Laidotuvės rodo žmonių pažiūrą į mirusįjį ir mirtį. Tai, kas vyksta iki šių apeigų, kalba apie gyvųjų pagarbą vieni kitiems – mokėjimą išklausyti, išgirsti, pagelbėti. Pasirengimas amžinam atsisveikinimui dažniausiai vyksta sudėtingame emociniame lauke, kai netektis užaštrina pojūčius, aplinka tampa tarsi užminuota erdve, kurioje itin svarbus ir kiekvienas psichologinis judesys ar ištartas žodis. Tėvo netektį jautriai išgyvenusią jauną biržietę pribloškė kunigo ištarta tiesmukiška frazė apie atlygį.
Netikėtos artimųjų mirtys
Birželio 18 dieną, sekmadienį, biržietė Asta Pakalnytė-Ancikė palaidojo savo tėtį. Prieš pustrečių metų, pačiame covido įkarštyje, nuo šios ligos mirė moters mama. Tėčio mirtis taip pat buvusi netikėta. 1948 metais gimusį vyrą mirtis ištikusi po planinės operacijos.
„Išvažiavo į Panevėžį operuotis ir nebegrįžo. Sepsis“, – sunkiai žodžius rinko mirusiojo dukra. Su „Šiaurės rytais“ ji norėjo kalbėtis ne apie gydymo įstaigą, kurią liečianti tema galimai būsianti įdomi šalies televizijai. Moteris norėjo kalbėti ir paviešinti, ką teko patirti Biržuose. Tai nutikę rūpinantis tėvo laidotuvių apeigomis. Dėl jų p. Asta tarėsi su Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios dvasininkais.
Mirus tėveliui Steponui Pakalniui, kuris buvo katalikas, p. Ancikė kreipėsi į Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapiją. Nuvykusi į kleboniją moteris nieko nerado, todėl ant durų nurodytu numeriu paskambino dekanui kunigui Jonui Morkvėnui. Jis pasakęs, kad moteris kreiptųsi į kitą kunigą, kuris atsakys į rūpimus klausimus ir galbūt atliks tai, ko prašoma.
Paskambinusi kitu numeriu p. Asta susitarė su kunigu susitikti.
„Šiek tiek palaukus atėjo jaunas, mandagus ir labai malonus kunigėlis. Susėdome klebonijos priimamajame. Pasakiau, kad mirus tėveliui prašau dvasininkų paslaugų, kurių reikės sekmadienį, nes tą dieną tėtį laidosime. Mes su kunigėliu užpildėme visus duomenis, o tada išgirdau, kad nežinia, kaip bus dėl kaimo kapinaičių“, – pasakojo tėčio laidotuvėms besirūpinusi dukra.
Pusę apeigų atliktų vieni, kitą pusę – kiti?
P. Asta pasakojimą tęsė toliau: „Tėtį laidoti ruošėmės Tauniūnų kapinėse, kuriose ilsisi ir 2020 metų gruodžio pabaigoje palaidota mano mama. Ji buvo reformatė. Tose kapinaitėse laidojami ir reformatai, ir katalikai. Sakiau, norime, kad į kapines, kurios yra keli kilometrai už Anglininkų, važiuotų ir kunigas. Jis atsakė, kad turintis klausti dekano, kuriam ir paskambino. Po judviejų pokalbio man buvo pasiūlyta pačiai skambinti Papilio klebonui iš savo telefono. Savo telefone ir surinkau kunigėlio duotą numerį.
Papilio klebonas labai apgailestavo negalintis padėti, nes visą sekmadienį esantis užimtas, dienos užimtumas iki galo suplanuotas. Tada jis manęs paklausė, kodėl Biržų kunigai, kurie pusę apeigų atliks Biržuose, pašventinti kapo negali. Aš buvau įjungusi garsiakalbį. Apie tai ir pasakiau Papilio kunigui, kad esu klebonijoje, mus girdi kunigas biržietis. Tada papilietis kunigas baigė pokalbį“.
Jaunajam kunigui virpėjo rankos, dekanas įvardijo paslaugos kainą
„Tuomet aš ir paklausiau Biržų kunigėlį, ką man dabar daryti, nes tikrai noriu, kad tėtis būtų garbingai palydėtas iki kapinaičių. Juk čia atliekant tik pusę apeigų išeina kažkokia nesąmonė. Tada kunigėlis sako, kad jis vėl paskambins dekanui ir pasakys, kad su Papilio kunigu nepavyksta susitarti.
Dekanas, kiek supratau, labai nusistebėjo, kodėl į kapines negali važiuoti Papilio kunigas, nes tai esanti jo pareiga. Iš jaunojo kunigo išgirdęs, kad Papilio dvasininkas tikrai negali, dekanas dar kažką aiškino. Tada kunigėlis virpančia ranka man tiesia telefoną, kad kalbėčiausi su dekanu. Sakau dekanui, klausau jūsų, o jis man taip ir kalba: „Sekmadienis… Na, suprantat… Na, gerai. Du šimtai eurų ir pasivažinėsiu tais kaimo keleliais“. Tą išgirdus man „įsijungė“ 10 sekundžių pauzė. Staigiai aplankė mintis, kad turiu kreiptis į reformatų kunigą, kuris ir mano mamytę išlydėjo, ir kad aš nieko neprarandu, o dabar turiu atsistoti ir išeiti… Kartu buvo ir mano vyro sesuo, sėdėjusi tolėliau… Sakau jai, stokis, išeiname, mes nieko čia nepalikome, nieko čia neradome. Buvau labai susijaudinusi ir dar kunigų adresu pasakiau, kad „susitiksime per vakaro žinias, jūs būsite žvaigždės“, – pasakojo moteris.
Padėjo evangelikų reformatų kunigas
„Tuomet nuvykau pas reformatų kunigą Rimą Mikalauską, kuris labai gražiai priėmė. Dar porą valandų mane, ištiktą streso, psichologiškai palaikė. Neturėjo jokių pretenzijų dėl to, kad teks laidoti kataliką. Visą situaciją jam pasakiau iš karto, kad reikia pagalbos garbingai atsisveikinti su tėčiu, kad jis yra katalikas. Kunigas tik pasakė, kad mes visi šitame gyvenime Dievo akyse esame lygūs – reformatai ar katalikai. Juolab kad žmogaus jau nebėra tarp gyvųjų ir jo išlydėti negalima atsisakyti.
Su J. Bartulio įmone jau buvo sutarta dėl laidojimo. Ši įmonė mirusiuosius šarvoja reformatų bažnyčios klebonijoje.
Man su reformatų kunigu pildant tėčio mirties ir laidojimo dokumentus ėmė vienas po kito skambinti Biržų kunigai, o galiausiai – Papilio kunigas. Tą supratau iš telefonų numerių. Jie buvo likę mano telefone ir vyro sesers darytoje klebonijos durų su kontaktais nuotraukoje. Aišku, aš į tuos skambučius neatsiliepiau.
Ir dar viena aplinkybė. Tada, kai man iškilo klausimas dėl tėčio rūbų ir aš skambinau J. Bartuliui, išgirdau klausimą, o kas įvyko tarp manęs ir kunigų.
Į mano klausimą, iš kur laidojimo įmonės savininkas žino, kas įvyko katalikų bažnyčios klebonijoje, J. Bartulis man atsakė, kad iš kunigų. Jis sulaukęs skambučio su klausimu, ar aš tikrai kreipsiuosi į žiniasklaidą.
Kas laidos tėtį, katalikų kunigai žinojo, nes aš tą buvau nurodžiusi užpildytuose dokumentuose. Įdomu, ar ten liko įrašas? Ar nebus taip, kad tėčio mirtis ir laidojimas bus dviejų bažnyčių įrašuose?“- svarstė moteris.
Mirusysis – vienuolės, uolios katalikės sūnus
„Tokia ta mano istorija. Tėtį palaidojo kunigas R. Mikalauskas. Ir Mišias aukojo, ir vardą minėjo, viskas vyko labai gražiai, su bažnytinėmis apeigomis. Man tai svarbu. Ir mano močiutė Agota Pakalnienė, tėčio mama, buvo giliai tikinti. Nuo jos mirties birželio 30 dieną bus dvidešimt metų. Močiutė buvo giliai tikinti katalikė, siuvinėjo bažnyčios vėliavas. Jos vardą, kaip ir kitų artimųjų, Mišiose kunigas taip pat minėjo, nors aš to daryti net neprašiau… – kalbėjo p. Asta.
Šioje istorijoje mane labiausiai užgavo tai, kad pagalbos ir jautraus žmogiško dėmesio nesulaukiau tuo momentu, kada labiausiai reikia pagalbos, kai aplinkui viskas taip skaudu, trapu… Dar prieš visą tarimąsi dėl laidotuvių kunigėliui pasakojau, kad mano močiutė – buvusi katalikų vienuolė. Nors vienuolyno paskui išsižadėjo, tačiau į bažnyčią vaikščiojo tris kartus per dieną. Ir aš kartu su ja būdavau, gėlytes barstydavau, nes močiutei įtikti labai norėjau. Ji patarnaudavo klebonijoje, labai gražiai siuvinėdavo, senelis, kuris jau labai seniai miręs, kažką iš medžio bažnyčiai yra padaręs. Jie abu buvo labai atsidavę tikintieji“, – senelių gyvenimą prisiminė anūkė.
„Liūdniausia, kad gal aš už laidojimą buvau paruošusi ir tris šimtus eurų, tačiau sumos įvardijimas ir frazė, kad už tiek „pasivažinėsime kaimo keleliais“, mane pribloškė, aš netekau amo ir iš klebonijos išėjau.
Manau, tą reikia viešinti, nes kunigai taip pat yra žmonės, atliekantys tam tikras pareigas, iš kurių tikimasi žmogiškumo. Nežinau, ar katalikų, kaip reformatų, kunigams mokamas atlyginimas, tačiau žmonės jiems aukoja už įvairias apeigas. Gerai, aš galbūt turiu tuos du šimtus ar daugiau, tačiau kitas žmogus gal stokoja duonos ir atsitikus tokiai nelaimei vis tiek nori tą paskutinę paslaugą atlikti tinkamai. Žmonės, kiek gali, aukoja, tačiau auka nėra prievolė… Juk kitam gal ir 10 eurų gali būti skaudi riba. Šiuo atveju skaudžiausia buvo išgirsti tam tikra intonacija pasakytą paslaugos kainą“, – kalbėjo moteris.
Moteris sako, kad jai labai gaila jaunojo į šią istoriją patekusio kunigo, nes buvo matyti, kaip jis išgyveno dėl šios situacijos.
Kunigas įvardytą sumą vadina adekvačia
Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Jonas Morkvėnas sakė prisimenantis minėtą atvejį. Neneigė ir pasakęs apie atlygį, kuris, dvasininko manymu, šiuo atveju esantis adekvatus mirusįjį palydint ir laidojant kitos parapijos kapinėse.
„Tos kapinės buvo net ne mūsų parapijoje, todėl mes neturėjome pareigos mirusįjį į jas palydėti ir prie kapo atlikti apeigas. Mes negalime lįsti į svetimos parapijos teritoriją. Dėl to pirmiausia turi būti tariamasi su vietos kunigais“, – sakė ketvirtadienį kalbintas klebonas J. Morkvėnas.
Anot dvasininko, jis galintis bažnytines laidojimo, krikšto ar kitas apeigas atlikti bet kur – net Amerikoje ar Italijoje. Tačiau už tokias apeigas turintis būti ir atitinkamas atlygis. Dėl to kalbamasi, tariamasi.
Už laidotuvių apeigas konkrečios kainos nėra, tačiau ji turinti būti adekvati. Klebonas J. Morkvėnas nemano pasakęs nerealią sumą už laidojimą Širvėnos seniūnijos teritorijoje esančiose kapinėse. Atstumas nuo Biržų iki jų – apie 15 kilometrų.
Katalikų bažnyčios knygose įrašo apie minimą mirtį neliko. Pasak dvasininko, įrašas ištrintas, nes laidojimo paslauga neatlikta.
Į ką mirusiojo artimieji turėjo kreiptis?
Minėtose Tauniūnų kapinėse, kuriose ilsisi katalikai ir reformatai, laidojama nedažnai – tik šeimų kapavietėse. Taip teigia Širvėnos seniūnijos, kurioje yra kapinės, seniūnas.
Klebonas J. Morkvėnas sako, kad mirusiųjų artimieji esą turėtų daugiau domėtis parapijų aptarnaujamų kapinių teritorijomis, kad žinotų, į kuriuos dvasininkus pirmiausia kreiptis. Tačiau pasirodo, kad yra ir bėda – kapinių priklausomybės klausimas. Sužinoti, kurios parapijos kunigams priklausytų laidoti žmogų Tauniūnų kapinaitėse, nepavykę išsiaiškinti net pačiam dekanui J. Morkvėnui. Aiškaus atsakymo nerado ir „Šiaurės rytai“.
ŠR kalbinti Papilio, Širvėnos seniūnijų vadovai svarstė, kad minimos kapinės galimai esančios kažkur ant Papilio ir Geidžiūnų bažnyčių parapijų ribos. Tą geriau, anot jų, turėtų žinoti minėtų parapijų klebonai.
Pabiržės Švč. Trejybės parapijos klebonas (jis yra Geidžiūnų Šv.Angelų sargų parapijos dvasininkas) Kostas Balsys sakė, kad dėl laidotuvių Tauniūnų kapinėse jam tartis pastaruoju metu su niekuo netekę.
Papilio Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos parapijos klebonas Vidmantas Kareckas pripažįsta apie tai, kam priklausytų atlikti laidojimo apeigas Tauniūnuose, kalbėjęs su dekanu J. Morkvėnu. Kunigo V. Karecko manymu, kunigams svarbiausia yra būti tolerantiškiems, melstis už visų parapijų žmones ir jiems padėti. Laidojimo apeigas, pasak dvasininko, kapinėse galėję atlikti Biržų kunigai, į kuriuos ir kreipėsi mirusiojo artimieji.
Taip ir galėjo įvykti, jeigu ne pokalbis, po kurio A. Ancikė tėvą laidoti paprašė Biržų evangelikų reformatų parapijos kleboną kunigą Rimą Mikalauską. Reformatų bažnyčioje aukotos Mišios, mirusysis palydėtas į Tauniūnų kapines, atliktos laidotuvių apeigos. Katalikas amžinojo poilsio atgulė šalia evangelikų reformatų tikėjimą išpažinusios žmonos.
