Nuo karo baisumų su vaikais bėgusi Ukrainos pilietė prieglobstį rado Biržuose. Pirmadienį ji lankėsi „Carito“ organizacijoje, kur jos šeimai buvo įteikti paruošti humanitariniai paketai.
Karo pabėgėlė dalijosi mintimis apie tai, kaip jai teko palikti Tėvynę.
„Per tris pastarąsias dienas, kai esame Lietuvoje, jau šiek tiek atsimiegojome. Bet vaikai, išgirdę „greitosios“ ar policijos sireną, dar puola prie lango, ar nereikia slėptis. Aš juos raminu, kad čia saugu“, – pasakojo pabėgėle tapusi ukrainietė.
Apsisprendė sugriovus kaimynų namą
39 metų Jana su šeima gyveno Kijeve. Jos vyras Genadijus dirbo Biržuose esančioje įmonėje. Biržuose gyvena vyro pusbrolis Gintaras Jurgelis.
Kai Rusija užpuolė Ukrainą, moteris iš pradžių negalvojo bėgti iš šeimos buto Kijeve. Bet nuolat kaukė sirenos, bombardavimai vis stiprėjo.
Moteris galutinai apsisprendė, kai sprogusi bomba sugriovė pusę šalia jų namo buvusio daugiabučio pastato.
Tuomet Jana pasiėmė tris vaikus – dvi penkiolikos metų dvynukes ir devynerių dukrytę – ir nutarė trauktis į saugesnę šalį.
Dar viena suaugusi dukra su draugu išvyko į Čerkaso sritį pas senelius. Ten kol kas ramu, jie sutinka iš karštų taškų pabėgusius žmones ir juos apgyvendina.
Mėtėsi žmonių kūnai
Moteris su vaikais skubėjo į traukinių stotį. Pakeliui matė sutraiškytus automobilius, kuriuose buvo negyvi žmonės.
Buvo matyti, kad šaudoma į besitraukiančius civilius žmones. Ant kelio gulėjo negyvėlių kūnai, šalia mėtėsi lagaminai.
Iki Lvovo moterys nuvažiavo traukiniu. Žmonių buvo be galo daug, negalėjo net pasisukti – glaudėsi vienas prie vieno.
Pakeliui traukinys pateko į apšaudymą. Buvo akivaizdu, kad okupantai tyčia šaudo į traukinį. Traukinio mašinistas padidino greitį ir iš apšaudymo ištrūko.
„Mes visi labai bijojome ir verkėme. Tai buvo labai sunki kelionė, ji truko dvylika valandų. Aš ne kartą atsisveikinau su savo gyvybe. Buvo labai baisu. Supratau, kad bet kurią minutę galiu žūti“,- pasakojo moteris.
Pasiekusios Lvovą pabėgėlės iki Lenkijos sienos vyko autobusu. Buvo daug norinčių išvažiuoti, į autobusą pirmi įlipdavo tie, kas buvo arčiau. Buvo ir norinčių bėgti vyrų, bet juos žmonės tiesiog išstumdavo iš autobusų.
Pasiekus Ukrainos – Lenkijos sieną teko ilgokai laukti, kol jie pereis į Lenkijos pusę. Bet čia jau eilė judėjo greičiau. Lenkai parūpino ir maisto, ir pirmojo būtinumo reikmenų.
Lenkijoje moteris paėmė iš Biržų atvykęs pusbrolis. Jam autobusiuką davė ir kuro įpylė verslininkas E. Bekeris, pas kurį dirba Janos vyras.
Šaudo ir žudo
Jana sakė bendraujanti su Ukrainoje likusiais savo pažįstamais. Ji pasakojo, kad rusai sušaudė visą šeimą – tėvus ir du vaikus. Ir kad į darbą vykusį jos kolegą, traukinio mašinistą, rusai sušaudė. Žmonės slėptuvėse irgi nesijaučia saugūs, nes atėję rusų kareiviai į juos pradeda šaudyti.
„Pusseserės draugė norėjo pabėgti. Susėdo į mašiną – vyrą nušovė, draugė atsidūrė ligoninėje, vaikas – reanimacijoje“, – liūdnai pasakojo moteris.
„Kada viskas baigsis, niekas nežino. Visi sėdi kaip ant adatų, nežino ko laukti. Nors dangų uždarytų nuo rusų lėktuvų“, – kalbėjo ukrainietė.
Ji įsitikinusi, kad trečiasis pasaulinis karas bus.
„Jis nesustos prieš nieką. Jis nemėgsta pralaimėti. Žmonės bijo baisiausio – atomo. Jis gi viskam gali pasiryžti“, – apie Rusijos prezidentą V. Putiną svarstė ukrainietė Jana.
Eis į mokyklą ir į darbą
Jana pasakojo, kad jos dukros jau po truputį pradeda atsigauti nuo patirtos įtampos.
Moteris, padedama vyro giminaičių, jau susitarė su Biržų „Aušros“ pagrindine mokykla, į kurią planuojama leisti mokytis vaikus.
Ji pati irgi jau susitarė dėl darbo gėlininkystės ūkyje.
Pašnekovė neslepia, kad jai nėra smagu iš lietuvių gauti paramą. Tačiau ji tikisi, kiek įmanoma, greičiau stotis ant kojų ir užsidirbti pati.
Raudodami šeimos nariai neleido į Ukrainą savo šalies ginti besiveržusio vyro.
Moteris įsitikinusi, kad stiprių vyrų rankų reikės po karo atstatyti suniokotą savo šalį.
