„Aš džiaugiuosi, kai žmogui galime padėti. Išeis ar neišeis, bet stengiuosi. Svarbiausia nekonfliktuoti, o kalbėtis su žmonėmis, kad jie suprastų“, – sako Biržų neįgaliųjų draugijos pirmininkė Lidija Dainiuvienė. Ji – bene ilgiausiai Biržų krašte dirbanti šios neįgaliuosius vienijančios draugijos pirmininkė, kuriai vadovauja jau ketvirtą kadenciją, nuo 2010-ųjų. Už pasitikėjimą ji dėkinga draugijos nariams. O kasdienis skubėjimas į darbą verčia pasitempti ir neleidžia galvoti apie savo ligas.
Reikia sakyti gerus žodžius
L. Dainiuvienė sako, kad per jos darbo metus didžiausias paskatinimas ir padėka buvo išgirsti iš nuolat iki tol viskuo nepatenkinto žmogaus, kad už ją, kaip už pirmininkę, rinkimų metu balsuos, nes ji gerai atlieka savo pareigas.
„Esmė ta, kad reikia vieni kitiems dažniau sakyti gerus žodžius. Žmonės labai greitai pasako, kas blogai.
Aš manau, jei gerai galvoji apie žmogų, reikia būtinai iškart apie tai pasakyti. O jei galvoji blogai, geriau tuo momentu patylėti“, – mintimis dalijasi L. Dainiuvienė.
Lanko ir namuose
Šiuo metu Biržų neįgaliųjų draugija jungia per 500 jos narių, likimo brolių ir seserų. Tarp jų ir itin sunkią negalią turintys asmenys.
Norintieji tapti draugijos nariais ir atėję užpildyti dokumentų pirmiausia sako girdėję, kad organizacija aktyviai vykdo veiklą. Jie irgi nori prisijungti.
Tiesa, dažniau paklausia, ką duoda, kur veža, ir retas paklausia, kuo jis galės būti naudingas.
Itin aktyviai veikia savitarpio pagalbos grupės. Jas veda socialinis darbuotojas Egidijus Saldys.
L. Dainiuvienė džiaugiasi, kad Egidijų priėmė į darbą. Jis su visais randa bendrą kalbą, neskirsto žmonių, moka viešinti veiklą ir yra „socialinis darbuotojas iš prigimties“. Jis apie paskelbtus renginius kiekvieną draugijos narį informuoja asmeniškai. Žmogus, gal net ir negalėsiantis atvykti, jaučiasi reikalingas ir svarbus.
Socialinis darbuotojas, kiek įstengia, negalinčius vaikščioti draugijos narius lanko ir namuose.
Eiles kuriantys žmonės labai vertina neįgaliųjų literatų būrelį „Svajokliai“.
Savitarpio pagalbos grupėse susirinkę neįgalieji aptaria, kaip jaustis reikalingam ir gerbti save.
Draugijoje veikia darbinių įgūdžių bei meninės išraiškos būrelis. Užsiėmimus veda Olga Lukoševičienė. Moteris draugijos patalpose susirinkusius moko įvairių rankdarbių, kuria iš įvairių medžiagų.
Dar viena itin populiari veikla – sportiniai užsiėmimai. Į šiuos užsiėmimus važinėja žmonių grupė net iš Vabalninko. Kineziterapeutei išėjus atostogų, neįgalieji susiburia ir sportuoja savarankiškai.
O labiausiai draugijos nariai ištroškę kelionių. Jie gali važiuoti bet kur, kad tik suorganizuotum ir vežtum. Juk patys vieni to padaryti negali.
Vasarą buvo itin populiarios kelionės prie jūros. Kitu metų laiku visi noriai dalyvauja edukacinėse kelionėse. Štai neseniai visi lankėsi Krakėse.
Reikia psichologinės pagalbos
Ko labiausiai trūksta negalią turintiems žmonėms? Draugijoje dirbančios moterys sako, kad bene visi skundžiasi skaudančiomis kojomis. Jie pasigenda didesnio viešojo transporto tinklo.
Iš medicininių paslaugų negalią turintiems žmonėms labiausiai trūksta reabilitacijos. Senyvo amžiaus sulaukusiems – o tokių yra dauguma – sudėtinga susigaudyti informacijos sraute. Ypač jei nesinaudoja informacinėmis technologijoms.
„Labai svarbu, kokį gydytoją sutinki, labai svarbu, kad pacientui jis viską paaiškintų ir kad neliktų neatsakytų klausimų“, – kalba L. Dainiuvienė.
Ji sako nesuprantanti žmonių, kurie nesuvokia, jog jie visi potencialūs kandidatai į šios draugijos narius. Nes, kaip sakoma, neišsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos.
Ar neįgalūs žmonės labiau nei sveikieji linkę reikšti nepasitenkinimą?
Pašnekovė sako, kad požiūris į tam tikrus dalykus labai priklauso nuo žmogaus. Tarkim, viena moteris atėjusi vis dejuoja.
„Sakau – ar tu alkana, ar šalta, ar neturi kur gyventi? Sako, viską turi. Tai, sakau, kas negerai? Nebežino“, – kalba L. Dainiuvienė.
Tiesa, ji pripažįsta, jog negalią turintiems žmonėms dažniau nei sveikiesiems reikia psichologinės pagalbos. Ypač rudenį, kai orai bjaurūs, lyja. Štai neseniai teko susidurti su moterimi, kuri visuomet buvo pozityvi, o dabar nieko nebenori. Akivaizdu, kad jai reikia padėti.
„Kiek sugebi, tiek su žmonėmis pašneki. Juk bet kokiu atveju visi esame ligoniai, turime vieni kitus palaikyti“, – sako L. Dainiuvienė.
Svajonė – vaidinti
Didžiausias L. Dainiuvienės rūpestis – trūksta didesnių patalpų. Reikėtų ir salės susirinkimams.
Pašnekovė sako, kad visuomet rasdavo bendrą kalbą su anksčiau savivaldybės Socialinės paramos skyriui vadovavusiu Biržų rajono meru Kęstučiu Knizikevičiumi. Ji laukianti, kol jis, tapęs meru, apšils kojas, tuomet bandysianti eiti pas jį pokalbiui.
Taip pat planuojama įkurti dramos būrelį, nes yra norinčių vaidinti. Dar – akredituoti daugiau draugijos narių. Dabar tokių yra 50.
Draugijos vadovė prašė padėkoti visiems rėmėjams – kai kurie net nenorėdami viešai skelbtis neįgaliuosius palaiko ir remia.
