Varniūnų kaime gyvenantis 26 metų Tadas Verkelis kuklinasi pavadintas kraštotyrininku. Sako esąs tik mėgėjas.
Turėdamas laisvo laiko iki rugsėjo, kol pradės archeologijos studijas Vilniaus universitete, vyras pėsčiomis ir dviračiu keliauja po rajono kapines. Jas apžiūri, fotografuoja, tvarko čia rastus garbingų žmonių apleistus kapus ir renka medžiagą apie krašto partizanus bei 1863 metų sukilimo dalyvius.
Laukia archeologijos studijos
Akstinas pokalbiui su Tadu buvo žinia apie tai, kaip Biržų girioje vykdamas į Anglių kalną, kur palaidoti 1863 metų sukilimo dalyviai, jis buvo užpultas vienoje sodyboje laikomo didelio šuns. Bandydamas nuo jo dviračiu pabėgti Tadas įsuko ne į tą keliuką ir savo kelionę baigė, nepabuvojęs nei sukilėlių palaidojimo vietoje, nei suplanuotose aplankyti kapinėse.
Vyras dėl šios nesėkmės nenusimena, tik bijo, kad palaidas šuo gali užpulti ir daugiau keliu pro sodybą važiuojančių žmonių.
Tadas yra jauniausias vaikas Varniūnų kaimo gyventojų Dalės ir Stasio Verkelių šeimoje. Savo gyvenimus jau kuria vyriausias brolis Vladas ir sesuo Gintarė.
Vaikinas mokėsi Biržų Kaštonų pagrindinėje mokykloje, vėliau „Saulės“ gimnazijoje ir Vilniaus universitete baigė chemijos studijas. Tačiau planuoja profesiją keisti, tad nuo ateinančio rugsėjo tame pačiame universitete studijuos archeologiją.
Mokėsi iš patyrusios archeologės
Archeologiniuose kasinėjimuose Tadas dalyvauja jau nuo 2012 metų. Dar būdamas nepilnametis jis savanoriavo Biržų centre vykusiuose kasinėjimuose, kuriuos atliko biržiečiams gerai žinoma archeologė Roma Songailaitė.
Su šia dabar jau Klaipėdoje gyvenančia ir dirbančia archeologe Tado bičiulystė tęsiasi iki šiol. Jai vadovaujant vaikinas dirbo ne vienuose kasinėjimuose. Sako, jog iš patyrusios archeologės išmokęs kruopštumo, kantrybės ir kuklumo.
Vaikiną labai domino darbas Mantagailiškio dvaro teritorijoje. Darbo rezultatus susisteminus R. Songailaitė išleido knygą, o Tadui vieną egzempliorių dedikavo kaip bendražygiui ir bendraminčiui.
Varniūniškiui teko dirbti ir su kitais archeologais kaimyniniuose rajonuose. Teko kasinėti XVII amžiaus maro aukų kapus Vokietijoje, Niurnberge. Ten pavyko atkasti labai vertingą žymaus Niurnbergo puodžiaus vazą.
Skuba įamžinti, kas liko
Turėdamas laisvo laiko Tadas Verkelis stengiasi kiek įmanoma daugiau apvažiuoti ir pažinti savo kraštą. Jo pažintis pirmiausia prasideda nuo šeimos medžio nagrinėjimo (yra atsekęs giminės istoriją iki 1751 metų), artimiausių evangelikų reformatų kapų ir bažnytinių metrikų tyrinėjimų.
Kodėl vyrui taip svarbu pažinti savo kraštą? Jis sako, kad daug istorinių asmenybių yra susijusių su Biržais, bet nemažai istorijų yra palikę ir istorijos paraštėse.
„Keliaujant gali rasti išskirtinių objektų, sužinoti istorijas. Tyrinėjant gali sužinoti, kaip tie žmonės gyveno, sugyveno, jų gyvenimo kelius. O įsigilinus į bažnytines metrikas gali sužinoti ir giminystės ryšius“, – kalba jaunas vyras.
Muziejininkų pavadintas jaunuoju kraštotyrininku kuklinasi: „Aš tik mėgėjas. Va, kas buvo tikru, stipriu kraštotyrininkui, tai amžiną atilsį Jonas Dagilis“, – sako Tadas. Jam gaila, kad neteko su juo susipažinti, tačiau yra skaitęs ne vieną ir ne du J. Dagilio straipsnius.
Daugiausia dviračiu Tadas važiuoja į atokias arba nebeveikiančias kaimo kapinaites. Šios jam išskirtinės, nes dalis jų yra nesuskaitmeninta. Jam svarbu nufotografuoti ir įamžinti nykstančius ir išskirtinius antkapius, kryžius, išsaugoti šią informaciją kitoms kartoms.
Tarkim, Mikeliškių kaimo kapinėse praėjusiais metais šalia vienos kapavietės stovėjo XIX amžiaus metalinis kryžius, o šiais metais jau jį rado nugriuvusį. Gerai, jei kas imsis jį suremontuoti, o jei ne, po kiek laiko kryžius išnyks.
Imasi realaus darbo
Tadas sako, kad vaikštant po senas kapines jį apima liūdnas jausmas. Tokios kapinės yra prarasta istorijos dalis. Antkapiai būna beveik neišlikę, tad dažnai nežinia, kokią istoriją jie gali papasakoti.
Kaimo kapinaitės susijusios su žymiais Biržų krašto žmonėmis. Teko aptikti ir jų artimųjų palaidojimo vietas, kurios apleistos, neprižiūrėtos.
Tarkim, senosiose Kilučių evangelikų reformatų kaimo kapinėse jis rado apleistą ministrų Yčų senelių palaidojimo vietą. Čia pat yra kenotafas, skirtas kitose šalyse palaidotiems jų tėvams, seseriai.
Apaugusį žolėmis, šabakštynais apėjusį kapą Tadas sutvarkė. Išravėjo, pasodino gėlių. Jį sutvarkys ir šiais metais.
Tokiu pat būdu jis sutvarkė ir apleistą kunigo Povilo Jašinsko motinos ir sesers kapus, 1941 metų sukilėlio Leonardo Neimano kapą Melaišių kaimo kapinėse.
Kodėl Tadas pasirinko ne šaukti ar kam pranešti, jog šie kapai apleisti, o pats ėmėsi realaus darbo? Jis sako jaučiantis pareigą išreikšti pagarbą savo krašto žmonėms ir kažką realaus padaryti. Tiesiog manęs, kad šių kapų negalima taip imti ir palikti.
„Žymiai lengviau pačiam padaryti, ir taip dar pavyzdį parodau“, – sako T. Verkelis.
Daug atradimų
Tadui asmeniškai pats didžiausias atradimas – Biržuose, Kęstučio gatvės kapinėse, palaidoto giminaičio, knygnešio Prano Verkelio gimimo metrika.
Jis fotografavo ir aplankė Lietuvos partizanų, brolių Alfonso, Viliaus ir Jono Januševičių palaidojimo vietas. Taip pat pavyko paprašyti partizanų jaunesniojo brolio Povilo Januševičiaus anūkės Monikos Kregždytės, kad ši įrašytų savo senelio atsiminimus.
Tadą itin domina 1863 metų sukilimas. Jis įsitikinęs, kad yra mažiau žinomų sukilimo dalyvių, kurie Biržų krašte nepakankamai aprašyti ir ištirti. Ir, jo manymu, būtų gražu, jei Eliziejaus Liutkevičiaus šeima arba Edvardas Jokūbas Daukša būtų kaip nors įamžinti Biržų krašte.
Norėdamas pasigilinti į bažnytinių knygų metrikas Tadas ieško informacijos Elektroninio archyvo informacinėje sistemoje. Dalis bažnytinių metrikų yra Biržų muziejininkų paskelbtos internete.
Šiais metais Tadas aktyviai pradėjo bendrauti su Biržų muziejumi ir biblioteka.
Keičiasi informacija, dalyvauja jų rengiamuose pažintiniuose žygiuose ir tai labai vertina.
Pastaruoju metu vyras labai susidomėjęs Varniūnų krašto pokario partizanų istorijomis. Ypač – 1944 metų Svilių mūšiu. Jei tik kur randa, stengiasi užsirašyti jo dalyvių ar artimųjų prisiminimus. Tai susiję ir su giminės istorija. Tado senelis Antanas Verkelis yra paminėtas vieno partizano prisiminimuose apie Svilių mūšį, kaip vienas iš sulaikytų vyrų, kuriuos rusai ketino išvežti į rekrūtus, o partizanai siekė juos išlaisvinti.
Tado šeimos nariai pokaryje partizanais nebuvo. Tačiau dėdės tėvui Jurgiui Verkeliui teko kęsti enkavėdistų kankinumus. Nes vienas sučiuptas partizanas, pasak Tado, buvo apsivilkęs jo siūtą šūbą (kailinius – red.)
Po kankinimų siuvėją J. Verkelį enkavėdistai paleido, tačiau jis jau buvo be sveikatos ir po kelerių metų mirė.
Neliberalus lietuvis
T. Verkeliui yra tekę lankytis užsienio šalyse. Jam patinka į svečias šalis vykti taip, kaip tai darydavo tarpukario Lietuvą kūrę lietuviai. Praplėsti akiratį, požiūrį, susipažinti su kitomis kultūromis. Bet ne prisitaikyti, asimiliuotis, kas dabar populiaru.
Tadui labai patiko kelionės po Vokietijos miestus. Ypač dėl gero susisiekimo traukiniais. Šioje šalyje įgyta vertinga patirtis.
Tačiau, pasak vaikino, jis nesantis liberalus lietuvis, ir likti užsienyje nenorėtų.
„Negaliu būti pasaulio piliečiu. Mane gali išsiųsti į tolimiausią užsienį – vis tiek liksiu lietuvis“, – sako pašnekovas.
Kalbantis negalime nepaminėti šiuo metu aktualios temos – karo Ukrainoje.
Tado manymu, seniau karas buvo garbingesnis. O dabar technologijos pažengusios labai brutaliai naikinti žmones ir vien išgyvenimas gali pareikalauti didelės išmonės, kurią Ukraina iki šiol ir rodo. Jei Lietuva būtų užpulta, T. Verkelis ieškotų būdo, kaip racionaliausiai priešintis.
„Esu aktyvaus rezervo karys. Karo atveju greičiausiai būčiau pašauktas į tarnybą. Bet jei susiklostytų aplinkybės, ko gero, pasirinkčiau partizaninį karą. Esu toks žmogus, kurio okupantai gyvo nepaliktų“, – sako jis.
Jis žino, ką sako, nes buvo KASP savanoris. Prieš įstojant į Vilniaus universitetą jis, kad neleistų laiko veltui, įsijungė į KASP Pasvalio kuopą. Prieš tai baigė bazinius mokymus Rukloje.
„Turi būti šeimoje bent vienas tarnavęs“, – įsitikinęs pašnekovas.
Iš kraujo neištrauksi Lietuvos Kokių Tadas turi svajonių?
Svajoja ateityje pakasinėti dvarą – palivarką gimtajame Varniūnų kaime. Buvusios dvarvietės vietoje yra sodyba bei griuvėsiai. Jis tikisi, jog ši vieta anksčiau ar vėliau bus ištyrinėta.
Šią vasarą tikisi nuvažiuoti į Salamiestį, kuris buvo vienas iš svarbesnių evangelikų reformatų bendruomenės taškų.
„Mes visi esame Lietuvos dalis. Sava tauta. Iš kraujo neištrauksi Lietuvos“, – savo veiklą ir atsidavimą jai apibūdina varniūniškis krašto tyrinėtojas Tadas Verkelis.
