„Aš nesukūriau kažkokios didelės meninės vertės šedevrų. Bet tai buvo labai didelis man užsiėmimas senatvėje. Ir aš be galo džiaugiuosi tuo „kaifu“, tomis kūrybos valandomis, ir aš visus kalbinu ieškoti savęs. Žmogui visada reikia užsiėmimo. Reikia, kad save galėtum įprasminti kažkur, mažesniuose ar didesniuose darbuose“, – per jubiliejinės – devyniasdešimtmečio – karpinių parodos atidarymą Biržų krašto muziejuje „Sėla“ kalbėjo karpytoja, tautodailininkė, visuomenininkė, literatė Saigūnė Rožėnienė.
Į savo personalinės karpinių parodos atidarymą Saigūnė Rožėnienė atvyko kaip visuomet – pasitempusi, pasipuošusi, pozityviai nusiteikusi ir spinduliuojanti energija. Tikras pavyzdys, kaip nereikia sustoti džiaugtis gyvenimu. Jos pasakojamos istorijos visada vaizdingos, spalvingos ir įdomios.
Apie tėvų įdėtą meilę dainai, menui ir žmonėms
„Mano šaknys Palatvėj, Pasvalio rajone, labai gražiame Kiemėnų kaime, kur gyvena puikūs žmonės: dainingi, pasakoriai. Mano abu tėveliai buvo siuvėjai. Na, sakyčiau, kaimo elitas. Pienininkas, krautuvininkas, „kriaučius“, mokytojas tuomet buvo elitas. Man suteikė tokį vardą, kurio niekur daugiau nesutikau.
Nuo pat vaikystės mane lydėjo liaudies daina. Tėveliai net mokinį priimdami klausdavo: „Vaikeli, ar tu mėgsti dainuoti?“ Jei mokėdavo, būdavo didelė privilegija. Mama buvo stiprus altas, tėvukas – tenoras. Na ir aš cypaudavau. Kartais reikėdavo ir giesmes giedot. Mama gražiai siuvinėjo, siuvo, labai preciziškai stengdavosi viską padaryti. Mezgė labai gražiai, audė. Tėvukas žiūrėjo paprasčiau. O mama tada jam sakydavo: „Negadink markės“.
Mokiausi pradinėje mokykloje. Tėvai vis kalbėdavo, kad reikia išsikraustyti į didesnį miestą, kur yra mokykla, kad vaikai galėtų mokytis. O tėvukas abejodavo: „Aš – kaimo kriaučius, aš miestan kojos neįtaikysiu“. 1944 m. netoliese įsikūrė progimnazija, tai ten mokiausi. Paskui baigiau vidurinę, o tada jau Biržuose vyko kursai merginoms, baigusioms vidurinę. Iš senųjų pedagogų įgijau pedagoginių žinių. Po mėnesio mokslų mes išsisklaidėme po Kupiškio, Anykščių, Biržų, Pasvalio mokyklas. Prasidėjo pedagoginė veikla. Po to buvo studijos pedagoginiame institute.
Mėgau piešti. Ir už draugus nupiešdavau, o jie už mane braižydavo. Buvo toks darbo pasidalinimas. Pasvalio mokykloje buvo vienas dailininko Petro Kalpoko paveikslas. Jis mane taip žavėjo. Žiūrėdavau ir žiūrėdavau…“.
Gyvenime reikia, kad kažkas stumtelėtų
„Kai atėjo pensija, galvojau, kaip tą gyvenimo etapą praleisti. Karpymą pasirinkau, prisipažinsiu, dėl to, kad šiam menui reikia mažiausiai sąnaudų: tik gerų žirklučių ir gabalėlio popieriaus. Na ir kūrybos šiek tiek. Kaip tik tuomet atėjo karpinių meno atgimimas. Anksčiau irgi mergelės kaimuose karpinių užuolaidėlėmis puošdavo langus, bet čia jau buvo kas kita.
1988 m. pirmą kartą surengiau parodėlę. Paskui mano darbai buvo eksponuojami knygyne. Prisimenu: gydytoja Banguolė Kvedaravičienė, sutikusi mane gatvėje, sako: „Na tai kur tu dabar gyvenimą nubangavai? Tu esi menininkė“ . Pasaulio mačiusi gydytoja priėjo ir taip pasakė! Taip viskas ir prasidėjo. Taip gyvenime reikia, kad kažkas stumtelėtų.
Vyras man sakė: „Važiuok, parodyk tuos darbus kam nors protingesniam“. Nuvažiavau pas Panevėžio tautodailininkus su savo karpiniais, o jų vadovas man ir sako: „Iš kur tu dabar atsiradai?“ Klausia, ar seniai karpau. Pasakiau, kad tai pirmieji mano darbai. Jis sako: „Greitai bus
Pasaulio karpinių paroda Vilniuje“. Ir aš taip įšokau į tokio aukšto lygio parodą.
Ir štai, jau devyniasdešimt. Didelių darbų, manau, kad jau nelabai padarysiu. Daug darbų mano ir čia parodose pabuvojo, ir iškeliavo į kitas pasaulio šalis.
Siūlau naują žodį įteisinti: tautonaša. Mes, tie kūrėjai ne iš pačių pačiausių, esame tautonašos“.
Ar bus „Kiemėnų kronikų“ tęsinys?
Gydytoja Augustina Skujienė domėjosi, ar bus „Kiemėnų kronikų“ tęsinys: „Jūs kažkada spausdinotės laikraštyje „Kiemėnų kronikas“. Ar nesiruošiate kokią prisiminimų knygelę išleisti? Jūsų tokie gražūs sakiniai, laki mintis, labai malonu skaityti“.
„Daugelis dalykų prasideda labai nerimtai. Aš pradėjau rašyt, kol dar mano tėveliai buvo gyvi. Tėvukas buvo pasakorius. Vis prašydavom, kad jis iš savo vaikystės šunybes papasakotų ar kaip gyveno kaimo žmonės. Ir nors tas mano kompiuteris senas, bet išsaugojo nemažai to laiko pokalbių, prisiminimų. Pradėjau užrašinėti tas istorijas: apie kaimynus, gimines ir t. t. 20 metų stovėjo storas sąsiuvinis stalčiuje su užrašais. Laikraščio redaktoriui Algirdui Butkevičiui parodžiau. Jis paskaitė ir patarė padalint dalimis, kad tiktų spaudai. Slėpiausi po svetima pavarde. Pasirašinėjau Salomėja Žeroniene, bijojau, kad iš manęs pradės šaipytis: nauja Žemaitė atsidaro. Bet vienas draugas žurnalistas mane sukritikavo: „Tu puikiai rašai, įdomiai, gali rašyti savo pavardę“. Taip grįžau prie savo pavardės. Tos kronikos buvo spausdinamos ilgus metus. Ir Pasvalio laikraštis spausdino. Yra pas mane stalčiuje užrašų bičiuliams paskaityti, bet spausdinti gal jau ne“, – kalbėjo S. Rožėnienė.
„Muziejuje dirbčiau bet kokį darbą“
„Pedagoginį darbą dirbti patiko. Esu geografė. Daug kas mano, kad lituanistė. Dabartiniu metu mano mokslai niekiniai – pasaulis pasikeitė. Vis po kelis būrelius turėdavau. Dramos būreliui vadovavau, spektaklius statėme, turistavome. Ir kūno kultūrą, ir meno istoriją, ir matematiką dėsčiau. O čia tai buvo sudėtinga. Daugybė darbų buvo ne iš džiaugsmo, bet geografijos pamokų mažai buvo. Kai dabar pagalvoju, tai būčiau buvusi labai vykusi užklasinio darbo organizatorė.
Ir dar aš visada sakydavau, kad norėčiau teatre scenos uždangą atidarinėti arba muziejuje bet kokį darbą dirbčiau. Bet jau taip būna: arba per anksti, arba per vėlai“.
„Be bendravimo su žmonėmis gyvenimo nėra“
„Trečiojo amžiaus universitete darbavausi 12 metų, nuo pat įkūrimo 2006 m. Per tą laiką parengiau keturias knygutes apie kultūrai nusipelniusius biržiečius. Tai didelis darbas – surinkti prisiminimus. Muziejininkai tai žino. Dar prisidėjau prie Pagyvenusių žmonių asociacijos – buvau valdybos narė.
Visa ši veikla man labai daug davė. Kai manęs paklausia, kaip tu taip ilgai gyveni, tai manau, kad didelis indėlis yra šios veiklos, kuri skatina mąstyti, ieškoti, bendrauti. Be bendravimo su žmonėmis gyvenimo nėra. Gyvo bendravimo niekas nepakeis.
Sveikinimai
Saigūnę Rožėnienę sveikino meras Vytas Jareckas, kuris dėkojo už turiningą bendravimą ir tokį įspūdingą pėdsaką, paliktą Biržų krašte.
Administracijos direktorė Irutė Varzienė kalbėjo: „Man atrodo, kad gerb. Saigūnės gyvenimas įrodo, kad Biržuose gyventi saugu visom prasmėn: ir fizine, ir emocine, nes žmogus, sulaukęs 90 metų, yra toks kūrybingas, kad gali reprezentuoti Biržus kaip patį maloniausią miestą. Noriu dėkoti už gebėjimą pasakyti gerą žodį, darbus. Iš jūsų galima visada sulaukti drąsinančio žodžio nepaisant partijų ar postų. Linkiu „kaifo“, nes šis žodis buvo Jūsų pasakytas. Tai rodo Jūsų jaunatvę. Kaifuokite ir karpydama, ir gyvendama“.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Biržų skyriaus vadovas Kęstutis Preidžius sakė, jog „Saigūnė gelbėjo ne vieną renginį, ir įvairaus profilio. Ji sugeba viską suprantamai padaryti. Puikių raštų karpiniuose“.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktorius G. Butkevičius dėkojo už ilgą bičiulystę, o jo pavaduotoja E. Lansbergienė sakė: „Devyniasdešimt – tai tik gera pradžia. Labai gerą metaforą apie karpytojas išgirdau: popieriaus kinivarpos. Bet norisi iškart prieštarauti: karpinio nebūtų be gilaus mūsų etninio pamato pajutimo. Smagu, kad Pasvaly gimusi Saigūnė Biržuose išsiskleidė“. S. Rožėnienę sveikino jos kolegos, pažįstami, bičiuliai, mokiniai: „Mokytoja – geriausia mano visų laikų dalis“.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr.
Edita Mikelionienė, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė
