Šį žmogų pažįsta daugelis biržiečių. Iškilmingomis progomis karišką uniformą vilkintis atsargos majoras retsykiais su šypsena pavadinamas Biržų generolu. Jo bekompromisė laikysena svarbiausiais mūsų valstybės gyvenimo klausimais, drąsus ir griežtas žodis išties atrodo generoliškai. Jis Sąjūdžio metais stojo vadovauti Biržų tremtinių klubui, buvo pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo Biržų rajono komendantas. Tai pedagogas, tremtinys Vytautas Linkevičius.
– Vytautai, jūs prieš 35 metus buvote fizinio lavinimo mokytojas. Tuo metu daug sovietinių inteligentų buvo tik Atgimimo pradžios ir demokratinio virsmo stebėtojai – atsargūs, bailūs konformistai. Kas jus skatino eiti su Sąjūdžiu, vadovauti besiburiantiems tremtiniams? Ar tai susiję su šeimos patirtimis, giminės istorija?
– Mano mamos pirmasis vyras Viktoras Gudeika buvo vienas patriotinės organizacijos „Jaunoji Lietuva“ vadovų ir dėl to buvo ištremta jo šeima. Mirė jis rusų lageryje Rešiotuose. Mano tėvas S. Linkevičius buvo ištremtas už priklausymą Šaulių organizacijai. Klausantis tėvų pasakojimų, visada iškildavo klausimas „už ką“? O mintyse vis pasvajodavau, kad kada nors grįšime į paslaptingąją Tėvynę, iš kurios atkeliaudavo nepaprasto skonio obuoliai. Didelį pėdsaką širdyje paliko R. Kalantos susideginimas, tada susimąsčiau, kad gal ateis toks laikas ir viskas iš esmės pasikeis. Todėl, prasidėjus Lietuvoje atgimimui, be jokios dvejonės įsijungiau į Sąjūdžio veiklą. Pirmiausia kilo mintis suburti tremtinius.
– Pirmoji tremtinių organizacija Lietuvoje vadinosi „Tremtinio“ klubas, kurio steigiamasis suvažiavimas įvyko 1988 metų rugpjūčio 26 dieną Kaune. 1990 metais organizaciją nuspręsta pasivadinti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Kaip kūrėsi šis klubas Biržuose? Kas į jį įstojo pirmiausia? Kokios tuomet vyravo nuotaikos?
– 1988 m. vasarą į Rusiją, Igarką, išvyko pirmoji lietuvių ekspedicija susipažinti, kokia yra padėtis su lietuvių tremtinių kapais ir, reikalui esant, padėti juos sutvarkyti. Sužinojau, kad sugrižę jie važinėja po Lietuvą, pasakodami apie savo kelionę, ir patirtus įspūdžius tremtiniams. Nutarėme pasikviesti juos į Biržus ir, direktoriui J. Kondrotui maloniai sutikus, leisti Biržų tremtiniams susirinkti antrosios vidurinės mokyklos aktų salėje, paskelbėme apie tai „Biržiečių žodžio“ laikraštyje . Susirinko nemažai tremtinių, bet jų akyse mačiau kažkokį netikrumą ir nerimą. Po jaunuolių pasakojimo ir filmuotos medžiagos peržiūros nutariau pasisakyti ir aš. Prisiminiau vaikystę, tėvų pasakojimus apie kažkur esančią paslaptingąją Tėvynę, iš ten atkeliavusius nepaprasto skonio obuolius ir paklausiau tremtinių, ar nereikėtų mums vėl pasimatyti ir pabendrauti. Sulaukiau visuotinio pritarimo. Taip gimė tremtinių klubas, vienbalsiai buvau patvirtintas pirmininku ir įpareigotas surengti kitą susirinkimą ir išsirinkti klubo tarybą. Taip ir buvo padaryta 1989 m. pradžioje.
Pirmieji ir geriausi pagalbininkai buvo S. Daugis, M. Dagienė, A. Aukštuolis, V. Gasiūnas, V. Venslova. Likimo ironija, bet po daugelio metų jie vėl išsirinko mane ir tebesu jų pirmininkas iki šiol.
– Ar Jūs dalyvavote Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Biržuose pirmajame susirinkime, kuris vyko pilies salėje? Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrimas Biržuose apipintas įvairiausiais mitais.
Kalbama ir apie KGB dalyvavimą jos kūrime. Kaip visa tai atrodė (ar atrodo) jums?
– Man neteko dalyvauti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Biržuose pirmajame susirinkime dėl paprasčiausios priežasties – apie jį nežinojau. O mitų kūrėjams noriu pasakyti, kad jokių mitų nebuvo. Kiek man žinoma, tai buvo lyg ir tėvo bei sūnaus A. A. Baublių iniciatyva, nes ir vėliau į susirinkimą muziejaus direktoriaus kabinete mane pakvietė būtent A. Baublys.
Ten aš iš karto pasiūliau išeiti į viešumą, t. y. organizuoti Sąjūdžio grupių konferenciją, užtikrindamas, kad dėl renginio vietos problemų nebus. Visi dalyvavę pritarė ir konferencija įvyko 1989 m. sausio 22 d. Biržų antrosios vidurinės mokyklos aktų salėje.
– Tą dieną tapote Biržuose išrinktos Sąjūdžio tarybos nariu. Ką pamenate iš sąjūdiečių rajoninės konferencijos ir jos metu vykusių rinkimų? Kas jus ir kodėl pasiūlė į Tarybą?
– Konferencijoje dalyvavo apie 20 sąjūdžio grupių atstovų, buvo kviesti ir valdžios atstovai. Bet pasisakymuose trūko kritikos valdžiai. Aš geriausiai, aišku, prisimenu savo pasisakymą, kuriame kritikavau Buitinio aptarnavimo kombinato direktorių dėl jo diktatoriškų veiksmų darbuotojų atžvilgiu ir vieną iš Rajoninės statybos organizacijų vadovų dėl savanaudiško elgesio savo šeimos narių labui įmonės sąskaita. Tiesa, vėliau teko pagrįsti savo teiginius prokuratūroje, nes tie, kuriuos kritikavau, nesitikėjo tokio akibrokšto ir kreipėsi į prokurorą. Į tarybą buvau pasiūlytas, matyt, dėl savo aštraus pasisakymo konferencijos metu ir dėl to, kad visiems turbūt buvo žinoma, kad tremtiniai pasirinko mane savo pirmininku. Be to, ,,Biržiečių žodžio“ laikraštyje parašiau straipsnį „Būsime laisvi kaip niekad“.
Vlado Butkaus archyvo nuotr.
– Jūs buvote Biržų antrosios vidurinės mokyklos Sąjūdžio grupės narys. Ši Sąjūdžio grupė laikoma pirmąja Biržų rajone. Kaip manote, kodėl ši mokykla buvo pirmoji? Ar prisimenate, kaip ši grupė kūrėsi, kas į ją įsijungė? Ką ji veikė? Kokios nuotaikos tuo metu buvo mokykloje? Kaip į sąjūdiečius reagavo mokyklos vadovai?
– Aš tikrai nežinau, ar Biržų antrosios vidurinės mokyklos Sąjūdžio grupė buvo pirmoji rajone, bet aš buvau jos narys. Susikūrė jinai labai natūraliai, lyg tai taip ir turėjo būti, nieko nereikėjo nei įkalbinėti, nei raginti. Ryškiausiai prisimenu V. Butkų, S. Navikonytę-Žukauskienę, A. Garšvaitę, A. Skrodenytę. Daug grupė prisidėdavo organizuojant įvairius renginius tremtiniams, Sąjūdžio grupių konferenciją, Sąjūdžio Biržų mokytojų konferenciją, įvairius mitingus Biržuose. Nuotaikos mokykloje buvo pakilios, sąjūdietiškos. Mūsų pastangos įrodinėjant direktoriui J. Kondrotui, kad šis judėjimas nulems Lietuvos ateitį, nenuėjo veltui – visi svarbiausi Sąjūdžio ir tremtinių renginiai vykdavo Biržų antrojoje vidurinėje mokykloje.
– Jūs buvote deleguotas ir į Lietuvos mokytojų Sąjūdžio konferenciją, kuri vyko Vilniuje. Kokius momentus prisimenate iš mokytojų sąjūdiečių konferencijos Biržuose ir sostinėje?
– Biržų Sąjūdžio mokytojų konferencijoje pagrindinės kalbos buvo apie Lietuvos Nepriklausomybę ir būtiną savo lietuviškos švietimo sistemos kūrimą. Savo kalboje pabrėžiau, kad lietuvių literatūra persunkta sovietizmo ir Lietuvos istorija yra visiškai iškraipyta. Tą patį pasakiau ir per pietų pertrauką Lietuvos mokytojų Sąjūdžio suvažiavimo metu, kai buvau užkalbintas Lietuvos televizijos žurnalistės. Gaila, bet neberandu tą momentą užfiksavusios nuotraukos.
– Kurie įvykiai, susiję su Atgimimu, Sąjūdžiu, jums paliko giliausius įspūdžius? Ar yra dalykų, kurie šiandien atrodo ypač gražūs, jaudinantys, ir atvirkščiai – kurių niekada nekartotumėte?
– Didžiausią įspūdį, susijusį su Atgimimu, be jokios abejonės, paliko Baltijos kelias, Sąjūdžio suvažiavimas, mitingas Vingio parke, Biržuose – vėliavos pakėlimas virš pilies, mitingas su V. Landsbergiu dėl rinkimų į TSRS Aukščiausiąją tarybą. Dar negaliu pamiršti pirmųjų nepriklausomų rinkimų į Biržų rajono deputatų tarybą, kai pavyko eliminuoti visus komunistų partijos pirmuosius asmenis. Tada dirbau Sąjūdžio Biržų skyriaus atsakinguoju sekretoriumi ir kartu teko dirbti rinkimų štabo vadovu, nes taryba visus organizacinius klausimus pavedė spręsti man ir teko labai pasistengti galvojant apie tai, kas su kuo bus pajėgus konkuruoti. Kai kurie iš sąjūdiečių dar ir dabar priekaištauja dėl kai kurių mano vienasmeniškai priimtų sprendimų, bet aš ir dabar manau, kad tomis sąlygomis nieko geriau negalima buvo padaryti. O tokios klaidos, kaip atsisakymas bolatiruotis Į LTSR Aukščiausiąją tarybą, tikrai nebekartočiau.
– Kai kas nors pavyksta, visada atsiranda ir tų, kurie lengvai prisiima nuopelnus. Todėl paliudykite, kurie visuomenei žinomi Biržų krašto žmonės tuomet realiai dirbo Nepriklausomos Lietuvos siekiui.
– Negaliu nepaminėti tais visuotinio pakilimo laikais aktyviai ir nuoširdžiai Lietuvai dirbusių žmonių: a. a. G. Januševičiaus, a. a. A. Baublio, a. a. V. Dagio, a. a. J. Dagilio, P. Gasiulio, V. Butkaus, A. Bukio, A. Vaitaičio, F. Grunskio ir daugelio kitų. Teatleidžia tie, kurių nepaminėjau.
– Kaip klostėsi jūsų profesinė karjera po Nepriklausomybės paskelbimo? Politinės pažiūros, akivaizdu, nepasikeitusios. Jūs viešojoje erdvėje aktyviai palaikote konservatorius, esate šios politinės organizacijos narys. Kas lemia šią politinę ištikimybę?
– Po Nepriklausomybės paskelbimo dar tebedirbau Biržų Sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi. 1990 m. buvo įsteigtas Lietuvos Krašto apsaugos departamentas ir Biržų tarybos pirmininkas V. Zurba paprašė manęs surasti tinkamą kandidatūrą į Biržų rajono komendanto pareigas. Reikalavimai buvo nemenki. Reikėjo gauti vietinės valdžios, Sąjūdžio ir Bažnyčios rekomendacijas bei turėti atsargos karinį laipsnį. Kadangi tinkamos kandidatūros nepavyko rasti, teko pasiaukoti pačiam, dėl ko nė kiek nesigailiu.
Mano pažiūros visada buvo ir liks tos pačios. Niekada neišgyvenu dėl laikinų nesėkmių, bet rūpi, kaip neprarasti to, kas pasiekta.
– Kiek svarbi jūsų sąjūdietiška praeitis ir patirtis jūsų šeimai? Ar apie tai kalbatės su savo sūnumi? Ar jūsų veikla veikė jo gyvenimo pasirinkimus, pažiūras?
– Šeimoje mes dažnai pasikalbame apie tuos laikus. Neseniai nustebino sūnus, papriekaištavęs, kad aš jam mažai pasakojau apie tremtį, nes pamatė filmą ,,Virš pilkų debesų“. Šeimoje vyrauja konservatoriškos nuotaikos, sūnus Vilniuje, Antakalnyje, visada balsuoja už I. Šimonytę.
– Biržuose pirmieji sąjūdiečiai buvo inteligentai – mokytojai, gydytojai, žurnalistai. Dabar dažnai visuomenė pasigenda inteligentų viešai rodomos pozicijos svarbiais rajono ir šalies gyvenimo momentais. Nedaug jų matyti ir valstybinių švenčių metu. Jūs esate vienas iš to nedaugelio. Kaip manote, kas nutiko pirmiesiems sąjūdiečiams?
– Nežinau, kodėl buvę sąjūdiečiai pasidarė pasyvūs. Bandysiu spėti: gal galvoja, kad jie savo pareigą jau atliko, gal galvoja, kad jų laikas jau praėjo, gal nebėra motyvacijos, kad jų buvimas ar nebuvimas nieko nepakeis, gal dėl to, kad Biržuose prasidėjo sąstingis. Bet noriu pasakyti, kad laikas mylėti savo Tėvynę niekada negali praeiti.
– Gyvename laikais, kai tas pats priešas vėl kelia galvą. Dėl ko šiandien labiausiai neramu? Kur yra mūsų silpnoji pusė? Ko neišmokome per 35 metus? O dėl ko galime būti visiškai ramūs?
– Labiausiai neramu, kad net iš pačių lietuvių pasigirsta grasinimų, jog nurodys priešui koordinates, kur reikėtų smūgiuoti, ir už tokius balsuojama. Be to, jie ragina mažinti pagalbą Ukrainai. Tai ir yra mūsų silpnoji pusė, kad dalis žmonių vis dar ieško „gelbėtojų“ ir per tuos metus nė kiek neišmokome tolerancijos. Visiškai ramūs niekada negalime būti dėl nieko, ypač dabar, kai išrinktas neprognozuojamas Amerikos prezidentas D. Trumpas ir kuriuo keliu pasuks naujoji Lietuvos valdžia. Jau kalasi pirmieji daigeliai ir girdisi raginimai atnaujinti santykius su diktatorine komunistine Kinija ir pulti jai į glėbį. Naujai išrinkta valdžia absoliučiai nepasitikiu, nes jau dabar matosi prasidėjęs chaosas ir prie to prisidėjo ne kas kitas, o pats Lietuvos prezidentas. Čia labai tinka tarpukario Lietuvos skautų šūkis „Budėk“.
– Ir pabaigai klausimas – provokacija: ar už tokią Lietuvą kovojome?
– Aš kovojau už tokią Lietuvą, tai rodo ir suteiktas Laisvės gynėjo statusas.
Nuotraukos iš asmeninio V. Linkevičiaus archyvo, „Šiaurės rytų“ redakcijos ir Biržų krašto muziejaus „Sėla“
