Ko gero, svarbiausia, kad Miesto šventė kasmet sugrąžina žmones, jų kūrybą. Visada įdomu, kur likimas nuvedė Biržuose gimusius, gyvenusius. Šiemet – intriguojanti Lauros Dzelzytės paroda lietuviškojo Rūpintojėlio tema.
Laura Dzelzytė – buvusi biržietė, menininkė, gyvenanti Londone. Ji studijavo Kembridžo universitete, vėliau su pagyrimu įgijo vaizduojamojo meno diplomą bei tapybos magistro laipsnį vienoje iš garsiausių pasaulio meno institucijų – Karališkajame Menų Koledže (The Royal College of Art – RCA). Laura taip pat yra kultinio RCA žurnalo ARK redaktorė (prieš tai jais buvo tokie žymūs kūrėjai kaip Ridley Scott ir David Hockney).
Anot menininkės, ją domina subjektyvi realybės prigimtis. Savo meno praktikoje, paremtoje filosofija, ji tyrinėja, ką reiškia būti žmogumi šiuolaikiniame pasaulyje: vidinio „aš“ ir socialiai sukonstruotos tapatybės konfliktai, nepatogios tiesos, mitai, nuomonių ir emocijų prieštaravimai.
Laura Dzelzytė bendradarbiauja su pasaulinio lygio menininkais – Ryan Gander (ARK – paroda – performansas, Hockney Gallery, London, 2025) Estelle Hoy, Camille Henrot ir kitais.
Lauros darbai pristatyti įvairiose grupinėse ir personalinėse parodose Europoje, yra saugomi įvairiose privačiose kolekcijose Londone, Paryžiuje, Niujorke.
Keli vertinimai: „Lauros darbuose juntama itin gili atmosfera. Jos technika – nepakartojama“ (Kamini Vellodi – filosofė ir Karališkojo Menų Koledžo tapybos studijų vadovė); „Laura yra labai išsilavinusi ir jos moksliniai tyrinėjimai yra tikra jos meno praktikos armatūra“ (britų dailininkas Phillip Allen).
– Tai kur Jus nuvedė likimas? Papasakokite, kas dabar svarbiausia, įdomiausia Jūsų gyvenime?
– Aš esu Nepriklausomybės vaikas. O gal tikriau – sovietinio „kombikormo“, jaunos šalies ekonomikos konvulsijų bei socialinės neapibrėžties, 90-ųjų Biržų turgaus mikrokosmoso ir užrašo „Mirtis agrastams“ ant vaistinės sienos, pušynėlio, daugiabučio asocialių šeimų nuoširdžių vaikų gilios draugystės, bulvių, keptų ant vandens, „Buitinio“ loterijos, kurioje mama laimėjo pūkinę striukę (per didelę man, per mažą jai), „Mokslas ir gyvenimas“ pas senelius prenumeratos, adoruojančių mergaičių Suostų bažnyčioje baltų apsiaustų, smuiko egzamino muzikos mokykloje baimės, poezijos skaitovų konkursų, kuriuose deklamavau ir Brazdžionį, ir Radauską, Sąjūdžio laikų suformuotų tėvų ambicijų ir Cicerono kalbų.
Aš norėjau visko: ir išgelbėti pasaulį, ir jį užkariauti, o galiausiai dirbau tiek ir tai, kad galėčiau susimokėti už savo studijas Jungtinėje Karalystėje, o savaitgaliais sumokėjusi 50 pensų 15-tu autobusu važiuoti į Londono centre, Trafalgaro skvere esantį Nacionalinį muziejų pamatyti Manet „Imperatoriaus Maksimilijono egzekuciją“. Nes, kaip sakė rašytojas Hisham Matar, kareivių diržų baltumas yra tiesiog nepakartojamas. Spalvos tone užkoduotos ir vieno asmens tragedijos, ir kartu šviesios ateities simboliai.
– Kaip keitėsi Jūsų santykis su gimtaisiais Biržais? Kokie jie atmintyje, kiek svarbūs šiandien?
– Emigracija yra spalvotas muilo burbulas. Iš išorės atrodo neįmanomai „rafinuotas“, spalvingas stiklinis pasaulis, tačiau jo sienos trapios, o vidus – tuščias. Gyvenimas užsienyje buvo ir yra turtingas savo patirtimis, bet visuomet traukė savi žmonės iš Lietuvos. Kai mokiausi Kembridže, naktimis su žvakėmis koledžo soduose su draugais dainuodavom lietuviškas dainas ant Niutono statulos, o paskui Royal College of Art (Karališkajame Meno Koledže), fotografijos studentas Šarūnas Berinas man „prilipdė“ „DaVinčienės“ pravardę, mat mokiausi tapybos kurse.
Per ilgą laiką emigracija tampa ne tik vietos, laiko ar fizinio statuso apibūdinimu, bet ir vidine būsena. Kaip sakė Šliogeris, tik savo tėviškėje gali pajusti „čiadabar“, o gyvenant kažkur, nesvarbu kaip spalvingai ar prabangiai, tėra plaukimas paviršiumi, rolės, užsienio kalba parašytoje pjesėje vaidinimas. Tik kelio atgal nėra. Patapęs keliaujančio cirko klounu, savo kaime juokdariu jau nebūsi. Gali grįžti, parodyti, kaip išmokai žongliruoti apelsinais, bet visuomet esi svečias, keistuolis. Vis dėlto lieka prisiminimai. Vaikystės patirčių atspindžiai, kurie formuoja visą pasaulėžiūrą. Todėl ir projektas „Rūpintojėlio Atminai“ „Sėlos“ muziejuje, pirmiausiai pristatytas Londono galerijoje Way Out East, man labai svarbus sugrįžimas į gimtuosius Biržus.
– Anot profesoriaus Arvydo Šliogerio, „Filotopija – tai meilės tam tikrai vietai apmąstymas“. Kas Jums yra tas meilės laukas – Biržai, Lietuva, pasaulis?
– Kaip nuostabu, kad paminėjote Šliogerį. Nežinau, ar yra geresnis tekstas apie tėviškę nei jo pokalbis su Vaidotu Dauniu. Visgi man meilė yra mintys, idėjos, o ne vieta. Ispanų dramaturgo Lorca poezija, Estelle Hoy esė. Dabar mažai skaitau lietuviškai. Pradėjus studijuoti Karališkajame Meno Koledže man didelę įtaką darė šiuolaikinės prancūzų filosofijos autoriai – Derrida, Foucault, Deleuz’as ir jo pasekėja Rosi Braidotti. Man imponuoja mintis, kad nėra vienos ir neginčijamos tiesos, o tiesiog skirtingi suvokimo rakursai. Kad kiekvieno „tiesa“ yra prigimties, patirčių, socialinės ir kultūrinės aplinkos sintezė. Man tai labai padėjo išsivaduoti iš vidinių konfliktų tarp to, ką mane teigė provincijos bažnytiniai pamokslai, ir ką aš patyriau kaip žmogus, moteris, emigrantė. Todėl ir savo darbuose dažnai vaizduoju alternatyvius žinomų istorijų, kaip pavyzdžiui, Viešpaties Apsireiškimas, naratyvus. Kas būtų, jei Šventoji Marija būtų pasakiusi: „Ačiū, Gabrieliau, su visa pagarba, bet vaikų aš neketinu turėti“.
Laikau save dvasingu žmogumi. Šiais metais Vatikane, Šv. Povilo bazilikoje, atėjusi išpažinties turėjau itin įdomų pokalbį su dvasininku apie Šventojo Rašto ir vidinių dvejonių sankirtą. Man įstrigo jo mintis, kad tikėjimo protu nesuvoksi, tai turi išjausti, neapleidžiant sugebėjimo kvestionuoti. Nors ir esu giliai tikinti, aš aklai nesiklausau primestų dogmų, o pasitelkusi kritinį mąstymą ieškau savo subjektyvios tiesos. Manau, tai ugdo pakantumą, kurio dažnai mums visiems pritrūksta.
– Kaip Jūsų kūryboje atsirado Rūpintojėlis? Kodėl būtent šis simbolis? Ar tai tikroji lietuvio sielos išraiška – kančia, sielvartas, nusižeminimas?
– Atminas lietuvių kalboje suprantamas kaip prisiminimas, mirusiųjų (išėjusiųjų) paminėjimas malda.
Rūpintojėlis (vaizduojamas sėdintis, dešine ranka parėmęs galvą, vainikuotas erškėčių vainiku) – vienas populiariausių lietuvių tautodailės objektų, gretinamas su tautiniu charakteriu ir Lietuvos istorija.
Stasys Šalkauskis straipsnyje „Lietuviai – istorinių paradoksų tauta“ Rūpintojėlį sieja su lietuviška dvasia: „Vaizduodama taip Rūpintojėlį, lietuvių tauta vaizdavo taip pat ir savo likimą.“
Dažnai susirūpinusio Kristaus skulptūrėles dar ir dabar galima pamatyti kaimo kryžkelėse, todėl XXI a. emigracijos akivaizdoje Rūpintojėlis įgijo ir kitą reikšmę – kelionės palaiminimo, „išsibarsčiusios tautos“ kontempliaciją.
2024 metų birželį Londono Way Out East galerijoje buvo pristatytas mano ir Biržų tautodailės meistro Algirdo Butkevičiaus bendras projektas „Rūpintojėlio Atminai“ (Memories of Pensive Christ).
Emigrantų prisiminimai apie tėviškę, gyvenant toli nuo namų, per laiką transformuojasi. Rūpintojėlis, kaip lietuviškos sielos simbolis, praranda savo slegiantį, sunkų, žemišką medžio pavidalą ir tampa šiltu, ryškiu, švytinčiu bažnyčios vašku ir pakelių rugiagėlėm kvepiančia namų vizija.
Algirdo Butkevičiaus specialiai iš Biržų ąžuolo išdrožtas Rūpintojėlis (27 x 60 x 30 cm) tapo mano skulptūrų prototipu. Vaškiniai Rūpintojėliai yra viena ciklo „Namai, Kurių Neliko“ dalis. Ciklą taip pat sudaro didelio masto tapybos darbai: Mano Pirmoji Komunija, Apreiškimas ir kiti.
Kviečiame! Rugpjūčio 3 dieną, 13 valandą, Biržų krašto muziejuje – Algirdo Butkevičiaus ir Lauros Dzelzytės kūrybos pristatymas. Biržus ir Londoną sujungia Rūpintojėlis.
Kalbėjosi Irutė Varzienė, Biržų krašto muziejus „Sėla“
