Susipažinkime: Algirdas Drevinskas, iš Biržų kilęs tenoras, 26-ą sezoną dainuojantis Vokietijos Saarbrückeno miesto Saaro žemės teatre, per savo kaip dainininko karjerą sukūręs daugiau kaip 100 vaidmenų operose, operetėse ir miuzikluose, atlikęs apie 90 kantatų, oratorijų, pasijų ir mišių. Pirmasis iš lietuvių tenorų apdovanotas garbingiausiu Vokietijos dainininkų apdovanojimu – „Kammersänger“ titulu. Su A. Drevinsku kalbėjomės apie karjerą, apie dainininkui svarbiausią instrumentą, šeimą.
Pradžia – Biržų salėse
Drevinskas dainuoti pradėjo Biržuose, mokydamasis chorinį dainavimą Vaikų muzikos mokykloje (dabar – Vlado Jakubėno meno mokykla).
„Dainavau labai daug, įvairiose Biržų salėse, „Dainų dainelės“ televizijos konkurse“, – su šypsena savo kaip dainininko karjeros pradžią prisimena A. Drevinskas.
Paskui – choro dirigavimo studijos Konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultetuose.
„Tu gali dainuoti“
„Esu laimingas, kad savo gyvenimo kertiniuose momentuose sutinku žmones, kurie mane nukreipia, paskatina. Kai mokiausi Konservatorijos Klaipėdos fakultetuose chorvedybos, maniau, kad mano balsas po mutacijos jau ne kažin koks. Klaipėdoje choro dirigentams būdavo dainavimo paskaitos ir po vienos tokios paskaitos dėstytojas Antanas Bajarčius man pasakė: „Na, bernužėli, nenoriu sujaukti tavo gyvenimo, bet tu gali dainuoti…“ Tai ir sujaukė mano gyvenimą. Kelias į dainavimą nebuvo visai tiesus, nes po pirmo kurso Klaipėdoje gavau šaukimą į sovietinę armiją ir dvejus metus praleidau Murmanske.
Kai grįžau po rusų pavogtų metų, stojau į Konservatorijos parengiamuosius kursus, į dainavimo klasę. Man labai pasisekė, kad tuos dvejus metus studijavau pas dėstytoją Sergejų Lariną, puikų tenorą. Jis man labai padėjo. Juk atėjau turėdamas savo natūralų balsą, apie jo „pastatymą“, kvėpavimą ir raumenų treniravimą nebuvau net girdėjęs. Nebuvo lengva. Instrumentalistai mokytis ateina turėdami instrumentą, o mums savo instrumentą reikia užauginti, išpuoselėti, jam nepakenkti. Vieną kartą S. Larino klausiau, kada bus lengviau dainuoti tenoru. S. Larinas akis pasitrynė ir atsakė: „Algeli, pirmieji penkiolika metų bus labai sunkūs…“ Vėliau įsitikinau, koks jis buvo teisus. Po penkiolikos metų jau galėjau pasakyti, kad dainuoti lengviau, nes per tiek metų pradedi įvaldyti skirtingus stilius, sukuri sau paklusnų instrumentą – balsą“, – pasakoja A. Drevinskas.
Į užsienį – su vagnorkėmis
Po parengiamųjų kursų A. Drevinskas įstojo į tuometinės Konservatorijos vokalo specialybę, mokėsi pas maestro Virgilijų Noreiką. Šiandien buvęs studentas cituoja skambius V. Noreikos posakius ir juokiasi, kad tuose žodžiuose buvo daug tiesos. Tačiau studijų Lietuvoje buvo maža. Tuo labiau, kad bičiulė Violeta Urmanavičiūtė, 1991 metais išvykusi studijuoti vokalo į užsienį, vis atsiųsdavo atvirukus ir vis ragino išvažiuoti, ieškoti, įkvėpti laisvės.
„Aš išvažiavau į užsienį studijuoti su vagnorkėm. Sėdžiu traukinyje ir galvoju: na tu, Algi, duodi… Kai aš prisimenu savo kelionę, galvoju, kad tik jaunas žmogus gali taip ryžtis. Violeta mane ir įkvėpė siekti, mėginti ką nors daryti kad ir su vagnorkėm“, – kalba dainininkas.
Pigiausias maistas – bananai ir šokoladas
Nuo 1993 metų – studijos Graco meno universitete, dainavimas profesoriaus Josefo Loiblio klasėje ir studijos profesorių Christian Pöppelreiter ir Wolfgang Schmied operos klasėje. Studijas baigė su Magister artium laipsniu ir pagyrimu.
Algirdas Drevinskas nelinkęs skųstis dėl įkyrių buities detalių Austrijoje, bet išsitaria, kad gyventi nebuvo lengva.
„Nuo tų laikų dar nemėgstu bananų ir šokolado, nes tai buvo pigiausias ir greičiausias maistas Austrijoje. Nors tarybiniam žmogui tai atrodytų prabanga – nebuvome įpratę valgyti bananus. Prisimenu, kai buvau vaikas, o mama dirbo vyriausiąja buhaltere prekyboje, naujiesiems metams atveždavo apelsinų, bananų ir anakardžio riešutų. Mama kaip darbuotoja galėjo nupirkti mums po kokį apelsiną, bananą ar saujelę tų riešutų“, – kalba A. Drevinskas.
„Turime „Užburtosios fleitos“ vaikus“
Tuoj po studijų, 1998 metais, A. Drevinskas pasirašė kontraktą su Saaro žemės valstybiniu teatru Saarbrückene (Vokietija) ir iki šiol yra šio teatro artistas. Beje, toks stažas viename teatre yra labai retas dalykas.
„Vokietijoje yra taip, kaip niekur kitur: jei tu teatre dirbi 15 metų be vienos praleistos dienos, tu užsitarnauji privilegiją likti tame teatre iki pensijos. Bet teatrai tai labai retai leidžia. Paprastai tryliktame sezone sprendžiasi, ar dirbsi toliau teatre. Štai mano žmona trylikto sezono pabaigoje buvo išprašyta iš teatro.
Man su teatro valdžia pasisekė. Puikus buvo pirmas meno vadovas, kuris mane angažavo, su antra meno vadove, kuri teatre išdirbo 11 metų, taip pat pasisekė. Ji buvo iš teatrinės srities ir vertino dainininką-aktorių. O aš esu dainuojantis aktorius, dėl to gyvenime esu gavęs daug komplimentų. Dėl to turiu pagirti Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, nes čia mus mokė ne tik dainuoti – buvo stiprus aktorinis parengimas. Be to, mokėmės istorinių ir klasikinių šokių, fechtavimo. Kai nuvažiavau studijuoti į Graco universitetą, ten tokių disciplinų nebuvo. Ir stovi tie vargšai studentukai, o vaidinti tai neišeina, niekur nesimokė. O aš, atvažiavęs su tokiu parengimu, jaučiausi kaip ūdra vandenyje ir žiūrėjau, kaip dėstytojai „špilkuoja“ kitus. Ta mano jau minėta meno vadovė norėjo mane laikyti prie savęs, kad dalyvaučiau spektakliuose. Vienas iš tokių vaidmenų buvo grafas Almavila „Sevilijos kirpėjuje“, kurį dainavau aštuonerius metus. Tai buvo vaidmuo, tarsi sukirptas ant manęs. Dešimt metų kartu su žmona dainavome W. A. Mocarto „Užburtojoje fleitoje“. Ji buvo princesė Pamina, o aš jos princas Taminas. Ir abiejų mūsų vaikų gimimas susijęs su šia opera, nes abu kartus žmona nėščia dainavo spektakliuose. Kartais juokaujame, kad turime „Užburtosios fleitos“ vaikus. O Taminas yra mano mylimiausias vaidmuo, kurį esu sudainavęs daugiau kaip šimtą kartų. „Užburtoji fleita“ yra labai populiari Vokietijoje ir Austrijoje, ją savo repertuaruose turi visi šių šalių teatrai.“
Vaidmenų nebeskaičiuoja
Dainininkas juokauja, kad skaičiuoti savo vaidmenis pabaigė prieš dvejus trejus metus. Tada buvo 104, dar keturi penki prisidėjo, bus apie 110.
„Dar yra apie devynios dešimtys oratorijų, kantatų – labai jas myliu, pasijų, mišių. Kai nuolatos dirbi teatre ir tau nereikia dėl mažo vaidmenuko trenktis į perklausas dešimtis ar šimtus kilometrų, turi didelę privilegiją. Džiaugiuosi, kad mane čia mylėjo ir myli, ir per sezoną galiu padainuoti 5-7 vaidmenis. Taip ir susikrovė tas vaidmenų bagažas.“
Brangiausi vaidmenys
„Įdomiausias sceninis vaidmuo grafas Almavilas, o Taminas iš „Užburtosios fleitos“ – kaip balzamas balsui. Bet balzamas mano sielai ir muzikalumui, dramatinei meninei išraiškai buvo Verteris J. Massenet operoje „Verteris“. Olandė režisierė sukūrė puikų spektaklį. Verteris – labai įdomus, bet labai sunkus, ilgas vaidmuo. Dainininko psichikai tai buvo tarsi kertinis akmuo. Pradėjęs repetuoti abejojau, ar galėsiu fiziškai ištverti tris valandas dainuodamas scenoje beveik be pertraukos. O kai viskas pavyko ir gavau nemažai komplimentų, sau galėjau pasakyti, kad po šio vaidmens niekas nebebaisu, ir turiu nustoti jaudintis dėl vaidmenų“, – kalba A. Drevinskas.
„2021 m. mūsų teatras statė Pascal Dusapin operą „Makbetas pragare“. Pradėjęs repetuoti savo vaidmenį su pianistu pirmą kartą gyvenime buvau sutrikęs: ar tikrai pajėgsiu išmokti tokią sudėtingą modernią partiją… Pianistas ramino: po truputį, po truputį mokysimės. Įveikiau. Po generalinės repeticijos pats joje dalyvavęs Pascal Dusapin pasakė: „Kai rašiau tą operą, galvojau, kad idealiu atveju taip galėtų būti. Bet jūs mano idealų įvaizdį taip ir įvykdėt“. Tai buvo vienas iš gražiausių komplimentų man…“
Vienas iš gražiausių atliktų vaidmenų – dievo Ra brolio Lakšmano
„Praėjusiame sezone dainavau karalių Čarlzą P. Čaikovskio operoje „Orleano mergelė“. Ukrainietė režisierė pareikalavo, kad operoje būtų dainuojama ne tik rusiškai, bet ir ukrainietiškai. Teko dainuoti dviem kalbomis. O šiemet man labai pasisekė, kad dainavau pagrindinę partiją Gustavo Holsto operoje „Sita“. Iki tol ši opera nebuvo nė karto pastatyta.
Mūsų teatro vadovas, kažkur išgirdęs apie ją, pradėjo domėtis, surado rankraštį Londono archyvuose. Rankraštis buvo baisus, ant prasto popieriaus, išsiliejęs. Berlyne grupė kompozitorių studijavo G. Holsto kūrybą, tą rankraštį, kad mūsų teatras galėtų pastatyti operą. Ir man teko galimybė sudalyvauti pasaulinėje „Sitos“ premjeroje. Dainavau dievo Ra brolio Lakšmano partiją. Vienas iš gražiausių mano vaidmenų. Pradėjome repetuoti, ir kasdien kažkas keitėsi, gal tik mėnesį prieš premjerą turėjome galutinį variantą ir visi buvome labai nustebę, kokia nuostabi ta muzika, ir kodėl ji tiek metų nebuvo atlikta, o gulėjo Londono archyvuose. Dalyvauti pasaulinėje premjeroje tokio kompozitoriaus kaip Gustavas Holstas, kurį visi muzikantai žino, ir atrasti tokią puikią operą, kuri parašyta prieš šimtmetį ir nebuvo atlikta, labai pakylėja. Labai pakylėja tokie vaidmenys ir tokia galimybė atlikti retą vaidmenį.“
Ką A. Drevinskas svajoja sudainuoti?
„Manęs to dažnai klausia. Bet apie ką galiu svajoti sudainavęs daugiau kaip šimtą vaidmenų? Kiti tik dvidešimt per gyvenimą sudainuoja. Aš džiaugiuosi kiekvienu vaidmeniu, ir dideliu ir mažu, linksmu ir liūdnu, nenustoju džiaugtis gavęs vaidmenį ir būna labai įdomu. Ypač jei to vaidmens dar nesu dainavęs. Esu atviras kiekvienai galimybei. Aktorė Meryl Streep viename interviu yra pasakiusi, kad prieš kiekvieną naują filmą ji jaučiasi kaip jauna nepatyrusi mergaitė ir labai nori, kad režisierius pakviestų į filmą. Visiškai su ja sutinku. Svarbu nepasiduoti rutinai, nebūti visažiniu. Daug pozityviau galvoti su nervinga dvejone: ar galėsiu, ar pasiseks vaidmuo, ar išmoksiu.“
Universalus teatro ginklas
„Per studijų metus turime pasigaminti savo muzikos instrumentą – balsą, išmokti jį saugoti ir laikyti teisingame kelyje, nemetant kelio dėl takelių. Jei balsas stovi ant teisingo kelio, jis tarnauja ilgai. Kai man pasiūlo vaidmenį, dėl kurio suabejoju, skambinu patarimo savo profesoriui J. Loibliui. Profesorius man pataria arba nesiimti vaidmens kaip netinkančio mano balsui, arba pakviečia atvažiuoti ir kartu padirbėti, kad balsas vaidmenyje skambėtų dar geriau. Jaučiuosi nemetęs kelio dėl takelių, nors dainuoju viską, nuo miuziklo iki operos. Vienas kritikas pavadino mane universaliu teatro ginklu – kai jau nebėra kam dainuoti, reikia mesti Drevinską ir viskas bus gerai. Džiaugiuosi šia kritika.“
Dėkingas
Algirdas Drevinskas vis pakartoja – esu dėkingas. Dėkingas už puikius vaidmenis teatre, dėkingas meno vadovams, dėkingas buvusiems ir esamiems mokytojams. Dėkingas ir už naują vaidmenį naujame, 27-ajame, teatro sezone.
„Ši savaitė teatre sunki: keičiasi teatro meno vadovas, atsisveikinimas, naujojo sutikimas. Ateina labai patyręs, operą suprantantis ir mylintis žmogus. Jis mane išgirdo „Sitoje“, susižavėjo ir iš karto davė pagrindinę tenoro partiją iki šiol visai negirdėtoje F. Leharo operetėje „Hercogienė iš Čikagos“. Pradėjau domėtis, koks tai kūrinys. Fantastiška muzika. F. Leharas iš Austrijos išvyko gyventi į Ameriką ir savo kūryboje suderino klasikinę Vienos operetę su amerikietiška muzika – bliuzu, čarlstonu. Turim puikų rezisierių iš Berlyno, jis sušiuolaikino operetės tekstą. Ir dabar sėdžiu prie tų tekstų. Nors vokiškai kalbu laisvai, kartais net geriau nei lietuviškai, bet buitinė kalba labai skiriasi nuo scenos kalbos. Vieną kartą užsienietis ir esi užsienietis. Daug garbės, bet daug ir prakaito už kulisų. Kur tik randi laisvą minutę, sėdi ir kali. Bet esu dėkingas ir už „Hercogienę iš Čikagos“. Man labai savos austriškos melodijos – penkerius metus pragyvenau Vienoje, spėjau susipažinti su šios šalies kultūra, muzika. Labai intensyviai repetuojam, ruošiamės sezono atidarymui. Visi giria: Algi, kaip tau puikiai išeina. Bet svarbiausia, aš jaučiu tą muziką. Esu dėkingas ir dėkingas…“
Kalbam apie tai, kas iki spektaklio, už kulisų. Daugybė muzikinio ir žodinio teksto. Ar su metais nenukenčia atmintis?
„Su patirtimi ir metais muzikinė atmintis tik gerėja, muzikinis tekstas išmokstamas labai greitai. Tarp dainininkų ir aktorių juokaujam, kad mūsų profesijai Alzheimeris negresia. Nuolatos mokaisi eilėraščius arba muziką. F. Leharo operetėje teksto yra labai daug, jis sunkus, gavome vėlai, gerai, kad režisierius kol kas leidžia vaikščioti po sceną su lapeliais rankose. O vasaros atostogos bus tokios – sėdėsiu Hiustone pas švogerį baseine ir kalsiu tekstą…“
Nuo darbo neatitrūksta
A. Drevinskas kalba, kad dainininko darbas nuolat su juo.
„Išeinu iš repeticijos ir negaliu atitrūkti: galvoje skamba tekstai, muzikinės frazės. Mėgstu bėgioti miške, nes dainininkui reikia palaikyti fizinę formą. Bėgu ir kartoju tekstą. Miške išsisprendžia visos problemos, kurios kaupiasi per dieną. Dainininko laisvalaikis yra toliau mokytis. Įpranti, viskas savaime suprantama. Galiu pacituoti maestro Noreiką: vyrai, dainininko specialybę yra š…, bet su fasonu. Nėra lengva, bet fasonas yra, jį reikia laikyti.“
„Kai Trumpą išrinko, žmona verkė“
A. Drevinskas nenutolęs nuo politikos dalykų.
„Gyvenome ir gyvename labai įdomiu laiku. Atrodė, atsispirsim nuo dugno ir gyvensim geriau, gražiau. Bet dabar rusai su tuo karu Ukrainoje tempia mus visus į tą patį liūną, iš kurio mes sugebėjome pabėgti. Seku viską internete, labai domiuosi. Vienam berniukui ukrainiečiui tenorui rimtai padėjau pasiruošti perklausoms, jis dabar jau dainuoja teatre ir gali padėti mamai ir broliui. Labai myliu Ameriką. Bet kai Trumpą išrinko, žmona verkė: nepažįstu savo tautos, kaip jie gali rinkti tokį žmogų… Mano žmona yra iš Teksaso, kur labiausiai myli respublikonus. Džiaugiuosi Lietuva, džiaugiuosi kad Baltijos valstybės yra pažangios vakarietiškos šalys.
Dažniau į Ameriką nei į Biržus
Vis tik dažnai į Lietuvą A. Drevinskas negrįžta. Prieš porą metų neteko mamos, kurią labiausiai norėdavo aplankyti. O brolis, sūnėnai patys atvažiuoja į svečius, į naujus spektaklius.
Kai sutampa abiejų su žmona Elizabeth Wiles atostogos, skrenda į Ameriką, kad pabūtų su žmonos tėvais. Uošviai jau garbaus amžiaus: uošviui 95 metai, uošvienei – 87. Norisi išnaudoti galimybes pabendrauti.
Su žmona Elizabeth Wiles susituokė prieš dvidešimt metų, dirbdami viename teatre. A. Drevinskas kalba, kad dainininko profesija nėra palanki šeimai. Ypač jei neturi nuolatinio darbo, o dirbi nuo kontrakto iki kontrakto. Niekada nežinai, kur dirbsi po metų ar trejų. Nuolatinis darbas Saarbrückene leido apsispręsti: bus bent vienas žmogus šeimoje, kuris turės nuolatines pajamas, vaikams nereikės blaškytis po mokyklas pagal tėvų kontraktus. Šeimoje auga septyniolikmetė Clara Laverne (vardus mergaitė paveldėjo iš abiejų močiučių) ir trylikametis Julius.
„Mes laimingi dvidešimt metų kartu. Nežinau, ar būtume laimingi, jei Elizabet būtų, tarkim, chemikė ar fizikė, dirbtų kokiame nors ofise. Dabar ji dainuoja mažiau, bet nuo dainavimo neatitolo: dirba dėstytoja Saarbrückeno aukštojoje muzikos mokykloje, mokytojauja dviejose muzikos mokyklose, turi daug mokinukų, pati puikiai dainuoja, per sezoną mūsų teatre bent viename spektaklyje dainuoja kaip teatro viešnia. Mes dalinamės savo patirtimis dėl jos studentų, mokinių. Puikiai suprantame vienas kitą.“
Ko sau palinkėtų dainininkas?
„Svarbu, kad balsas skambėtų. Kad kūnas būtų sveikas – daug važinėju dviračiu, daug bėgioju. Man bėgiojimas kaip sielos higiena. Su mano nuostatomis iki 65 turėčiau dainuoti. O gal ir ilgiau…“
*
Sekmadienį Algirdui Drevinskui buvo įteiktas aukščiausias Vokietijos dainininko garbės titulas „Kammersänger“. Tą dieną teatre vyko W. A. Mocarto „Užburtoji fleita”, kurioje vieną iš tenoro partijų dainavo Algirdas Drevinskas. (Jau ne princą Taminą: „Man jau 59-eri, koks aš be princas“). Regalijų įteikimo šventėje dalyvavo Saarbrückeno Saaro žemės valstybinio teatro vadovai, Saaro žemės kultūros ministrė.
Sveikiname!
