Biržiečiai – aistringi savo krašto istorijos fanai! Tuo dar sykį įsitikino Biržų muziejininkai, pakvietę biržiečius į tradicinį Vasario 16-osios bei muziejaus 97-ojo gimtadienio žygį ir sulaukę didelio būrio žygeivių. Šiais metais muziejininkė Vijolė Nikšienė pasiūlė maršrutą sovietinių disidentų keliais: nuo Biržų iki Gerkiškių, kur 1957 metų Vasario 16dieną du drąsuoliai iškėlė Tautinę vėliavą.
Labai džiugu, kad kartu su dideliu būriu biržiečių žygiavo ir mūsų krašto istorija domėjosi žygeiviai iš Pasvalio, Kupiškio ir net kaimynai latviai – jaunuolių kompanija iš Rygos, Daugpilio ir Liepojos! Vabalninko Balio Sruogos gimnazijoje dirbanti mokytoja Rasa Šlekienė į žygį pakvietė savo mokinukus ateitininkus.
O kaimynų latvių kompaniją į žygį lydėjo ir jiems vertėjavo jų draugė iš Valakėlių, kur kasmet Vasario 16-ąją organizuojami jaunimo naktišokiai. Bet prieš šokius – žygis po Biržų kraštą.
Pažiūrėję trumpą mokinių kurtą filmuką apie dvi drąsias Biržų I vidurinės mokyklos (dabar – „Atžalyno“ pagrindinė mokykla) mokines Diemantę ir Eleną, kurios, įkvėptos Romo Kalantos, 1973 metais įvairiose Biržų vietose užrašė laisvę Lietuvai skelbiančius užrašus, keliavome tomis vietomis. Klausėmės muziejaus direktorės Editos Lansbergienės ir jos pavaduotojos Emilijos Raibužytės-Kalninienės, kuri ir rinko šios istorijos detales iš pačių šio įvykio herojų, pasakojimo. Sustojome ir prie buvusio kalėjimo Rotušės gatvėje, kur buvo sulaikytos ir kalinamos septyniolikmetės Diemantė ir Elena.
Tačiau pirmiausia Tautine giesme pagerbėme laisvės kovotojus prie paminklo Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę ir uždegėme žvakutes prie atminimo lentos šalia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios, kur budeliai išmesdavo išniekintus partizanų kūnus.
Prie namo Kęstučio gatvėje, kur gyveno disidentas mokytojas Jonas Laucė, išgirdome muziejininkės Violetos Gailiūnienės pasakojimą. Mokytojas J. Laucė dvejus metus buvo įkalintas dėl savo romano „Negandų metai“, kuris sovietmečiu net nebuvo išleistas. Dienos šviesą romanas išvydo tik 1991-aisiais, Lietuvai tapus nepriklausoma.
Valantiškių kapinėse uždegėme žvakutes muziejininkui Antanui Seibučiui ir pagerbėme ten amžino poilsio atgulusią Diemantės mamą.
Pabiržėje į mūsų kraštą – Nemunėlio Radviliškį ir Pabiržę – 26-eriems metams ištremto kardinolo Vincento Sladkevčiaus istoriją pasakojo muziejininkė Džiuljeta Flenderienė. Pabiržės Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Kostas Balsys, paprašytas muziejininkų, bažnyčioje išeksponavo V. Sladkevičiaus dėvėtus arnotus.
Jų vidinėje pusėje yra užrašyta kardinolo pavardė. Taip pat apžiūrėjome virš bažnyčios durų visą sovietmetį išlikusį užrašą „1918 Vasario 16 Laisva Lietuva“.
Žygio kulminacija – susitikimas su Algimantu Dževečka Gerkiškiuose, kur 1957 metų Vasario 16-ąją jis su draugu, bendramoksliu iš Pabiržės mokyklos Antanu Korženiausku ten stovėjusio trianguliacijos bokšto viršūnėje iškėlė iš marlės pasiūtą Trispalvę. Tai tie patys gūdūs sovietmečio metai, kai buvo nukankintas ir Našlaičių kapinėse Vilniuje užkastas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Buvusių Pabiržės mokyklos mokinių tuosyk sovietinėms struktūroms susekti nepavyko.
Visiems buvo įdomu išgirsti istoriją iš paties herojaus lūpų. Antanas Dževečka dabar gyvena Vilniuje, tačiau muziejininkų organizuoto žygio proga pats panoro atvykti į Biržus ir dalyvauti renginyje. Deja, jo bendražygio Antano Korženiausko, vėliau tapusio garsiu chirurgu, jau nebėra tarp mūsų. Jis palaidotas Kauno Romainių kapinėse.
Pagerbę žuvusiuosius prie Gerkiškių memorialo ir nusifotografavę atminimui, žygeiviai suko į muziejaus darbuotojos Melanijos Vaičiulienės kiemą, kur svetinga šeimininkė visus pasitiko su arbata ir skanumynais bei laužu, prie kurio dar ir smagiai visi padainavo.
