Savame krašte pranašu nebūsi. Tokia nuomonė peršasi matant, kaip yra įamžintas ir kaip vertinamas iš Biržų krašto kilusių Vasario 16 – osios Nepriklausomybės akto signatarų Alfonso Petrulio ir Jokūbo Šerno atminimas.
Kad Biržų rajone signatarų atminimas nėra tinkamai įamžintas, vis garsiau kalba čia tarnaujantys kunigai. Tai ypač aktualu šiandien, kai vyksta karas Ukrainoje, kai vis labiau rūpinamės savo identitetu ir iš naujo įvertiname, kas iš tiesų svarbiausia kuriant ir saugant valstybę.
Signataras Alfonsas Petrulis yra kilęs iš Vabalninko krašto – Kateliškių kaimo. Signataras Jokūbas Šernas – iš Nemunėlio Radviliškio seniūnijos Jasiškių kaimo.
Reikia pavadinti gatvę
Apie kunigo A. Petrulio atminimo įamžinimą mintimis dalijasi Jonas Tamošiūnas, Vabalninko Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų parapijos klebonas.
„Tikrai nepakanka esamo įamžinimo. Kunigas Alfonsas Petrulis yra Vasario 16 – osios Nepriklausomybės akto signataras. Jų Lietuvoje buvo vos 20, iš jų du – iš Biržų krašto.
A. Petrulio įamžinimas – tėviškė, kurioje yra paminklinis akmuo, ženklas ir ne visai tiksli nuoroda į sodybą. Laimė, ji bent šienaujama.
Jei J. Šerno sodyba neprižiūrima, tai negerai, nors mes neturime tiek daug ryškių asmenybių, kurie per visą Lietuvą garsintų Biržų kraštą.
Musninkuose, kur gyveno tik du mėnesius ir mirė A. Petrulis, jo vardu pavadinta mokykla ir aikštė. Vyksta renginiai, jų metu suvažiuoja baikeriai, renkasi žmonės. Ten Petrulis nepamirštas, o Vabalninke – pamirštas.
Kaip bebūtų, Vabalninko parapija yra ta vieta, kur A. Petrulis gimė, ir jo atminimas turi būti įamžintas.
Ne tik Vabalninke, bet ir Biržuose galėtų atsirasti jo vardu pavadinta gatvė. Dabar Vabalninke yra K. Šakenio, B. Sruogos gatvės, bet nėra A. Petrulio. Man tai nesuvokiama.
Signataro brolis buvo faktinis lito tėvas. Vienuose namuose Vabalninko krašte gimė dvi Lietuvai nusipelniusios asmenybės. Tai turėtų būti skambiai pristatoma. O dabar Vabalninko muziejuje, kiek man sakė, yra tik dvi Petruliams skirtos nuotraukos.
Gal tai tiesiog nesusipratimas? O gal iš tikro savam kieme pranašu nebūsi?“- svarsto dvasininkas.
Reikia ieškoti naujų formų
Pasak klebono, į daug ką reikėtų pasižiūrėti nauju žvilgsniu. Švenčiant Vasario 16 – ąją ar Kovo 11 – ąją reikėtų ieškoti naujų formų, kad renginiais susidomėtų ir jaunimas.
„Dabar apsiribojama surengti šventę darbo dieną, o laisvą dieną pasilikti sau. Ir kiek galima klausytis vis tų pačių kapelų?“- retoriškai klausė klebonas.
Kaip vieną iš būdų švęsti Vasario 16 – ąją jis įsivaizduoja pėsčiųjų žygį į signataro gimtinę. Į žygį galėtų eiti gimnazistai, o negalintys vaikščioti žmonės galėtų būti pavežami mokykliniais autobusiukais. Laužas, arbata, patriotinė muzika – tokią šventę įsivaizduoja klebonas.
„Esu matęs aukšto lygio renginių. Norisi, kad išliptume iš primityvaus renginių organizavimo ir pliusiuko kiekvienas sau uždėjimo. Turime išmokti žiūrėti toliau nei karvių uodegos“,- svarstė katalikų kunigas J. Tamošiūnas.
Bent nušienauti sodybą
Evangelikų reformatų kunigė, Vasario 16 – osios Nepriklausomybės akto signataro Jokūbo Šerno giminaitė Sigita Veinzierl taip pat turi nuomonę apie signatarų atminimo įamžinimą.
„Nuoširdžiai – nemanau, kad signatarų atminimas pakankamai įamžintas. Kaip būtų galima prasmingai signataro J. Šerno atminimą įamžinti gimtinėje? Bent jau aptvarkyti gimtąją sodybą, kuri yra kultūros paveldo objektas, turintis nuorodą – kelio ženklą į lankytiną vietą. O ką atvažiavę žmonės pamato? Apaugusį žolėmis, griūvantį namą. Tai toks tas ir įamžinimas.
Kita vertus – ne namas liudija žmogaus darbų prasmę. Galbūt prasminga būtų pastatyti prie namo stendą, panašų, kaip statomi rajone gamtos objektams. Jame galėtų atsispindėti trumpa gyvenimo bei veiklos istorija“,- sako kunigė.
Pakviesti ir bendruomenę
Kokiomis veiklomis galima būtų paskatinti užsiimti mokyklą ar bendruomenę, kad signataro veikla ir jo siekiai būtų įprasminti mūsų kasdieniame gyvenime?
„Kiekvieno mūsų kelionė per gyvenimą yra glaudžiai susijusi su tikėjimu. Tikėjimas vienu ar kitu dalyku žmogų skatina siekti tikslo. Visi kuo nors tikime.
Signataras J. Šernas buvo reformatų bažnyčios narys, tikintis Dievą žmogus. Gaila, kad vietinė reformatų parapija jau daug metų eliminuojama iš signataro paminėjimo kapinėse Vasario 16 – tąją. Dievo žodžiu ir malda, su padėka savo tikėjimo brolį ir jo nuveiktus darbus Lietuvai minime per pamaldas, o po jų – kapinėse. Juolab kad didžioji dalis gyvų signataro artimųjų – taip pat evangelikų reformatų bendruomenės tikintieji. O juk galėtume tai daryti visi drauge – vardan tos – laisvos Lietuvos!
Galima būtų organizuoti drauge su mokykla paminėjimus, rengti kūrybinius konkursus, gilinantis į nepriklausomybės akto reikšmę Lietuvai. Skatinti pamąstyti, kas šiandien daro įtaką mūsų sprendimams, kurie lems mūsų ateitį. Drauge su muziejumi rengti konferencijas miestelyje ar mokykloje.
Kaip galima viena iš visuotinės pavasarinės švaros akcijos „Darom“ vietų galėtų būti signataro tėviškė – būtų dar viena gera proga prisiminti, kodėl to asmens gyvenimas ir darbai mums svarbūs šiandien“,- kalba kunigė Sigita Veinzierl.
