Biržų rajono politikės, pedagogės Audronės Garšvaitės prisiminimų nuotrupos apie Sąjūdžio pradžią – nuotaikas, neįmintas mįsles ir laisvės suvokimą. Istorijos mokytoja 24 metų Audronė Garšvaitė Biržų II vidurinėje mokykloje pradėjo dirbti 1979-aisiais.
„Vaikams visada sakiau, kad negalima keikti savo tėvynės, nes kitos niekada neturėsi. Tu niekada netapsi nieku kitu… Tu esi lietuvis. Ir jeigu tu keiki savo šalį, Biržus, tuo pačiu keiki ir save“, – sako prieš trejus metus darbą mokykloje baigusi ŠR pašnekovė.
Pirmoji telegrama iš mokyklos – smerkianti mitingą
Dar prieš Sąjūdžio pradžią apie vadinamąją „perestroiką“ (pertvarką – red.) daug skaitydavau laikraščiuose. Aišku, rusiškuose, nes iki 1987-ųjų Lietuvoje praktiškai niekas lyg ir nesikeitė, spaudoje nebuvo jokių straipsnių, atrodė, kad čia pas mus viskas gerai… 1987 metų rugpjūčio 23 dieną Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, įvyko mitingas Molotovo-Ribentropo paktui paminėti. Bent jau man taip atrodė, kad tada viskas pasikeitė.
Pamenu, kad dėl minėjimo prie A. Mickevičiaus paminklo (tai buvo pirmoji vieša antisovietinė demonstracija po 1972-ųjų metų Kauno įvykių) mūsų mokykla siuntė telegramą Komunistų partijos centro komitetui (CK), kad kolektyvas smerkia mitingą. Aišku, iš tikro niekas to minėjimo nesmerkė, tačiau taip buvo daroma mokyklai gavus komandą tokią telegramą siųsti.
Man atrodo, kad tos telegramos pasirašyti nereikėjo. Tačiau atmenu, kad tokia kolektyvinė telegrama tikrai buvo siųsta. Tuo metu nuotaikos sparčiai keitėsi. Mes, jaunesni, buvome labiau kritiškesni. Kažkaip ir studijų metais rimtai nežiūrėjom į tą sovietų tvarką, o mūsų mokykloje dar iki Atgimimo laikų per šventes mokytojai traukė dainas – „Sėk, sesute, žalią rūtą…“ ir panašias.
O direktoriui reikėdavo aiškintis, kas čia vyksta. Mokyklos direktoriumi buvo Jonas Kondrotas. Jis – tokia įdomi asmenybė. Jeigu tu jo bijai, tada … gali tave gąsdinti, kiek jėgos leidžia. O jeigu jaučia, kad nebijai, tada gebėdavo išpešt iš žmogaus, kas naudinga, kas geriausia jam. Ir mokykloje buvo tokia įdomi tvarka. Direktorius labai griežtas ir tuo pat metu kažkaip… tolerantiškas kai kuriems dalykams… Gal kad mokykloje tuo metu buvo daug jaunų žmonių?
Iš Vilniaus parsivežtos Atgimimo nuotaikos, pirmoji vėliava
1987 m. Biržuose atsiranda vietinės Sąjūdžio apraiškos, mokykloje darosi įdomu… Mes, istorijos mokytojai, jau pradedame šiek tiek kritiškai žiūrėti į medžiagą, iš kurios mokome vaikus.
Ir ateina 1988-ieji, kai susikuria Sąjūdis. Mes, įvairių dalykų mokytojai, prieš rugsėjį važiuojame į Vilnių, seminarą, kokie paprastai būdavo prieš naujus mokslo metus. Sostinėje pamatome kitą vaizdą. Tuo metu Biržuose dar buvo ramu – jokių vėliavų, jokių ten grupių. Vėliavą prie mokyklos iškėlėme jau vėliau – per spalio mėnesį vykusį Sąjūdžio suvažiavimą.
O tada iš seminaro Vilniuje grįžusi Sandra (istorijos mokytoja Sandrina Navikonytė-Žukauskienė – red.) pareiškė, kokia gėda dėl to, kad čia pas mus Biržuose nieko nevyksta. Kitur visur vėliavos, o pas mus – anot Sandros, tikra sarmata.
Ir tada su Sandra ėjome prie kino teatro rinkti parašų. Nebežinau, dėl ko juos rinkom – ar dėl elektrinės, ar Baltijos kelio, ar dar dėl ko nors…
Tie parašai buvo daugiau kaip pretekstas, nes tada prie kino teatro pasirodė (Biržuose pirmą kartą!) Lietuvos vėliava. Ją išsaugotą iš namų atsinešė geografijos mokytoja Griciūnaitė (Klybienė). Kur dabar yra ta vėliava, aš nežinau.
Šiame susirinkime dalyvavo ir Audronė Garšvaitė, kuriai jo organizavimas kėlė ne vieną klausimą. Nuotrauka Z. Meškausko.
Paviešinta žinia dėl nukabintos trispalvės
Prie II vidurinės mokyklos trispalvė Lietuvos vėliava buvo iškelta jau tada, kai Vladas (fizikos mokytojas Vladas Butkus) ėmė kurti Sąjūdžio grupę, kvietė jungtis į ją. Buvo ir bijančių, tačiau aš asmeniškai jokios baimės nejutau. Ir įdomiausia tai, kad labai aktyvūs buvo vaikai.
Pamenu tų vaikų pavardes (gal ne visas). Tai Edita Skrodenytė, Modestas Naudžius, Gatavynaitė, Irmantas Šidlauskas, Dainius Strautininkas, Erikas Armalis, Jūratė Jonuškaitė ir kiti…
Tai buvo tie vaikai, su kuriais kartu tada mokėmės tikrąja to žodžio prasme. Mokėmės Lietuvos istorijos, kurią iki Atgimimo mažai žinojome… Vaikai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, susibūrė į atskirą grupę.
Tuo metu, kai Vilniuje vyko Sąjūdžio suvažiavimas (tai buvo 1988- ieji) , mes visi žiūrėjom televizorių. Tai buvo pamokų metu II vidurinės mokyklos sporto salėje, į kurią visi susinešė „Šilelius“…
Ir tą dieną vaikai prie mokyklos fasado, paradinių durų Vytauto gatvėje, iškėlė trispalvę vėliavą. Ją, kiek pamenu, pasiuvo Editos mama Angelė Skrodenienė.
Toji vėliava kurį laiką pakabėjo, kol atūžė mokyklos direktorius ir pareiškė, kad „partkomas“ liepė vėliavą nuimt. Pasak direktoriaus, atėjęs toks nurodymas. Tada mes su vaikais svarstėme, ką daryti. Sugalvojome, kad reikia siųsti telegramą į Sąjūdžio suvažiavimą. Tai vaikai nuėjo į „Telegrafą“ ir išsiuntė… Prieš tai suredagavom tekstą, kas pinigų davė, nežinau.
Na, ta mūsų telegrama suvažiavime buvo garsiai perskaityta, visi išgirdo apie Biržus, kilo sumaištis.
Rytojaus dieną, atvirai pasakius, man buvo neramu – juk buvau atsakinga. O iš direktoriaus elgsenos susidarė toks įspūdis, kad vėliavos nuėmimo iniciatyvos jis ėmėsi pats, jokio nurodymo, ko gero, nebuvo… Iš tikro neaišku, kas ir kaip ten vyko.
Dėl to įvykio niekas nenukentėjo – niekas ir nieko nebaudė. Tiesiog tai buvo kaip priminimas, kad valdžia greitai nepasikeis.
Šiaip noriu pasakyti, kad direktorius niekada netikėjo, kad valdžia pasikeis. Jis to meto įvykiuose dalyvauti netrukdė, leido kitiems tą daryti, tačiau pats nuoširdžiai netikėjo valdžios permaina. Vėliau, Lietuvos komunistų partijai atsiskyrus nuo TSKP, direktorius tapo platformininku (LKP atšakos, pasisakančios už Lietuvos išlikimą TSRS, nariu – red.).
Neilgai trukus direktorius J. Kondrotas iš mokyklos išėjo.
Naujas mokyklos direktorius
Apie 1990-uosius vadovauti mokyklai pradėjo Leonas Zdanavičius. Direktorių rinkome patys iš dviejų kandidatų – Genovaitės Černiauskienės ir L. Zdanavičiaus. Būtume balsavę už Vladą Butkų – jis buvo lyderis. Tačiau tarp kandidatų jo nebuvo. Mes jį supykdėme, ir jis nebekandidatavo. Mus papiktino pasakęs, kad nereikia kurti gimnazijos. Nors pykom, bet Vladą direktoriumi vis tiek būtume išrinkę. Toks mano prisiminimas. O aš ir dabar įsitikinusi, kad dėl gimnazijos reikėjo veikti kitaip.
Dėl lyderystės, tai Vladas tikrai buvo Sąjūdžio kūrimo lyderis. Kaip ir jį, aš taip pat labai gerai atsimenu ryškias to meto Sąjūdžio asmenybes, dabar jau abu šviesaus atminimo mokytojus – Saulių Kubiliūną, Imantą Kazakevičių. Dar žinau, kažkas aktyvus buvo iš „Atžalyno“ (buvusi I vidurinė mokykla).
Neįminta mįslė
Jau ne kartą sakiau ir sakysiu, kad man yra likusi mįslė. Ji susijusi su tuo, kaip Sąjūdžio grupę įkūręs Vladas bandė tą grupę plėsti, kvietė į ją jungtis kitus žmones, vėliau pereiti prie rajono grupės kūrimo. Tačiau žmones burti sekėsi sunkiai – sakydavo, kad jie bijo. Kai vėliau buvo kvietimas rinktis pilyje, tai aš irgi galvojau, kas čia susirinks, nes tokio entuziazmo nesijautė. Ir kiek mokykloje ar kitur tekdavo kalbėtis, žmonės buvo atsargūs. Kad ir tie mamos pažįstami tremtiniai. Jie sakydavo, kad tokie (na, ir aš, kurios mamos šeima buvo ištremta, prie tokių buvau) turėtume būti atsargesni. Jie žinojo, buvo patyrę, kokios represijos gali būti.
Tačiau žiūriu – pilyje minia žmonių!
Man ir liko mįslė, kas čia atsitiko, kas staiga pasikeitė? Kodėl staiga žmonių susirinko labai daug?
Ar mes, mokytojai, nesugebėjome tų ryšių daugiau užmegzti, ar buvome tokie, su kuriais nenorėta susidėti? O gal kažkas kita, ką ir pasakė Birutė (Nepriklausomybės akto signatarė Birutė Valionytė). Jos mintis – žmonės susirinko tada, kai buvo gautas nurodymas iš CK kurti Sąjūdžio grupę rajone. Kai kurie, priklausę ir Komunistų partijai, buvo pakviesti. Nieko nesakau – pilyje buvo tikrai daug gerų žmonių. Bet visgi – daug susirinko tada, kai žinojo, kad nebėra pavojus?
Durnumo įrodymas?
Delegatų rinkimai į Steigiamąjį sąjūdžio suvažiavimą buvo tikras mano durnumo įrodymas.
Atsimenu, kad buvau siūloma delegate, tačiau aš atsisakiau. Pabijojau, kad delegacijoje bus vieni mokytojai! Ar tokios nenuovokos žmogus gali būti? Ir būtų išrinkę – tada buvo taip, kad ką pasiūlo, tą ir išrenka. Tikrai nepaprasto durnumo buvau – dabar gailiuosi.
Man įdomiausia buvo konferencija dėl kandidatų rinkimų į Aukščiausiąją tarybą. Aš tą medžiagą ilgai turėjau pas save, paskui, atrodo, atidaviau muziejui. Kažkaip ilgai niekam tos medžiagos nereikėjo, niekam nebuvo įdomu.
O minėtam susirinkime mes abi su Sandra (Navikonyte) sekretoriavom. Kaip kažkas sako, kad mus tokiu būdu iš visur eliminavo.
Vėliau prasidėjo rinkimai. Nieko daug aš neprisimenu – visi žmonės geri, visi protingi. Sąjūdžio buvo iškeltas Arūnas Vaitaitis – jaunas, santūrus, intelektualus, išsilavinęs. Kita kandidatė buvo Birutė Valionytė. Kadangi ji buvo „žalioji“, visur važinėjo, kalbėjosi, bendravo, tai jau tada išmanė, ką reikia daryti. Žinau, kad tada jos kažkas paklausė, keliose partijose galima būti vienu metu. Ji buvo partinė, komunistė.
Kada ji (B. Valionytė) iš tos partijos išėjo ar neišėjo, aš nežinau. Tik tas žmogaus klausimas man tada įstrigo. O nuotaikos buvo vienybės – ir ką jau nutarė, už tą ir nubalsavo. Tai Birutę tada ir išrinko. Kodėl už ją balsavo, negaliu pasakyt.
Mintys vėl grįžta į Biržų pilyje vykusį didelį susirinkimą, minią žmonių, kuriems Sąjūdis staiga tapo svarbus. Ir čia jau tik pamąstymas apie tai, kad žmonės skirtingi, skirtingi jų veiksmai. Pradžioje eina idealistai, o jau paskui ateina tie, kurie į viską žiūri praktiškiau, realistiškiau.
Svarbiausias – mokytojo darbas
Ir paskui, galiu pasakyti, mano, kaip sąjūdietės, tokios ypatingos veiklos tikrai nebuvo. Man svarbiausia buvo mokytojauti. Nebuvo programų, vadovėlių, o dirbti buvo be galo įdomu, nors ir sunku. Nereikėjo jokių valdžios postų – svarbiausia buvo laisvė mokytojauti, laisvė kūrybiškai dirbti su vaikais… Gaila, kad darbo pabaigoje vėl teko pajusti, kad mokykloje nebėra kūrybinės laisvės. Pamoka tapo struktūrizuota, su privalomomis dalimis. Ir mokytojai nesijaučia laisvi.
Juokauju, kad reikia sulaukti priešpensinio amžiaus, kad galėtum drąsiai dirbti taip, kaip nori. Nors ne visi ir patyrę mokytojai gali būti drąsūs, savimi pasitikintys. Yra tokių, kuriems reikia, kad viskas būtų nurodyta. Daug kas priklauso nuo asmenybės. Nors iš tikro yra labai daug mokytojų, turinčių savo metodikas, mokančių jas taikyti.
Sąjūdžio metais ir vėliau buvo labai didelė vaikų motyvacija mokytis. Na, ir mokytoja buvo apyjaunė…
„Išmetimas“ iš Sąjūdžio
O iš Sąjūdžio mane, atrodo, išmetė ar pasmerkė už idealizmą. Apie tai buvo parašyta ir mieste buvusioje Sąjūdžio skelbimų lentoje (ją ŠR publikacijoje minėjo ir Povilas Gasiulis).
Prisimenu, ėjau skaityti, kas parašyta, ir labai didžiavausi. Buvo tokia mūsų „grupė idealistų“. Turėjo ten būti ir daugiau pavardžių, bet jų tikrai neatsimenu. Dėl ko mus taip vadino, taip pat aiškiai neprisimenu. Gal dėl kokių praktinių dalykų ar išsišokimų?
Tik tikrai prisimenu vieną atvejį, už kurį buvau pasmerkta ir likau atskalūne. Tai jau buvo gal kokie 1993 ar 1994 metai… Lietuvoje duodavo butus Sibire gyvenantiems ir dar iš ten negrįžusiems tremtiniams. Tuo metu dirbau Biržų miesto taryboje ir žinojau, kad yra labai blogomis sąlygomis gyvenančių žmonių, tarp jų ir grįžusių iš tremties.
Iš savo giminaičių tremtinių girdėdavau, kad tie, kurie norėjo grįžti, tai ir grįžo. Sakiau, kad rūpintis reikėtų ne tais, kurie liko Sibire toliau gyventi, o čia sunkiomis sąlygomis vargstančiais žmonėmis. Buvau pasmerkta, kad neskatinu tremtinių grįžimo.
Aišku, ko gero, dar ir daugiau ką nors mes, tie „idealistai“, pripaistėm…
Iš Nepriklausomybės žmonės labai daug tikėjosi
Po Sąjūdžio laikų euforijos žmonių nuotaikos labai keitėsi. Pamenu, kaip dar 1989 metais Vingio parke žmonės reagavo į klausimą apie laukiančius sunkumus. Visi šaukė: „Iškentėsim, iškentėsim…“ O aš galvojau: „Na, na… Pažiūrėsim, kaip čia bus“…
Visi labai tikėjosi, kad staiga taps ne tik laisvi, bet ir turtingi. Aišku, taip nebuvo. Ir tas problemas įveikti buvo nelengva.
O šiandien galvoju, kad mes gyvename puikiai, tik patys to nesuprantam. Suvokiu, kad tokiems žmonėms, kurie dirbo tokį darbą, kokį dirbau aš, laisvė yra kitaip suprantama. Tai laisvė kalbėti, eiti, skaityti, pasirinkti, ką nori… Sakau, kad netgi parduotuvėje tu gali pasirinkti, pirkti ar nepirkti. Tu neturi pinigų, tai neperki. O tada net tokios smulkmenos nebuvo, jei neturėjai darbo ar ryšių parduotuvėje, prekybos bazėje. Gerai gal buvo tiems, kurie dirbo tose srityse, kur galėjo gauti nemokamas keliones ir pan. Tokie privilegijuoti žmonės anais laikais gal jautėsi geriau. Mums, mokytojams, jokių nemokamų dalykų nebuvo.
Fizinis laisvės pojūtis
Labai gerai pamenu 2015 metais vykusią kelionę į Baltarusiją. Savivaldybės delegacijoje buvome du Biržų savivaldybės tarybos nariai (aš ir Sigutis Štrėmas) ir administracijos direktorius Rimantas Pauža. Ten mes pajutome tokį suvaržymą, kad negalėjome net pasitraukti, pavyzdžiui, iš tam tikros vaišių vietos. Vos pasitraukus tave tuoj pat grąžina atgal. Nori išeiti iš koncerto – negalima. Visur draudimai. Ir taip visą laiką. Grįžtant vos pervažiavus Baltarusijos sieną aš laisvę tiesiog pajutau fiziškai… Panašiai jautėmės visi.
Daug ką supratau ir 1987 metais apsilankiusi Šiaurės Korėjoje. Buvo sovietmetis, aš, komjaunuolė, kelionę gavau už vasaros stovyklų organizavimą. Toje šalyje galima suprasti, kas yra diktatūra, stalinizmas… Aišku, dabar materialiai toje Šiaurės Korėjoje žmonės gyvena kitaip, tačiau aplinka likusi tokia, kad žmogus bijai net pagalvoti kitaip. Nuolat esi prižiūrimas ir sekamas, blokuojama informacija. Man atrodo, kad Rusijoje ir dabar yra kažkas panašaus.
Galima suprasti jaunus žmones, neįsivaizduojančius tokių dalykų.
Apie jaunus žmones ir patriotizmą
Kalbant apie tai, ar keičiasi jauni žmonės, išryškėja mano savotiškas požiūris. Man žmogus yra žmogus. Keičiasi tik aplinkybės. Lyginant su Atgimimo metais, dabar jaučiama mažesnė motyvacija mokytis.
Jau trejus metus nedirbu mokykloje, tačiau manau, kad galima išskirti dvi moksleivių grupes. Tai arba labai motyvuoti, arba visai neturintys motyvacijos mokytis.
Ko gero, jaunajai kartai nepavyko pabėgti nuo materialių dalykų. Tų, kurių kažkada labai trūko ir tėvams ir kurie jiems buvo labai svarbūs. Ir dabar panašiai yra vaikams. Kita vertus, jie mato pasaulį, kaip kažkur žmonės gyvena materialia prasme, ir tuo pragmatišku matymu sunkina savo gyvenimą.
Bet iš esmės jaunimas turi patriotizmo daugiau negu vyresni žmonės.
Aš su siaubu kartais pasiklausau, ką galvoja penkiasdešimtmečiai. „Nei mes čia ginsime, nei čia ką…“ – sako jie apie situaciją, jei prireiktų ginti savo šalį.
Vaikams visada sakiau, kad negalima keikti savo tėvynės, nes kitos niekada neturėsi. Tu niekada netapsi nieku kitu. Tu gali gyventi Anglijoje ar Danijoje, gauti kitų šalių pilietybę, tačiau niekada netapsi nei anglu, nei danu. Tu esi lietuvis. Ir jeigu tu keiki savo šalį, Biržus, tuo pačiu keiki ir save. Jei mūsų Biržai prasti, tai mes patys tokie. Jei norit keikti, tai keikit valdžią. Galite ją keisti, keikti, bet ne tėvynę ar gimtinę. Kai išgirstu sakant „toj Lietuvoj…“, tai mane ima šiurpas.
Ir man gera mano šalyje. Aš turtų nesusikroviau. To ir negalėjo padaryti nė vienas mokytojas.
Beje, Lietuvos himną mane išmokė mama Teodora Kalasauskaitė – Garšvienė. Tai buvo dar tarybiniais laikais. Mama buvo mokytoja, kurios gyvenimo istorijoje – jos tėvų, dviejų seserų ir brolio tremtis. Mokytojų seminarijoje besimokiusi mama trėmimo išvengė ją išsaugojusių svetimų žmonių dėka, tačiau tremtinių šeimos ženklas lydėjo ir mūsų gyvenimą.
Apie netiesą, keistenybes ir baimes
Grįžtant prie Sąjūdžio, tai pagrindinis netikslumas yra tvirtinimas, kad Sąjūdis Biržuose prasidėjo nuo steigiamojo susirinkimo, tarybos išrinkimo Biržų pilyje. Iš tikrųjų Sąjūdžio veikla natūraliai prasidėjo anksčiau nuo aktyviausių žmonių, tokių kaip Vladas Butkus ir kt. Ir ne viename kolektyve buvo Sąjūdžio grupės. Toji traktuotė, kad Sąjūdis prasidėjo tik nuo tarybos, kai ką labai žeidžia. Pirmiausia tuos žmones, kurie pirmieji ėjo su vėliava, organizavo, ir staiga paaiškėjo, kad jų kaip ir nebuvo. Liko tik tie, atsiradę pirmose eilėse, kai buvo leista…
Yra dar tokių keistenybių kaip važiavimas iš Vilniaus po Sausio 13-osios. Iš Biržų buvo trys autobusai. Mes su Gražina Šimoliūnaite važiavome viename iš jų. Grįžtant į namus autobuse buvo renkami sąrašai, rašėmės, kas važiuoja. Bet tie sąrašai kažkaip ėmė ir dingo.
Tada, kai vykome į Vilnių, tikrai niekas nebijojo – važiavom linksmai pabūti. O įvyko baisūs dalykai…
Dar man labai baisu buvo, kai 1991 metais Maskvoje vyko perversmas – pučas. Kažkodėl jaučiau labai didelę vidinę baimę. Kodėl, negaliu pasakyti. Baimę padėjo įveikti važiavimas prieš rugsėjį į Vilnių, seminarą. Ten visi buvo kažkaip atsipalaidavę, nebuvo tvyrančio baimingumo, ir tai padėjo…
O baimės nuotaikos Biržuose siejosi ir su žiniomis apie perversmo Rusijoje metu pas mus sudarinėjamus Sąjūdžio aktyvistų, nepriklausomos Lietuvos valstybės struktūrose dirbančių žmonių ir jų šeimų sąrašus…
Atmintyje faktų iš Sąjūdžio laikų per tiek metų liko nedaug. Daugiausia tai nuotaikos, susijusios su neatsakytais klausimais ir žmonėmis, kurie jaučiasi neįvertinti, pamiršti, įskaudinti.
