Vasara – vestuvių metas. Didžioji dalis porų šią ypatingą dieną tuokiasi krikščioniškose bažnyčiose ar savivaldybių metrikacijų skyriuose. Kartais nutinka ir taip, kad po metrikacijos jaunieji su svita santuoką sutvirtina ir pagal senovės baltų tradicijas. Vieni tai daro vedami vidinių įsitikinimų, antri – norėdami laikytis senųjų tradicijų, treti – ieškodami įdomesnių, originalesnių apeigų.
Birželio viduryje vestuvės pagal senovės baltų apeigas pirmą kartą įvyko ir Biržų krašte. Jaunavedžiai amžiną meilę vienas kitam prisiekė ant Rinkuškių (Juodelių) kaimo piliakalnio, vadinamo Velniakalniu.
Paprastai ant minėto piliakalnio švęsti biržiečiai renkasi per Rasas ar Žolinę, kuomet kartu linksminamasi, šalia laužo verdama arbata, dalinamasi namų gėrybėmis.
Šįkart svečių ratas buvo nedidelis. Žmonės rinkosi nešini laukinių gėlių puokštėmis, pintuose krepšiuose netilpo įvairiaspalvės tautinės juostos.
Piliakalnį puošiančių medinių skulptūrų kipšiukai irgi buvo papuošti – prie savęs „glaudė“ rugiagėlių žiedus. Iš vienos kalnelio pusės ramiai tekanti Apaščia ir vešlios pievos, iš kitos – krūmynuose pasislėpusios smegduobės nuteikė romantiškai. Artėjant numatytai valandai, vyrai derino ragų melodijas, ant aukuro pamažu įsidegė ugnelė, suskambo kanklės…
Prie lieptelio, vedančio ant piliakalnio, įsiliepsnojo fakelai, šalia vartelius simbolizuojančių berželių sustojo moterys, pasirengusios sutikti jaunuosius. Viena rankose laikė ąsotį su vandeniu, kita – lininį rankšluostį. Prausimosi apeiga, pasak ceremoniją atlikusio žynio, padeda „nusimesti“ įtampas, neigiamą krūvį. Basomis kojomis į piliakalnį kopiantys jaunavedžiai įsižemina. Į naują gyvenimą jie eina vienyje su gamta, lydimi savo vestuvių pulko giedamų sutartinių, ošiant medžiams ir čiulbant paukščiams.
Vestuvėse ant Velniakalnio dainų tikrai nestigo, nes žiedus sumainyti ruošėsi Biržų kultūros centro folkloro ansamblio „Siaudela“ nariai – Aušra Skliutaitė ir Saulius Armonas. Jiems jau buvo tekę dalyvauti panašiose vestuvėse, todėl ir patys panoro taip tuoktis. Kadangi Biržų krašte nėra senojo baltų tikėjimo bendruomenės, o tik jai prijaučiančių žmonių, žynį teko „pasiskolinti“ iš Žemaitijos.
Vestuvininkų pulkelis, vedamas žynio, dainuodamas sutartines, netrukus sustojo aplink aukurą, kad pagerbtų piliakalnį, nusilenktų Ugniai, atvežtai nuo Šatrijos kalno, kur ji nuolatos kūrenama jau šešerius metus.
Ant piliakalnio svečiams buvo priminta apie žmogaus gyvenimo virsmus – gimimą, santuoką ir mirtį. Jaunuosius ir piršlius pakvietus arčiau ugnelės Gabijos (gyvasties šaltinio), pradėta jungtuvių ceremonija, kurioje dalyvaujančios moterys pakviestos atsistoti daugiau į rytų pusę, o vyrai – į vakarų, kad „Dievų akivaizdoje būtų palaiminti“. Vestuvių dalyviai ėmė po žiupsnelį gintaro dulkių, bėrė jas ant aukuro, prašydami Ugnies, kad jaunavedžiai būtų sujungti ir palaiminti. Žynys kreipėsi į šventąją ugnį Gabiją, aktyvumo galių Dievą Perkūną, gimimo ir likimo Deivę Laimą ir kitus Dievus, globojančius šeimas ir visą tautą, prašė laiminti jaunųjų žiedus, kad juos nešiojantys visada būtų kartu meilėje. Po to atlikta apeiga, kai pakerpami jaunųjų plaukai, kurie perveriami per žiedus. Plaukus šeima kaip relikviją saugo visą likusį gyvenimą, dalį jų vėliau, jei įsigyja sodybą, gali pakasti po sodinamu savo šeimos medžiu.
Netrukus jaunavedžiai vienas kito prašė priimti žiedą kaip meilės ir ištikimybės ženklą. Sutuoktiniai, priėmę priesaiką, „Perkūną ir Laimą minėdami, Dievų, protėvių ir visų susirinkusių akivaizdoje“ prisiekė „mylėti ir gerbti vienas kitą, būti džiaugsme ir varge“. Jaunųjų rankos buvo perrištos tautine juosta ir pora, skambant dainai, tris kartus apvesta aplink aukurą. Atlikus tokią apeigą, jaunieji laikomi susituokusiais – kelio atgal nebėra. Netrukus jų lūpos prieš bučinį buvo pateptos medumi, kad tuoktuvių priesaikos akimirka niekada nepasimirštų. Svečiai porą palaimino apiberdami grūdais. Iš rankų į rankas ratu keliavo apeigų kaušas, kupinas apeigų gėrimo. Kiekvienas geriantysis išsakė linkėjimus ką tik sutuoktai porai.
Nuo piliakalnio sutuoktiniai Aušra ir Saulius nulipo pro iš juostų padarytus vadinamuosius Laimės vartus, kad niekada nestokotų laimės. Vestuvininkai džiūgavo girdėdami, jog apeigų metu ilgai kukavo gegutė. Tai pagal senuosius papročius esą reiškia, jog Deivė Laima žada gražų, ilgą, turtingą gyvenimą kartu.
