Biržų krašto muziejuje „Sėla“ penktadienį į susitikimą su Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus direktoriumi dr. Arūnu Antanaičiu bei istoriku dr. Kęstučiu Bartkevičiumi rinkosi grupė pirmosios Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Biržų iniciatyvinės grupės veteranai – Arūnas Vaitaitis, Algimantas Bukys, Vladas Butkus, Feliksas Grunskis, Povilas Gasiulis bei Vytautas Linkevičius. Dalindamiesi Sąjūdžio dokumentais, jie kalbėjo ir apie pavojingus dalykus – kai kurių asmenų bandymus galimai perrašyti istoriją.
Istorija kuriama. Ji niekados nebus iki galo parašyta. Tai tinka ir senajai, ir tai, kurios dalimi esame kiekvienas iš mūsų. Prieš 35 metus birželio 5 dieną Vilniuje įvyko pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės susirinkimas, o tų metų rudenį į steigiamajį LPS suvažiavimą jau susirinko 1021 delegatas, atstovavęs apie 1000 rėmimo grupių visoje Lietuvoje, taip pat ir Biržams. Laisvės vėjai šlavė visas užtvaras – po pusantrų metų Sąjūdžio remiami į LTSR Aukščiausią Tarybą išrinkti deputatai 1990 m. kovo 11 d. paskelbė apie Lietuvos valstybės atkūrimą.
Tai buvo neramios, romantiškos ir drąsios mūsų jaunystės metai. Tai naujosios Lietuvos istorijos etapas, kurio liudijimai ir dokumentai iki šiol nėra visuotinai surinkti, susisteminti, prieinami visai visuomenei. O metai bėga, išeina ne tik žmones, bet ir jų sukaupti dokumentai, archyvai, nuotraukos bei kitokia materiali medžiaga. Ir dažnai negrįžtamai.
Apie tai ir buvo kalbama Biržų krašto muziejuje „Sėla“.
Sąjūdžio paveldo išsaugojimas
Pasak A. Antanaičio, daugiau kaip prieš metus į V. Adamkaus biblioteką su istorikais, tarp jų ir prof. Egidijumi Aleksandravičiumi, atvažiavo pasitarti Vyriausybės atstovai. Pokalbio tema buvo, kaip spręsti Sąjūdžio atminties išsaugojimo klausimus. Čia ir kilo mintis, kad galbūt V. Adamkaus biblioteka ir galėtų būti ta jungianti grandis, padedanti suprasti ir užfiksuoti, kokia yra Sąjūdžio paveldo situacija atskiruose šalies miestuose ir rajonuose, ką daryti, kad mažesniuose miesteliuose ta Sąjūdžio medžiaga išliktų, būtų prieinama visuomenei, ypač mokiniams, nes didelė dalis šių archyvų yra privatūs. Anot A. Antanaičio, Vyriausybė šiam tikslui skyrė šiek tiek lėšų, todėl biblioteka dabar gali finansiškai paremti tiek institucinių, tiek privačių archyvų tvarkymą.
Atsirado protų
„Atrodo, kad dabartinėje valdžioje atsirado protų, kurie supranta šių dokumentų išsaugojimo svarbą, ir tas požiūris, tikėkimės, nebesikeis. Iki šiol buvo tokie cikliški jubiliejiniai pajudėjimai – štai Sąjūdžio dešimtmetis, rinkim viską ir galvokim, štai penkiolika metų – vėl kažką darykim.
O tuos penkerius metus tarp jubiliejų niekas nevyksta. Dabar tikiuosi, kad šis procesas išsivystys į nuoseklų dalyką. Dabar bandome suskaičiuoti, kiek to paveldo yra muziejuose, archyvuose ir panašiai, kiek jo dar gali būti ir ką su juo galima padaryti. Lietuvos archyvas norėtų surinkti visą medžiagą į savo rankas. Bet yra ir kita pozicija – dokumentas turi būti saugomas ten, kur jis buvo sukurtas. O dabartiniai laikai leidžia kurti skaitmeninį archyvą, kuris gali būti prieinamas visiems. Tu matai skaitmeninę kopiją, žinai, kad originalas yra saugomas, tarkime, Biržų muziejuje. Tokia turėtų būti šio projekto koncepcija ir, tikiuosi, kad viskas po jubiliejaus nesibaigs, kaip baigdavosi anksčiau“, – kalbėjo istorikas K. Bartkevičius.
„Sėlos“ muziejaus fondai
Muziejaus „Sėla“ direktorė Edita Lansbergienė sakė, jog muziejuje yra Sąjūdžio medžiagos tiek, kiek pavyko surinkti. Šviesaus atminimo muziejininkas Antanas Seibutis rinko šią medžiagą, yra Valentino Dagio filmuota medžiaga, kurią suskaitmenino Lietuvos centrinis archyvas, dar suskaitmeninimo laukia garso įrašai. Iki galo dar nesuskaitmenintos fotografo Vilimanto Šmito to laikotarpio fotojuostos. Anot E. Lansbergienės, Sąjūdžio meto nuotraukų turėtų būti ir Zenono Meškausko asmeniniame archyve. Nežinia, kaip yra su kraštotyrininko Jono Dagilio turėtomis vaizdo juostomis, kurias perėmė skaitmeninti jo bičiulis Vidutis Šeškas.
Gausus asmeninis archyvas
Šio susitikimo organizatorius A. Vaitaitis sakė, jog gerai, kad prakalbta apie asmeninius archyvus. „Aš irgi pradėjau kapstytis tarp visokių savo popierių, gerai, kad jų dar kiek išliko. Tačiau tai, ką aš turiu, yra smulkmena prieš Vlado Butkaus sukauptą medžiagą“, – sakė A. Vaitaitis.
Iš tiesų V. Butkus sukaupė ir į skaitmeninę formą perkėlė daug Biržų sąjūdžio dokumentų, nuotraukų, apklausų lapų. Pokalbis virto pasidalinimu senomis istorijomis, atsitikimais ir nutikimais, o pamatyti save ir kitus nuotraukose jaunus irgi buvo smagu. V. Butkus nuotraukų ir dokumentų šūsnį perdavė „Sėlos“ muziejui, sau pasilikdamas skaitmenines kopijas.
Žeidžia ir žemina
Tačiau buvo ne tik linksmų ir smagių, bet ir skaudžių bei žeidžiančių prisiminimų.
„Kartais nesinori apie Sąjūdį šnekėti, nes apie jį sudaryta aureolė, kad visai ne tie kūrė Sąjūdį. Tie, kurie kūrė Sąjūdį, buvo vos ne Maskvos agentai. Taip ir pasakė signatarė Birutė Valionytė, kai buvo Sąjūdžio 30- mečio minėjimas. Jos žodžiais, mums sukurti Sąjūdžio grupę liepė komunistų partija, tai mes ją ir sukūrėme. Dabar tą patį ji sakė sausio mėnesį interviu laikraštyje „Biržiečių žodis“, – sakė „Biržiečių žodžio“ korespondentas F. Grunskis. Jis citavo laikraštyje išdėstytas B. Valionytės mintis, kad „žalieji Biržuose ir Biržų rajone nuveikė tikrai nemažai. Biržų Sąjūdį tvirtai vairuojant TSKP partijai, atėjo rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Suprasdama povandenines sroves ir norėdama, kad Biržuose vyktų tikrai demokratiški rinkimai, sutikau dalyvauti LPS Biržų skyriaus konferencijoje kandidatų rinkimuose (…), taip sumaišydama gerai surežisuotą rinkimų scenarijų“.
Buvę sąjūdiečiai pritarė, kad toks signatarės požiūris juos žeidžia ir žemina. Tokie į viešąją erdvę paleisti pareiškimai iškreipia istorinę tiesą, menkina visų LPS Biržų iniciatyvinės grupės žmonių vardą. „Mes esame liudininkai, dar viską atsimename, turime medžiagos, todėl turime viską susisteminti ir pateikti visuomenei, kad panašūs rašinėjimai neklaidintų ir neiškreiptų visuomenės nuomonės“, – sakė A. Vaitaitis.
Sąjūdžio Biržuose kūrėjams nuostabą sukėlė viešojoje erdvėje paskleista žinia, esą tuo metu Biržų milicijoje buvo sukurta ir veikė sąjūdiečių grupė. Apie tokią grupę niekas iš veteranų sakė nėra girdėjęs, neprisiminė tokios minint ir Biržų sąjūdžio veiklos dokumentuose. V. Linkevičius prisiminė, kad anuo metu pas jį buvo atėjęs žmogus, kuris teiravosi, ar kas nepadėtų įkurti grupę milicijoje. „Milicija politikoje nedalyvauja. Toks buvo mano atsakymas ir daugiau jokių klausimų ta tema nebuvo“, – sakė V. Linkevičius.
Pasak dalyvių, tokie pareiškimai iškraipo judėjimo esmę ir yra bandymas perrašyti Biržų Sąjūdžio istoriją.
Kaip ir kur bus kuriama susisteminta Sąjūdžio Biržuose medžiaga, susitikime iki galo nebuvo nuspręsta. Kaip vieną iš variantų svarstyta medžiagą perduoti „Sėlos“ muziejui, kuris turi ir sąlygas, ir resursus ją saugoti bei skaitmeninti. Tačiau dėl vieno buvę sąjūdiečiai sutarė vienbalsiai – šiame projekte dalyvauti reikia. Sąjūdžio veiklą, sukauptą medžiagą, kaip neatsiejamą mūsų tautos kovos už laisvę istorijos dalį, reikia rinkti ir viešinti.
