Praėjusiais metais šešiasdešimtojo gimtadienio sulaukusio Sigučio Štrėmo gyvenimo didžioji pusė susijusi su verslu, dešimt – su politika ir keturiasdešimt – su šeima.
Daugiavaikis tėtis, dabar jau penkių anūkų senelis, uždarė kone trisdešimt metų veikusią parduotuvę, tačiau dėl to nieko nekaltina ir ašarų nelieja. „Tas verkšlenimas atimtų pernelyg daug laiko“, – juokiasi bedarbiu save vadinantis ir veiklos bei idėjų kupinas vyras.
Šeimos namai
Dvi kadencijas Biržų rajono savivaldybės taryboje tarnavęs Sigutis Štrėmas savo buvimo politikoje nesureikšmina. Rinkuškiečiui visi jo gyvenimo etapai yra svarbūs, nė vieno jų nenorėtų neigti ar tiesiog išbraukti.
Vis tik, ko gero, ryškiausias etapas susijęs su prekybos verslu. Jo, kaip ir paties Sigučio gyvenimo, pradžia buvo Rinkuškiuose, tėvų statytuose namuose.
Daugiabučio namo „pavėsyje“ prigludusi Štrėmų sodyba neatpažįstamai pasikeitusi nuo 1964-ųjų, kai juose atsirado per pačias „spalines“ šventes gimęs Sigutis. Jis buvo ketvirtasis Andriaus ir Liucijos Štrėmų vaikas. Tėvai jaunylį parsivežė į savo naują namą, pasistatytą dirbant „Tarybinio artojo“ kolūkyje.
„Tėvui teko patirti ir belaisvio dalią. Karo metais tarnavęs vermachto (Vokietijos ginkluotųjų pajėgų – red.) kariuomenėje pateko į nelaisvę, buvo išvežtas į amerikiečių saugomą belaisvių stovyklą Prancūzijoje. Vėliau galėjo tarnauti Prancūzijos svetimšalių legione ir po dvejų metų gauti šalies pilietybę. Tokį kelią rinkosi daugelis buvusių kartu su tėvu nelaisvėje ir vėliau išvykusių į Ameriką, Kanadą. Tėvas tokios galimybės atsisakė – grįžo į tarybų sąjungą“, – pasakoja Sigutis apie tėtį Andrių.
Iš nelaisvės grįžęs A. Štrėmas dar ilgokai vaikštinėjęs ir kolūkyje darbavęsis vilkėdamas vokišką aprangą (tik ženklus nuo jos nuplėšęs) – kitokios neturėjo. Dirbti kolūkyje pradėjo, kai pirmininku buvo tėvo motinos giminaitis Krūminis. Pirmininkas garsus ypatingu Rinkuškiuose pastatytu apvalios formos namu. Projektą Krūminis parsivežęs po viešnagės Čekijoje. Šį namą vėliau perstatė, aplinką suformavo žinomas ūkininkas.
Tėvų namuose Sigutis augo su trimis seserimis ir broliu. Kai Sigučiui buvo vos dveji, šeimą ištiko tragedija. Teko laidoti vyriausiąją dukrą – aštuoniolikmetę Vandą.
„Buvo baisi tragedija, kai nuo smalkių užduso penkios mergaitės. Tarp jų – mano sesė“, – primena vyras 1966 metais Joniškėlyje nutikusią nelaimę. Butą pas seną močiutę besinuomojusios technikumo moksleivės (biržietė buvo tik viena) mirtinai apsinuodijo smalkėmis. Vanda ir tėveliai ilsisi Kęstučio gatvės kapinėse.
Tarp gyvųjų nebėra ir Sigučio sesės Marytės. Biržuose gyvena sesuo Regina ir brolis Andrius.
Suviliojo komjaunuoliškos statybos
Tuometinėje I vidurinėje aštuonias klases baigęs Sigutis išvažiavo į Troškūnus mokytis autošaltkalvio profesijos. Vienuoliktą klasę jis baigė jau Visagine (buvęs Sniečkus), kur buvo statoma atominė elektrinė.
„Suviliojo komjaunuoliškos statybos, nors nebuvau nei komjaunuolis, nei pionierius. Toks giminės bruožas“, – sako Sigutis, kurio pusbroliai Povilas Klezys ir Rolandas Makrickas rinkosi kunigystės kelią. Pusbroliai – Sigučio mamos seserų Paulinos ir Janinos vaikai.
Savo šeimą Sigutis sukūrė grįžęs po tarnybos kariuomenėje. Jam buvo 21-eri, kai vedė anglų kalbą Vilniaus universitete studijavusią šiaulietę Ligitą. Būsimą žmoną sutiko vasarą atvykusią pas Nemunėlio Radviliškio vaistinėje dirbusią jos sesę.
Sigutis dirbo kolūkyje, autotransporto įmonėje teko vairuoti autobusą, tačiau neilgai.
„Pasipylė vaikai, teko galvoti, kaip išlaikyti augančias atžalas“, – sako apie posūkį į verslą.
Nuo „spekulianto“ iki įmonės direktoriaus
„Pradžioje buvau tiesiog „spekuliantas“, – su šypsena pasakoja apie keliones į Baltarusiją, Ukrainą. Prekes veždavo ir į Panevėžio komercines parduotuves, kurių Smėlynės gatvėje buvo daugybė… Biržuose pirmosios atsirado komercinės parduotuvės „Riešutas“, „Žalgiris“.
S. Štrėmas savo parduotuvę atidarė 1996-aisiais. Įkurta tėvų name ji veikė iki pat 2024 – ųjų.
„Duonos tikrai turėjome, užsidirbti galėjome tikrai gerai, ypač pradžioje. Ir pirmasis legendinis prekybos centras ČPP („Čia pirksi pigiau“) nedarė smulkioms parduotuvėms tokios įtakos kaip dabartiniai prekybos rykliai“, – su šypsena kalba dabar jau buvusios parduotuvės savininkas ir UAB „Barlita“įmonės vadovas.
„Tada dirbome žiauriai daug… Juk nebuvo jokių tiekėjų – viską darėme patys. Pamenu, kaip ledus iš Šiaulių veždavomės apkloję „antklodėmis“… Tikrai buvo nelengva, tačiau šeima buvo aprūpinta“, – apie verslo pradžią sako S. Štrėmas.
Dabar jis save vadina bedarbiu, tačiau kupinas ir verslo planų, ir visuomeninės veiklos.
Pirmajame namo aukšte buvusi parduotuvė dabar virtusi neišparduotų prekių sandėliu. Pasak pašnekovo, visas tas gėris pravers įvairioms šventėms.
Kitas sandėlio turinys – reklamos prekės. Termopuodeliai, bliuzonai, marškinėliai, kepuraitės, šaliai su Biržų ir Lietuvos atributika. Visa tai kartu su pakabukais, dėlionėmis, įvairiais suvenyrais, graviruotomis lentelėmis ir kitomis grožybėmis vasarą turėtų būti perkelta į naują parduotuvę. Ji statoma sodybos sklype.
Reklamos prekių gamyba – čia pat gyvenančio žento Gintaro Milžino verslas. Sigutis – pagalbininkas. Gintaras – dizaino mokslus baigęs kaunietis, šeimą sukūręs su Sigučio dukra, anglų kalbos mokytoja Monika. Milžinai su atžalomis gyvena atskirame, tačiau visai šalia pastatytame name.
Kiti Štrėmų vaikai – VGTU studijas baigusi Milda, aplinkosaugos specialistas Marius ir architektas jaunylis Matas gyvena didžiuosiuose šalies miestuose. „Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad visi mūsų vaikai gyvena ir dirba Lietuvoje“, – sako gražios šeimos tėvas.
Ypatingą šeimos vaidmenį ir svarbą gyvenime liudija ant senojo namo sienos nutapytas genealoginis medis.
Apie posūkį į politinius vandenis
„Iš manęs – tik sofos politikas“, – sako aštuonerius metus Biržų rajono politikoje sukęsis verslininkas S. Štrėmas.
Apolitišku save vadinančio verslininko politinis posūkis įvykęs Rygoje gyvenančio Valdemaro Valkiūno dėka.
„Atsirado Biržuose Valkiūnas, kurio iki tol iš viso nepažinojau. Kalbino mane kaip verslininkas verslininką, klausinėjo apie nuotaikas, verslo sąlygas, kurias esą būtų galima keisti į gerąją pusę, jeigu atsirastų tuo suinteresuota politinė jėga. Kvietė burtis ir man tos mintys patiko“, – pasakoja S. Štrėmas.
Taip jis atsidūręs respublikonų partijos ir V. Valkiūno vedamo rinkimų sąrašo gretose. 2015 metais buvo išrinktas į Savivaldybės tarybą. Joje dirbo dvi kadencijas.
S. Štrėmas iki šiol yra su įvairiomis politinėmis jėgomis jungtuves patyrusios ir pavadinimą keitusios respublikonų partijos atstovas ir netgi jungtinio skyriaus vadas.
2024 metais jo pavardė įrašyta kandidatų į Europos Parlamentą (EP) Tautos ir teisingumo sąjungos (centristai, tautininkai) sąraše.
„Matote, į kokias politines aukštumas šoviau“, – į klausimą apie kandidatavimą į EP sąrašą smagiu juoku reaguoja S. Štrėmas.
Partijos skyrių, kuriam vadovauja, jis vadina „našlaitėliais“. Iki šiol pabendrauja su V. Valkiūnu.
„Jis man vis paskambina. Sako, kad mes abu dabar esame bedarbiai, todėl turime laiko pasikalbėti. Na tai ir kalbamės – aš jam nei pritariu, nei prieštarauju. Jam juk svarbiausia, ką sako jis pats. Su juo negali nei ginčytis, nei tuo labiau mokyti“, – sako S. Štrėmas apie santykius su politikos „krikštatėviu“.
Gerai ten, kur mūsų nėra?
Paklaustas apie Savivaldybės taryboje įgytas patirtis ir pamokas pašnekovas ilgai negalvoja.
Jo manymu, vietos savivaldos organai visiškai priklausomi nuo aukštesnių institucijų ir jų veiksmingumą lemia tik tai, kiek gali gauti lėšų „iš aukščiau“.
„Taryba negali priimti sprendimų, kurie galėtų keisti rajono gyvenimą, tačiau neretai turi balsuoti už tai, kas jau nutarta, suskaičiuota ministerijose. Kas yra vietos valdžios galioje? Nebent nešvaistyti skirtų lėšų ir naudoti jas pagal paskirtį“, – skeptiškai į savivaldos kompetencijas žiūri buvęs Tarybos narys.
S. Štrėmas gyvai reaguoja į klausimą, ar jis sutinka su vienos srovės politikų ir jų palaikytojų peršama žinia, kad Biržai yra skurdžiausias šalies rajonas.
„Absoliučiai nesutinku. Tačiau savo rajoną peikiančių ne tik Biržuose netrūksta. Mes vis pavyzdžiu Kupiškį ar Pasvalį laikome. O kai nuvažiuoju, pavyzdžiui, į Kupiškį, Pasvalį, tai ten tokių dejonių prisiklausau. Dažnai tenka girdėti, kad ten Biržams daug ko pavydi. Štai pasvaliečiai dejuoja dėl nesikeičiančios valdžios, sako, pas jus diskusijos, demokratija, verslo judesys, o pas mus tai tikra pelkė ir ubagynė“, – vaizdžiai kalba pašnekovas apie pašnekesius su kaimynais. Sako, kad visi vieni kitiems ko nors gali pavydėt. Senas posakis, kad gerai ten, kur mūsų nėra.
S. Štrėmas džiaugiasi gyvenimu gimtinėje, kurioje darbščiam žmogui visada galima rasti, ką veikti.
„Baisingai liūdna – žiūriu pro langą ir verkiu nesustodamas“, – ironiškai atsiliepia į klausimą, ar neliūdna nutraukus taip ilgai veikusios parduotuvės veiklą. Ir čia pat patikslina, kad verkšlenimas – tuščias brangaus laiko leidimas. Tai – ne Sigučio charakteriui ir gyvenimo būdui.
Tai, kas įvyko pastaruoju laiku pasaulyje, jis vadina protu nesuvokiamu dalyku, išdavyste. Tačiau nepraranda vilties, kad pasaulio galingieji ras stiprybės sustoti ant bedugnės krašto, kad Ukraina nevirs žiauriausio sąmokslo auka. „Privalau tikėti“, – tvirtai pakartoja pašnekovas.
