Biržuose jau apsigyveno daugiau nei dvi dešimtys karo pabėgėlių iš Ukrainos. Juos čia sutiko giminaičiai ar pažįstami biržiečiai. Atvykėlių istorijos graudžios, tačiau jie neabejoja kada nors grįšiantys į tėvynę.
„Į Biržus atvykę ukrainiečiai išvis nieko neprašo ir neturi problemų. Jie kuklūs, sutrikę, išsigandę. Jiems svarbiausia apsigyventi ir pailsėti. Po kiek laiko ukrainiečiai vaikai nori eiti į mokyklą, nes mūsų lietuviai mokinukai juos labai gražiai ir dėmesingai sutinka“, – sako Biržų rajono savivaldybės ekstremalių situacijų operacijų centro materialinio techninio aprūpinimo grupės vadovė Sandra Balčiūnienė.
Pašnekovė minėjo, kad atvykę ukrainiečiai turi artimą ar tolimą kontaktą su lietuviais. Tad juos lietuviai palydi, pavežioja, padeda. O jei nebūtų, kas jiems pagelbėja, yra pasiruošę žmonės tai padaryti.
Nevyriausybinėse organizacijose dirbančios moterys sako slapta nubraukiančios ašaras, kai mato, kaip šeimos su vaikais renkasi rūbus ar būtiniausius buityje galinčius praversti daiktus. Jie nerodydami emocijų apžiūri pirmiausio būtinumo rūbus, juos matuojasi ir ilgai nesvarstydami pasiima. Svarbiausia, kad turi ką apsirengti ir apsiauti. Juk nuo karo jie pabėgo dažniausiai taip, kaip stovi.
Vien pirmadienį „Carito“ organizacijoje, „Maisto banke“ ir Biržų pagalbos centre apsilankė septynios tokios šeimos.
Antradienio duomenimis, Biržų rajone buvo apsigyvenę 22 ukrainiečiai. Iš jų du vyrai, 8 moterys ir 12 vaikų.
Padėjo geranoriški savanoriai
39 metų Natalija iš Charkovo srities Donec kaimo atvyko su dviem vaikais – 10 metų dukryte ir 8 metų sūneliu. Ji yra Mockūnų kaime įsikūrusio „Levandų ūkio“ savininkės Giedrės Rybalko sutuoktinio Valerijaus bičiulė.
Biržiečių šeima pasirūpino, kad iš Ukrainos nuo karo pabėgusi moteris su vaikais galėtų prisiglausti Biržuose esančiame jų bute.
Laikinai, kol jis bus baigtas remontuoti ir apstatytas baldais, būstą parūpino Biržų rajono savivaldybė.
Ukrainietė, pasidomėjusi kitų savo kraštiečių istorijomis, svarsto, kad jos kelionė iš Ukrainos į Lietuvą buvo viena „normaliausių“. Tiesa, ji truko pusketvirtos paros.
Tad atvykus į Biržus pirmiausia norėjo nusiprausti ir išsimiegoti…
Miestelyje, kur jie gyvena, veikia dujų perpumpavimo gamykla. Jos vadovai paskelbė organizuojantys moterų ir vaikų išvykimą iš šalies. Gamykloje dirbanti giminaitė užrašė ir Nataliją su vaikais.
Iš miestelio iki Lvovo važiavo keturi autobusai, kuriuose tilpo po 50 žmonių – senukų, moterų, vaikų. Vėliau moteriai su vaikais pasisekė, kad pavyko įsėsti į savanorių mašiną, kuri juos nuvežė iki Lenkijos pasienio.
Vėliau nuo pasienio jie pasiekė vieną Lenkijoje esančią bažnyčią. Čia pernakvojo, o pro ją į Lietuvą po atostogų važiavo viena šeima ir juos pavežė iki Vabalninko. Čia šeimą jau pasiėmė Giedrė su artimaisiais.
„Visi žmonės organizuoti, geranoriški, atsišaukiantys, ieškantys išeities“,- taip kelyje sutiktus žmones apibūdina Natalija.
Vaikai išmoko apsirengti kaip kareiviai
Moteris neslėpė sprendimą išvykti iš Ukrainos priėmusi labai sunkiai. Juolab kad Ukrainoje liko jos 48 metų sutuoktinis. Šiuo metu kiek ramesniame Krivoi Rog kaime gyvena jos mama, brolis. Liko šeimos puoselėti namai naujame bute. Čia šeima įsikūrė 2014 metais – kaip tik tada, kai Ukrainoje prasidėjo karas.
Tuomet šeimos nariai baiminosi, kad karo veiksmai nepriartėtų prie jų namų. Mat Donecko sritis, kurioje vyko neramumai, nuo jų yra už 70 kilometrų. Karo veiksmai nesiplėtė, jie gyveno normalų gyvenimą. Natalija buvo su vaikais, juolab kad sūnus kurį laiką mokėsi namuose. Vyras išvykdavo dirbti į užsienį, o pastaruoju metu planavo vykti uždarbiauti į Angliją.
Iš pradžių, kai vasario 24 dieną prasidėjo karas, kurio nesitikėjo, šeima labai nerimavo, bet dar bandė gyventi įprastą gyvenimą. Tačiau tai truko tik kelias dienas.
Po kurio laiko pradėjo bombarduoti netoli esantį Balaklėjos kaimą. Iš jų namų viskas buvo matyti – kaip virš galvų skrenda sviediniai, raketos, salvinės artilerijos sistemos, kaip jie tolumoje sprogsta. Naktimis nuolat girdėdavosi šūviai.
Jų kaimas atsidūrė fronto linijoje.
Vėliau Natalija sako gyvenusi kaip sapne. Tik pamena, kaip nemiegojusi ir vis klausiusi, ar nebombarduoja.
Poros vaikai išmoko apsirengti kaip kareiviai. Prie jų lovyčių būdavo sudedami rūbai ir, kilus oro pavojui, jie skubiai apsirengę leisdavosi į rūsį. Tikėjosi, kad čia bus saugiau. Sako, jausdavosi kiek ramiau, tikėjosi, kad pavyks apsisaugoti.
Šeimos nariai baiminosi, kad jei pradėtų sprogdinti netoli jų namų esančius dujų telkinius, kiltų dideli gaisrai. O už 35 kilometrų nuo jų gyvenamosios vietos yra karinė Ukrainos bazė, kuri irgi bet kada galėjo tapti rusų kariškių taikiniu.
Šeimos nariai nuolat žiūrėdavo televizorių ir kraupdavo nuo karo metu sudaužytų miestų vaizdų.
Ukrainiečiai susprogdino du tiltus ir jų kaime, kad negalėtų į jį laisvai patekti rusų tankai. Tad kai reikėjo išvykti, pabėgėliai buvo vežami aplinkkeliais.
Stengiasi negalvoti
Natalija sakė negalvojanti, kiek laiko teks gyventi Lietuvoje. Negalvoja ir apie grįžimą, nes dabar ką nors mąstyti yra be galo sunku. Tačiau ji žino, kad kada nors vis vien sugrįš į gimtinę.
Ji sakė neturinti ką pasakyti karą pradėjusiam Putinui.
„Nesuprantu jo, karo prasmės. Tiek žūčių ir iš Ukrainos, ir iš Rusijos pusės…“ – kalbėjo prieglobstį mūsų krašte su vaikais radusi ukrainietė.
