Mokykla gyva ne tol, kol stovi pastatas, bet iki tada, kai yra bent vienas buvęs mokinys, kuris ją prisimena. Tokios mintys ne kartą aplankė buvusios Kėželių mokyklos mokinių ir darbuotojų susitikime.
Šis susitikimas – tradicinis ir ypatingas. Sukanka 50 metų nuo Kėželių mokyklos uždarymo. Taip pat tai buvo jau dešimtas kartas, kai vasarą susirenkama toje vietoje, kur stovi kaimo ir mokyklos istoriją įprasminantys ženklai.
Kėželių mokykla išnyko bene iš karto po to, kai buvo uždaryta. Liko tik trys betoniniai laipteliai, kuriais vaikščiojo mokslo semtis kelios kartos. Būtent šie išlikę laipteliai šiuo metu stovi prie trijų didelių medžių. Čia pat yra pastatyti trys paminkliniai akmenys. Vienas skirtas Šleideriškio buvusiam paštui atminti. Kitame įamžinti šalia buvę ir jau išnykę kaimai, jis skirtas čia gimusių ir gyvenusių žmonių atminimui. Trečiasis skirtas Kėželių mokyklai atminti.
Šių metų susitikimą lydėjo liūdnoka nuotaika, nes ateityje neplanuojama daugiau jų rengti.
Jų organizatoriai bei iniciatoriai Gytis Ulijonas ir Renė Uldukienė pasitiko visus, atkeliaujančius į mokyklos susitikimą kaimo keliuku. Kiekvienam buvusiam mokiniui įteikė po atminimo medalį. Oficialios renginio dalies neskubėta pradėti – atvykusieji buvę mokiniai ir darbuotojai sveikinosi, dalinosi prisiminimais.
Matant žilagalvių krykštavimą negalėjai patikėti, kad jie jau seniai nebe mokyklinukai.
„50 metų praėjo. Ir kur jie paliko?“ – vienas kito klausinėjo susitikę žilagalviai.
Nuskambėjęs skambutis pakvietė visus „į klases“. Tylos minute buvo pagerbti visi buvę mokiniai ir mokytojai, jau išėjusieji Anapilin. Paskutinės mokyklos mokinės Vida ir Jolita ant buvusiems mokiniams skirto akmenų aukuro uždegė žvakutę.
Padėtas dar vienas akmenukas į aukurą šiais metais išėjusiam mylimam buvusiam bendramoksliui atminti.
Evangelikų reformatų kunigė Sigita Veinzierl kalbėjo apie tai, kad žmones jungia ir riša tai, kas juos sukviečia į susitikimus. Tai širdys, prisiminimai, akys. Prisiminimai apie brangius laikus, kurie negrįš.
„Dievo valia pasiimti gyvenimo pamokas – gerumą – ir perduoti kitiems, kad kito mokyklą norėtų prisiminti dar po 50 metų“, – kalbėjo kunigė. Apie tai kalbėta ir bendroje maldoje.
Buvusi paskutinė mokinė Vida Tatorienė vedė prisiminimų pamoką. Iš Klaipėdos atvykusi buvusi mokinė Genutė gailėjo, kad visi susirinko paskutinį kartą. Visiems ji linkėjo sveikatos ir gyventi toliau…
Daugiau norinčiųjų kalbėti ir dalintis prisiminimais nebuvo – sakė, kad visi viską ir taip žino.
Pritariant Jūratei Garnelienei buvo sudainuotas Renės Uldukienės sukurtas Kėželių mokyklos himnas. Pasveikinti tais metais jubiliejus šventusieji. Ilgai dar nesiskirstyta – kalbėtasi, prisiminta ir dainuota prie bendro vaišių stalo.
