Kiekvienam bent sykį gyvenime teko bendrauti su vaistininku. Jei nusišypsojo laimė konsultuotis su išmintingu, tikrą pašaukimą turinčiu žmogumi – kartais vieno patarimo pakanka, kad ryžtumeisi keisti gyvenimą ir sąmoningai sveikti. Keli pasvaliečiai kreipėsi į laikraščio redakciją ir pasakojo būtent apie tokį vaistininką. Vienoje Pasvalio vaistinių dirbantis Vaidevutis Meilus – kilęs iš Kėdainių, jau aštuonerius metus gyvena ir dirba tarp Pasvalio bei Biržų. Kalbėjomės ne tik apie kūno, bet ir dvasios sveikatą, kurią pats palaiko giedodamas grigališkojo choralo grupėje.
„Neįtikėtina, tiesa?“
Su Vaidevučiu Meilumi susitikome Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos namuose – čia kiekvieną šeštadienį pusė penkių renkasi grigališkojo giedojimo grupė. Vakarinės šeštadienio Mišios – reta galimybė išgirsti šį archajišką, bent VIII a. menantį giedojimo būdą. „Neįtikėtina, tiesa? Nebesinori klausyti nieko kito…“ – spindinčiomis akimis pripažino pašnekovas. Tikrai – nieko panašaus kasdien neišgirsi…
Grupėje – skirtingų profesijų biržiečiai: mokytojos, kirpėja, vaistininkas… Kartais atvyksta ir viena jauna moteris iš Pasvalio krašto. Paklausus, kuo patraukė ši sakralinė muzika, akimirkai visi prityla, ir šypsodamiesi gūžčioja pečiais:
– Sunku nupasakoti… užburia. Klausausi ir atrodo – kaip tai įmanoma? Tai kažkoks stebuklas.
Iki šiol negalim patikėti, kad tikrai giedame.
Na, o lotynų kalba, pasirodo, ne tokia ir sudėtinga – nemažai lotyniškos kilmės žodžių, vartojamų iki šių dienų, yra tarptautiniai.
Pats Vaidevutis net dvidešimt metų giedojo Vilniaus Arkikatedros chore, vienerius – geriausioje šalyje grigališkojo giedojimo grupėje sostinėje. Į Šiaurės Lietuvą kėlėsi dėl paprastos priežasties – pasitaikė geresnė galimybė įsidarbinti. Bendraminčiai iš pradžių pusiau juokais klausė – ką čia veiksiąs, juk nėra choro? O, pasirodo, yra…
Giedoti grigališkai – mokytis susikaupimo
Pradžią prieš aštuonerius metus Biržų grigališkojo giedojimo grupei davė kunigas Algis Neverauskas (dabar kunigauja Utenoje). „Giliausiai meldžiuosi, kai giedu su jumis. Tuomet Mišios tikriausios“, – yra pripažinęs. Pats giedojo studijuodamas seminarijoje ir ligšiol kartais „pabėga“ į Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną, kur meldžiamasi būtent giedant grigališkuoju būdu. Ir vaistininkas Vaidevutis ten nuvažiuoja. Lietuvoje tėra kelios vietos, kur puoselėjama ši tradicija, viena jų – Biržai.
Visai netikėtai grupė prieš kelerius metus sutiko grigališkojo choralo tyrinėtoją Viktoriją Silenkovaitę, kuri šiandien konsultuoja ir padeda tobulėti. Ji – knygnešių karaliaus Jurgio Bielinio, kilusio iš Suosto, proproanūkė. Ji jau kurį laiką ieškojo, kaip galėtų užmegzti ryšį su Biržų kraštu. O nuvykusi į Marijampolėje vykusius mokymus, atsitiktinai atsisėdo šalia šios giedotojų grupės ir susipažino. „Galvoju, taip iš aukščiau buvo pareguliuota. Jei kas duota, tave ištiks ir niekur nesidėsi“, – šypsosi viena giedotojų.
Grupė ne sykį lankėsi ir Pasvalio rajono bažnyčiose, planuoja atvykti vėl. Vaidevutis – tarsi grupės viešųjų ryšių atstovas, populiarina ir organizuoja keliones po aplinkinius rajonus. „Galbūt tuose kaimuose ir miestelyje niekada nebuvo giedotas grigališkasis choralas!“ – atkreipia dėmesį pašnekovas. Į kitokį skambesį žmonės reaguoja įvairiai. Vyresniems kartais nepatinka, įtariai klausia – kokia tai kalba, kodėl giedotojai apsirengę ilgais apsiaustais. Bet visgi įdėmiai, ištempę ausis klausosi lotyniškų giesmių, stebi kiekvieną lūpų krustelėjimą…
Grigališkasis giedojimas reikalauja ypatingo susikaupimo, atidumo, įsijautimo – negali sustoti, nukreipti minčių ir akių. Tik taip pavyksta pasiekti vilnijantį, paslaptingą skambesį. Be to, tai – ne vien muzikavimas, bet malda. Vienuoliai suklydę net priklaupia – atsiprašo, nukreipę dėmesį nuo maldos. Pasauliečiams tuo tarpu grigališkasis choralas – gera dėmesingumo treniruotė ir meditacija. „Paskui visada esame iš tiesų laimingi, ramūs“, – pripažįsta visi giedotojai. Nelieka nerimo, įkyrių minčių, nuovargio…
Ne vieną dešimtį žmonių įtikino mesti rūkalus
Pasvalyje Vaidevutis dirba jau ketverius metus. Šiaurės kraštą vadina unikaliu ir džiaugiasi čia gyvendamas – daug žalumos ir vandenų, kur pabėgioti, bei yra įsitikinęs – būdamas aktyvus, visada rasi pažįstamų ir veiklos.
Vaistinėje jis visada ne tik parduos išrašytų vaistų, bet ir patars, motyvuos rūpintis sveikata, duos gyvenimiškų pavyzdžių. „Paveldėjau iš dieduko – mamos tėtis labai gerai sekdavo pasakas, gražiai šnekėdavo“, – savo įgimtą polinkį bendrauti aiškina pašnekovas. Beje, skaičiuoja, per visą karjerą yra apie dvidešimt žmonių įtikinęs mesti rūkyti.
– Pats kadaise buvau rūkorius (šypsosi). Papasakoju žmonėms, kas bus, jei nesusiims ir nemes. Nors ir sunku, žinau. Bet vėliau atėję dėkojo, – pasakoja.
Pastebi džiuginančią tendenciją, jog žmonės linksta ir vartoti mažiau alkoholio arba apskritai jo atsisakyti.
– Pabaru šiek tiek, kad pasitikrintų sveikatą, o ne gertų citramoną (šypsosi). Nenoriu tik sausai pardavinėti vaistų. Paaiškinu, ką daryti. Pirmiausia paskatinu normaliai pasidaryti tyrimus, negerti tablečių be reikalo. Gali kurį laiką vartoti kokį geresnį papildą, atstatyti kraują. Bet vienos tabletės žmogui nieko neduos, jei negyvens tinkamai, – pabrėžia vaistininkas.
Ir save patį nuolat skatina gilinti profesines žinias: „Šioje srityje ypač svarbus nuolatinis domėjimasis, žinių gilinimasis, kurias iškart gali pritaikyti, atėjus naujam klientui. Reikėtų skaityti daugiau – tai visų vaistininkų problema, nes kartais nebelieka laiko. Informacijos daug, darbo – irgi. Bet kai jo skiri, ir su kolegomis kalbėtis įdomiau, ir savo darbą dirbti“, – nuolat tobulėti motyvuoja vaistininkas.
Dažniausios problemos, kuriomis skundžiasi žmonės – padidėjęs spaudimas, širdies ir kraujagyslių ligos. Tai iš tiesų yra mūsų rykštė, kuria save plakame patys, nekeisdami sveikatai žalingų įpročių:
– Nusiperka tris kilogramus faršo ir visą turi suvalgyti iškart. Prisidaro kotletų ir kyla cholesterolis… – vieną pavyzdį iš kasdienybės duoda pašnekovas.
Kūno ir dvasios pusiausvyra
Privalau paklausti – kokia paties Vaidevučio geros sveikatos paslaptis?
– Žinote… ta gera sveikata labai greitai gali „lūžti“. Turiu pavyzdžių – atrodo, viskas labai gerai, bet…
Aš pats jaunystėje sveikatos praktiškai nelabai žiūrėdavau. Pirmame kurse sakė, mirsiu, bet niekada į tai nekreipiau dėmesio. Tragiškas buvo režimas, tikras chaosas, – sako vyras. Pripažįsta, jog buvo tipiškas studentas – valgė, kaip papuola, miegas – palauks…
– Bet vienas svarbiausių dalykų – judėjimas. Automobilio neturėjau ilgai, Vilniuje važinėdavau dviračiu, daug vaikščiodavau (Nors oras nebuvo geras, gyvenau sostinės centre). Sunku ir pasakyti, kas iki galo lemia sveikatą… Tačiau praktiškai pagrindinis dalykas yra antsvorio neturėjimas. Svarbu neužkrauti kūno, širdies, – atskleidžia vaistininkas.
Pats stengiasi nuolat mankštinti kūną – tai bėgioja (yra net įveikęs maratoną), tai mina dviračio pedalus, tai boksuojasi, tai plaukioja Pasvalio baseine… Tačiau pabrėžia, jog svarbu jausti savo individualias galimybes.
Ne mažiau svarbu – ir rasti būdų palaikyti emocinę bei dvasios pusiausvyrą, nors apie šiuos dalykus gydytojai kalba mažai. Vaidevučiui tai – giesmė:
– Reikia stengtis „nenulįsti“ į smulkmeniškumą, davatkiškumą. Turi būti vidinio džiaugsmo. Pranciškus yra pasakęs: „Jei išeinate iš bažnyčios susiraukę, nelaimingi, pavargę – gal geriau tada neikite. Ateisite, kai pailsėsite.“ Po grigališkojo giedojimo man visada būna smagu. Nors ir sunku, ir reikia labai susikaupti. O dar turiu žiūrėti, kad neišsišokčiau ir kitų klystkeliais nenuvesčiau – stiprus vyriškas balsas tuoj girdėsis (juokiasi).
Aidos GARASTAITĖS nuotr.
Kotryna Kraptavičiūtė
„Darbas“
