Pastarosiomis dienomis iš lūpų į lūpas kaip anekdotas skamba istorija, kai Papilio seniūnijos darbuotojų buvo paprašyta velioniui iškasti duobę. Laimė, seniūnijos žmonės laiku sureagavo į situaciją, darbo ėmėsi laidojimo įmonė ir žmogus buvo padoriai palaidotas.
Ši situacija seniūnijų darbuotojus paskatino pasidalinti, kokių neįtikėtinų klausimų ir prašymų jie sulaukia dirbdami savo darbą.
Prašė kraujo tyrimų atsakymų
Pabiržės seniūnijos seniūnė Vita Zurbaitė prisiminė, kaip prieš du dešimtmečius buvo tik pradėjusi dirbti ir į ją kreipėsi pagyvenęs žmogus. Jis paprašė seniūnijos pagalbos surasti antrąją pusę. Vyras dejavo, kad jam vienam nuobodu ir sunku gyventi, o padėti gali jam tik seniūnija.
Ir visai neseniai seniūnė sakė sulaukusi gerokai nustebusio klausimo. Jos buvo paprašyta pasakyti, ar jau seniūnija yra gavusi kraujo tyrimų atsakymus.
Seniūnė suprato, kad žmogus greičiausiai dalyvavo vienoje politikų surengtoje akcijoje, kur gyventojai galėjo duoti nemokamai kraujo ir atlikti sveikatos tyrimus. Tačiau seniūnija nieko bendro su jais neturėjo ir nebuvo net informuota, kur ateis tyrimų atsakymai.
Seniūnijos socialinė darbuotoja neseniai sulaukė klausimų dėl žemės mokesčio, o seniūnės pavaduotojos paklausė, ar ji negalinti išsiaiškinti, kodėl vėl nukrito pieno supirkimo kainos.
„Gal žmonės galvoja, kad pavaduotoja gali išsiaiškinti, nes ji žemės ūkio naudmenas deklaruoja?“ – svarstė V. Zurbaitė.
Šalia laidoko žento gulėti nenorėjo
Papilio seniūnijos seniūnas Renas Čygas prisimena patį keisčiausią klausimą, kurio sulaukė pačioje savo darbo pradžioje.
Į seniūną kreipėsi viena močiutė ir paprašė jo „iškasti“ šalia vyro palaidotą jos žentą.
Moteris kalbėjo, kad žentas buvo pijokas, mušdavo dukterį. Ir ji mirusi visai nenorėtų šalia tokio baisaus žmogaus gulėti.
Seniūnas sako, kad yra buvę žmonių, kurie prašydavo padėti surasti palaidotų artimųjų kapus. Seniau tekdavo pasitiesti žemėlapį ir nagrinėti, kur kas palaidotas. Dabar tai daryti paprasčiau, kapinės yra suskaitmenintos.
Dar neretai pasitaikanti situacija, kai į seniūniją paskambina kitur gyvenantys žmonės, su Papiliu turėję vienokių ar kitokių ryšių. Jie nori sužinoti, ar čia dar gyvena vienas ar kitas buvęs kaimynas, bendradarbis, pasidomi, kaip jie gyvena. Kartą yra paklausę, ar seniūnijoje dar dirba vienas ar kitas žmogus.
Kodėl neaplanko gandrai?
„Manęs neaplanko gandrai“, – tokio moters skundo susilaukė Širvėnos seniūnas Saulius Eigirdas.
Save įvardijęs „dveji metai iki pensijos“, klausimo sakė sulaukęs iš gerokai vyresnės moters. Seniūnas sakė tąsyk mandagiai patylėjęs…
O situacija buvo gerokai paprastesnė, tik pokalbis išėjo anekdotiškas. Mat seniūnija pasirūpino viename kaime iškelti gandralizdį. Apie tai parašė „Šiaurės rytai“.
Tačiau po kiek laiko atėjusi pas seniūną moteris pasiskundė, kad gandrų taip ir nesulaukė…
Kartą vakare, apie 22.30 valandą, S. Eigirdas susilaukė vieno gerokai „įmetusio“ žmogaus skambučio. Jis skundėsi, kad Bokšto gatvėje tamsu. Jis eidamas tamsioje gatvėje batus pametęs…
„Kai pradėjau dirbti, buvau labai piktas ant pašalpų gavėjų. Ypač matydamas, kad toks žmonių gyvenimo būdas kartais būna skatinamas. Bet po kiek laiko mano požiūris pasikeitė, man ragai nulūžinėjo“,- vaizdingai kalbėjo seniūnas, susilaukiantis įvairiausių pašalpų gavėjų prašymų. O jie ypač išmoningi.
Vieną žiemą seniūnas matė reportažą, kaip Vilniaus rajone nespėjus nuvalyti kelių žmonės išsikviečia greitąją medicinos pagalbą. Kadangi ji užklimpsta, skubiai važiuoja kitos specialiosios tarnybos, „greitąją“ ištraukia, o gatvė skubiai valoma.
Nežinia, ar skambinusi seniūnui pašalpas gavusi moteris buvo mačiusi šį reportažą. Bet gausiai pasnigus ji vis virkauja, kad namuose auga daug vaikų, o jei jie susirgs, nebus kaip greitosios medicinos pagalbos automobiliui privažiuoti.
Seniūnas neslėpė, kad kelią nuvalo. Nes kaipgi vaikučiams nepadėsi. Nors akivaizdu, kad greičiau kelias reikalingas taksi automobiliui su tam tikru kroviniu pravažiuoti…
Dar vienam atokiau nuo kelio gyvenančiam žmogui seniūnas pasiūlė savo automobilį palikti prie pagrindinio kelio, kad pasnigus galėtų iki jo nubristi ir išvažiuoti.
Po kiek laiko skambina tas pats vyriškis, pasako, jog seniūno pasiūlymui jis pritaręs. Bet automobilį pamiršęs prie pagrindinio kelio palikti, ir lyg tyčia jį pastačius kieme prisnigo…
Nuo pavydo scenų iki klozeto
Biržų miesto seniūnė Kristina Undzėnienė sakė taip pat sulaukianti įvairiausių žmonių klausimų. Kiti ateina pasipasakoti apie savo gyvenimą, nuklydusius vaikus, klausia patarimo.
Yra sulaukta pasiūlymų eiti pas kiekvieną žmogų į namus ir klausinėti, ar jam nereikia padėti. Bet tokiu atveju, pasak K. Undzėnienės, mieste reikėtų ne vieno, o kelių seniūnų, kad visus kiemus aplankytų.
Kartą buvo ir pasiūlyta seniūnei imtis šeimos taikytojos vaidmens. Tarkim, pasiimti butelį, išgerti su viena moterimi ir paprašyti, kad ji neviliotų svetimo vyro…
Dar yra buvusi situacija, kai seniūnė sulaukė pavydžios moters skambučio. Ši grėsmingu balsu klausė, kodėl ji skambina jos vyrui. Teko aiškinti, kad vyras seniūnijoje atidirba viešuosius darbus ir skambina jam dėl reikalų.
Būna skambučių ir anksti ryte, ir naktimis. Tarkim, savaitgalį anksti ryte, kai dar norisi pamiegoti, paskambina žmogus ir taria: „Nuėmėme klozetą. Kur jį padėti?“
Paaiškino seniūnė, ką su tuo klozetu daryti, bet būtų maloniau, jei skambučio būtų sulaukusi vėliau arba net darbo metu. Seniūnai irgi turi teisę į poilsį…
Ne vieno ir ne dviejų skambučių į seniūnės mobiliojo ryšio telefoną sulaukiama ir vakare. Atrodo, kad pašalpininkai nori išsakyti viską, kas per dieną susikaupė. Tarkim, su keiksmažodžiais klausia, kodėl iš jo kiemo lapų neišveža. Arba naktį paskambina ir netgi nesupranta, su kuo kalba…
Seniūnės pavaduotoja Justina Pečiukevičiūtė-Pipynė prisiminė, kad neseniai į seniūniją užėjo moteris ir paklausė, kur rasti siuvėją, kuri užtrauktukus deda…
Charakteristika žmogui, kurio nepažįsti
Parovėjos seniūnijos seniūnė Daiva Juozaitienė sakė, kad ir jos darbo metu dažnai pasitaiko įvairių kuriozinių situacijų. Dažnai iš jų pasijuokia, bet vėliau jos pasimiršta.
Seniūnę labiausiai stebina niekur nedirbantys žmonės arba ūkininkai, kuriems pagal tvarką reikia išduoti charakteristikas. Jos reikalingos ginklo laikymo išdavimui ar licencijos pratęsimui.
„Labai dažnai aš tų žmonių nepažįstu, matau pirmą kartą. O turiu jį apibūdinti. Kažkaip sukamės iš padėties, klausinėjame, kaip jis gyvena, ir t.t. O būna, kad ateina linkusių toną kelti žmonių, kuriems ginklo gal reikėtų ir neduoti“, – kalbėjo D. Juozaitienė.
Dar ją stebina privačių valdų savininkų klausimai, ar seniūnija iš jų kiemo išveš lapus.
„Aš gyvenu mieste, bet neskambinu seniūnei ir neprašau iš kiemo lapus išvežti, tuo rūpinamės patys“, – sakė D. Juozaitienė.
Žmonos ieškojo
Vabalninko miesto seniūnas Laimutis Braždžionis sakė, kad tik jam pradėjus dirbti vienas ūkininkas prašė padėti susirasti žmoną. Seniūnas sako niekuo padėti negalėjęs. O vėliau sužinojęs, kad iš to ūkininko jau ne viena žmona pabėgo, nes jis duoda sunkaus darbo, o pinigų duoti nenori…
Dar viena į seniūniją nuolat skambinanti moteris pasigiria, kaip ji gerai Anglijoje gyvena, bet išmokų ieškoti kažkodėl sugrįžta į Lietuvą…
