Paskutinį liepos savaitgalį Vabalninko Žolinės aikštėje, ties Paryžiaus g.1, būriuojasi inteligentiški senjorai. Maloniai bendrauja, lūkuriuoja. Iš karto gali atkreipti dėmesį, kad ne šiaip susitinka pasikalbėti. Visų veiduose šypsenos, spinduliuoja gera nuotaika. Šilti apsikabinimai, malonūs papokštavimai. Matosi, kad susitiko žmonės labai artimi vienas kitam. Tai – Vabalninko B. Sruogos vidurinės mokyklos 13-osios laidos abiturientai.
Šiluma ir jaunatviška energija. Tarsi susirinko visi į mokyklą, kaip buvo prieš 60 metų, 1962 – aisiais. Visų akys – į seniūną. Jo žodis labai svarbus. Jis – ir šio susitikimo organizatorius.
Kaip ir buvo sutarta, Vabalninko B. Sruogos vidurinės mokyklos 13-osios laidos abiturientai susitiko paskutinį liepos šeštadienį. Dauguma įsiklausė ir į seniūno pasiūlytą aprangos kodą – gėlėtą, ryškių spalvų. Į susitikimą atvyko trylika klasės draugų. Tai Vytautas Slivinskas, Angelė Fišaraitė-Šakalienė, Dalia Kalendraitė-Karosienė.
Taip pat Aušrelė Vosilytė-Muščinskienė, Dana Vileišytė-Dumanienė, Aldona Šidlauskaitė-Morkevičienė, Birutė Vedlūgaitė-Valuntonienė, Pranė Poškaitė-Lodienė, Eleonora Petrėnaitė-Maračinskienė, Augenija Baniūnaitė, Danutė Jasinskaitė-Lauciuvienė, Antanas Jėčius, Adolfas Slavinskas. Gaila, bet iš 27 buvusių klasės draugų 6 jau paliko šį pasaulį. Anksčiau susitikdavę kas 10 metų, dabar susitikimus organizuoja kas 5 metai.
Susitikimas sklandžiai suplanuotas. Aplankyti dabartinės gimnazijos pastatą planuose nėra. Nostalgijos jis nekelia. 13-osios laidos abiturientai ten nesimokė. Mokykla, kurioje jie mokėsi, buvo medinė ir išliko tik fotografijose – ji jau nugriauta.
Susitikimo dalyviai fotografuojasi prie paminklo „Svajonė“, kurio mecenatė (kartu su broliu) yra Janina Černiauskaitė-Kuncevičienė, buvusi jų mokytoja, o žemesnėse klasėse – net auklėtoja.
Po to seka linksma fotosesija su klasės seniūnu Vytautu Slivinsku (visos merginos nori su juo fotografuotis).
Kitas susitikimo etapas – lankymasis Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriuje, kur trumpą ekskursiją pravedė muziejaus darbuotojas Evaldas Levanas. Jautriausios akimirkos – kai Dana Vileišytė-Dumanienė randa muziejuje savo senelio ir tėčio fotografijas.
Klasės seniūnas paliko įrašą muziejaus lankytojų knygoje: „Vabalninko istorija moko mus gyventi dabar…“. Pasirinkimas aplankyti muziejų ir įrašas muziejaus knygoje patvirtina tiesą, kad mokymasis tęsiasi visą gyvenimą.
Svarbiausia dalis –Vabalninko bendruomenės namuose klasės draugų pietūs, pagardinti prisiminimų nuotrupomis.
Įžanginį žodį tarė seniūnas Vytautas Slivinskas. Popietę tęsė Angelė Fišaraitė-Šakalienė, viena iš 13-osios laidos abiturienčių, žinoma aktorė, režisierė, tarptautinio vaikų ir jaunimo teatro „Laimingas vaikų juokas“ Vabalninke organizatorė. Į susirinkusius kreipėsi Jono Strielkūno eilių žodžiais, sugrąžinančiais į anų dienų Vabalninką, kur „…beržai kitaip žaliavo,/ kitaip tekėjo saulė…“ Neapsieita ir be tradicinio eilėraščio „Sonetas anų dienų Vabalninkui“.
Tylos minute buvo pagerbti klasės draugai, kurių jau nebėra tarp gyvųjų.
Pietūs prasidėjo nuo pasivaišinimo Eleonoros Petrėnaitės-Maračinskienės kepta duona. Tuo pasirūpino kartu atvykusi dukra Snieguolė Revotienė.
Prie bendro stalo valgė tylomis, kad šimtai gražių žodžių, kalbantis tarpusavyje, neišsibarstytų ir juos išgirstų visi.
O žodžių buvo daug. Kalbėjo apie meilės nuotykius, gyvenimą internate (visų nuodėmių kalvę), pamokas, mokytojus, sienlaikraštį „Spyglys“, teisingumą, šokius, mokinių ir mokytojų santykį, mokyklos taisykles, mokytojų požiūrį į mokinį, prisiminė iškrėstus pokštus, dalijosi prisiminimais apie gyvųjų pasaulį palikusius klasės draugus.
Ypač jautriai buvo prisiminta Rita Klingaitė-Vinciūnienė, pedagogė, rašytoja, išleidusi devynias humoreskų, apsakymų, esė, miniatiūrų, impresijų knygas. Angelė Fišaraitė-Šakalienė skaitė ištrauką iš jos kūrybos.
Susirinkę klaės draugai vartė prisiminimų sąsiuvinį, kurį išsaugojo Dalia Kalendraitė-Karosienė, žiūrėjo Danos Vileišytės-Dubinienės specialiai šiam susitikimui parengtą klasės vinjetę, surinktas senas fotografijas, kuriose užfiksuotos gyvenimo internate, talkų, pamokų, paskutinio skambučio, išleistuvių akimirkos. Išlikusi bendra 13-osios laidos fotografija su direktoriumi Broniumi Kuliešiumi, klasės auklėtoja Vanda Krūminiene ir mokytojais: B. Janulyte, V. Fokina, S. Sketeryte, G. Valikoniene, N. Ragaišiene, E. Stradomskiene, D. Stradomskiu, A. Mališauskiene, A. Satkevičiene, V. Kuliešiene, J. Černiauskaite, A. Ruplėniene, Zajančauskiene, M. Rapkauskaite, J. Petroniene, B. Perekšliene.
Savo prisiminimuose susitikimo dalyviai dažniausiai minėjo chemijos mokytoją G. Valikonienę, lietuvių kalbos mokytoją J. Latvėną, kurie mokėjo išreikalauti, kad mokiniai jų dalyką mokėtų. Kalbėjo apie muzikos mokytoją P. Dumaną ir skudutininkų ansamblį, mokytoją J. Černiauskaitę, internato auklėtoją L. Kručaitę, matematikos mokytoją J. Petronienę…
Dažniausiai skambėjo mintis – mūsų mokytojai buvo geri. Gal todėl daug šios klasės mokinių pasirinko pedagogo kelią. Šios laidos abiturientų dauguma įgijo aukštąjį išsilavinimą.
Dana Vileišytė-Dumanienė sako, kad jos pasirinkimui studijuoti aukštojoje mokykloje įtakos turėjo klasės seniūnas. Kai reikėjo rinktis, ar likti kaime melžti karves, ar studijuoti, jis primygtinai įkalbinėjo vykti mokytis.
Tarp 13-osios laidos abiturientų yra matematikos mokslų daktaras, profesorius Vytautas Slivinskas, garsi aktorė ir režisierė Angelė Fišaraitė-Šakalienė, rašytoja ir pedagogė Rita Klingaitė-Vinciūnienė, žinomos pedagogės Dalia Kalendraitė-Karosienė, Janina Brazdžiūnaitė-Cibulskienė, Nastė Kasperavičiūtė-Monkevičienė, Bernadeta Žitkevičiūtė-Dičpetrienė, Verutė Gailiūnaitė-Šidlauskienė, Aušrelė Vosilytė-Muščinskienė, daug metų specialiajai pedagogikai atidavusi Dana Vileišytė-Dumanienė. Pedagogas buvo ir šviesios atminties Leonas Trasikis. Nemaža dalis yra Žemės ūkio akademijos absolventai (Aldona Šidlauskaitė-Morkevičienė, Birutė Vedlūgaitė-Valuntonienė, Pranė Poškaitė-Lodienė, Eleonora Petrėnaitė-Maračinskienė), Kauno politechnikos institutą baigė Algis Augustaitis, Edvardas Pikūnas, nepailstanti keliautoja Augenija Baniūnaitė. Antanas Jėčius Vilniaus universitete įgijo mokslinio bibliografo, bibliotekininko specialybę, dirbo Kultūros ministerijoje. Vyriausiąja buhaltere įstaigoje „Lietuvos paminklai“ dirbo Danutė Jasinskaitė-Lauciuvienė.
Visada į susitikimus kviečiamas ir juose dalyvauja iki 7-osios klasės kartu mokęsis vabalninkietis elektrikas Adolfas Slavinskas. Jo polinkis elektrai išryškėjo dar mokantis mokykloje. Ugdymas tuo laiku buvo organizuojamas dviem pamainomis. Paslaptingu būdu antros pamainos pamokų metu dingdavo elektra. Mokiniai laimingi – pamokos normaliai vykti negali.
Pasakojimus apie 13-osios laidos abiturientus būtų galima tęsti be pabaigos. Apie kiekvieną iš jų galima parašyti įdomias istorijas. Prisiminimus būtų galima sudėti į knygą, kuri liudytų to laikmečio švietimo istoriją.
Anot J.Strielkūno, išėję „iš to kitokio krašto“, Vabalninko, visi nuėjo gražų gyvenimo kelią, daug pasiekė savo gyvenime. Džiaugiasi, kad Vabalninkas vis gražėja, ir pasižada niekada nepamiršti šio miesto.
