, kad juos išleistų į gyvenimą. Ėmėsi prekybos – važinėjo į Lenkiją, Latviją. Kad būtų turgus arčiau, apsigyveno Panevėžyje, kur ji susipažino su antruoju savo vyru Stasiu. Šis, pasak moters, buvęs labai geras žmogus. Jis ir paskatino žmoną grįžti į gimtinę.
Jei ko trūksta – užsidirba
V. Taurinienė sakė nesiskundžianti gyvenimu. Jei ko reikia – užsidirbanti.
Jos šiltnamiuose jau užaugusios gėlės – begonijos, gvazdikėliai, pelargonijos, surfinijos. Taip pat žaliuoja pomidorų, paprikų, agurkų daigai.
Daigais ir gėlėmis ji prekiauja Pasvalio turguje. Žiemą Biržų turguje ji pardavinėja gėlių krepšelius.
Šiuo metu Valerija savo namelyje gyvena viena. Vaikai savo gyvenimus kuria Anglijoje, Airijoje ir, žinoma, Lietuvoje – Saločiuose, Kaune, Šakiuose, Panevėžyje. Tiesa, kada tik galėdami jie atvažiuoja pas mamą.
Štai per Atvelykį Šakiuose gyvenantis sūnus sukasė visą jos daržiuką. Vasarą vaikai ir tvenkinio aplinką nušienauja, ir kitaip pagelbsti.
Valerija džiaugiasi 18 anūkų ir septyniais proanūkiais.
Moteriai nuolat talkina nuostabūs kaimynai Jurga ir Antanas. Prižiūrėjo jos namus ir tuomet, kai teko gydytis ligoninėje.
