Medeikių kaimo gyventojas Aloyzas Balčiūnas negali atsidžiaugti trimis savo vaikais – dviem dukromis ir sūnumi. Taip pat ir dviem anūkais, kuriuos padovanojo dukros.
Sulaukęs 77 metų vyras nesiskundžia, kad du kartus tapus našliu teko rūpintis likusiais mažais savo brangiausiais žmonėmis. Atvirkščiai – sako, kad su vaikais kartu užaugęs. Be jų būtų likęs tamsuoliu, nemačiusiu įdomių šalių ir nesuprantančiu moderniųjų technologijų.
Artimieji – Latvelių kapinėse
Pokalbį su Aloyzu Balčiūnu pradedame jo namų svetainėje. Čia neskubama išjungti elektros, nes ant namo stogo iškelta saulės elektrinė. Tad šiais pakilusių elektros kainų laikais medeikiškiui taupyti nereikia.
Vyras džiaugiasi, kad saulės elektrinę įrengė kartu su tuose pačiuose namuose gyvenančiu ir matininku dirbančiu sūnumi Evaldu. Jis padėjo tėčiui ne tik paruošti dokumentus, bet ir susitvarkyti internetinę bankininkystę, be kurios šiandien – nė žingsnio.
Tai ne vienintelis tėvo džiaugsmas. Dažnai Medeikiuose pas tėtį apsilankanti viena dukrų atneša be galo skanios kavos. Dukros brolį ir tėvelį išleidžia į keliones ir prižiūri laikomą arklį.
Laimingas tėvas negali atsidžiaugti rodydamas nuotraukas, kuriose matyti, kaip jis keliauja kartu su savo vaikais, švenčia šeimos šventes, džiaugiasi anūkais.
„Su vaikais kartu užaugau. Jei ne jie, taip ir būčiau likęs tamsuoliu, nemačiusių nuostabių šalių ir nesugebėjęs įsisavinti moderniųjų technologijų“,- kalba A. Balčiūnas.
Prezidentės apdovanojimas – už vaikus
Ant pašnekovo kambario sienos garbingiausioje vietoje kabo jo šeimos fotografija su prezidente Dalia Grybauskaite. Centre – dabar jau amžiną atilsį jo mama Eleonora Kaziliūnaitė – Balčiūnienė, iš prezidentės rankų gavusi valstybinį apdovanojimą. Ji su vyru užaugino septynis vaikus.
Tarp prezidentūroje nusifotografavusių septynių jos gražiai užaugintų vaikų, Aloyzo brolių ir seserų, nebėra vyriausio brolio Alberto.
„Kai sulaukusi 94 metų mirė mama, su sūnumi ir seserimi išėjome į piligriminį žygį. Grįžę iš jo palaidojome vyriausiąjį brolį“,- prisimena Aloyzas.
Visi artimiausi jo žmonės – mama, tėtis, brolis, močiutė ir antroji žmona, sūnaus mama, – palaidoti Latvelių kapinaitėse. Tame kaime ilgus metus stovėjo jų namai, iš jų išsikelti turėjo 1962 metais vykstant melioracijai. Tuomet šeima pasistatė namus Medeikių kaime.
Į tėčio laidotuves – iš kariuomenės
Aloyzo tėčio nebėra jau beveik 50 metų. Jis mirė nuo ligos, kai sūnus buvo išvežtas tarnauti į sovietų kariuomenę.
Armijoje išbuvo pusketvirtų metų. Jam priklausė tarnauti trejus metus, bet tais 1968 – aisiais Čekoslovakijoje vyko Prahos sukilimas. Todėl jis kariuomenėje buvo išlaikytas ilgiau.
Tarnaudamas kariuomenėje gavo tik šešių parų atostogas palaidoti tėvelį.
„Jis kaip ir aš – nebuvo gulėjęs ligoninėje. Bet mirė nuo ligos“,- pasakojo vyras.
Grįžęs po tėvo laidotuvių Aloyzas prašė kariuomenės vadų išleisti jį į namus, nes mamai likus vienai kaime sunku. Bet niekam jo prašymas nebuvo įdomus.
Aloyzas savo tėtį atsimena kaip taikų, atsargų, niekur nesikišantį žmogų.
Taip gal buvo todėl, kad tėtis ilgą laiką neturėjo paso. Jis pabėgo, kad nereikėtų tarnauti kariuomenėje, ir ilgai slapstėsi. Kai milicijos įgaliotinis sužinojo, kad tėvas be paso, teko ilgas savaites jį namuose vaišinti, kol pagaliau tą dokumentą išrūpino.
Mamytė, pasak Aloyzo, namuose viskam vadovavo. Pasisekė, kad jos pokario metais neišvežė į tremtį, nes jos sutuoktinis turėjo nedaug žemės. O mamos sesuo su šeima ir močiutė buvo išvežtos į Sibirą prie Baikalo ežero.
Meilė arkliui – paveldima?
A. Balčiūnas gimė Toliūnuose, lankė Smilgių mokyklą. Ten prabėgo vaikystė. 1962 metais tėvai nusipirko namą Latveliuose ir visa šeima čia apsigyveno.
E. Balčiūnienė melžė kolūkio karves. Jos vyras buvo kalvis.
Aloyzas prisimena, kad tėvui labai reikėjo arklio. Jam buvo priskirtas arklys, su kuriuo į fermą vežė pašarus, vandenį, šienaudavo arkline šienavimo technika, žiemą tvarkydavo pakinktus.
Tėtis skyrėsi iš kitų kolūkio darbuotojų, nes atėjęs į fermas pirmiausia nunešdavo pašaro savo prižiūrimam arkliui. Ir tik tuomet imdavosi kitų darbų.
Kolūkyje laikui bėgant atsirado traktorių. Bet ir tuomet arklys buvo reikalingas – juo dirbo tuos darbus, kurių technika neįveikdavo.
Meilė arkliui tikriausiai yra paveldima. Jau tris dešimtmečius ir Aloyzas laiko arklį. Tai jau antras jo laikomas arklys, užsiaugintas nuo mažo kumeliuko. Antrąjį surasti ir nupirkti padėjo sūnus, kuriam taip pat patinka arkliai.
A. Balčiūnas kelias dešimtis metų ūkininkavo. Vėliau ūkį panaikino, pasiliko tik arklį.
Sako, jo arklys yra bene vienintelis seniūnijoje ir gyvena kaip koks karalius. Seniau dar moterytėms reikėdavo kokį nors daržiuką suarti, o dabar daugelis vietoje jų užsiaugino pievas, kurias reikia kažkam nuėsti. Tai arklys nieko doro nedirbdamas tik šienauja pievas. O jei nutrūksta, pareina į namus ir žiūri pro langus…
Gyveno aukso amžiuje
„Gyvenau aukso amžių ir pirmoje, ir antroje santuokoje“,- kalba Aloyzas Balčiūnas.
Grįžęs iš sovietų armijos jis susipažino su Viktorija Drevinskaite iš Nemunėlio Radviliškio. Jiems gimė dvi dukros – Vaidutė ir Loreta.
Žmona po sunkios ligos mirė 1973 metais. Mergaites užauginti padėjo žmonos mama.
Po aštuonerių metų Aloyzas susituokė su medeikiete Danute. Ji už vyrą buvo jaunesnė 9 metais.
Sutuoktiniai sulaukė sūnaus Evaldo.
Vyras prisimena, kaip Medeikių pieninėje dirbusi žmona vienturtį sūnų labai mylėjo. Jis labai norėdavo savaitgaliais pas mamą eiti į darbą, kad galėtų pasimokyti dirbti kompiuteriu – tuo metu jų dar daug kas neturėjo. Aloyzas prisimena, kaip žmona rūpinosi išleisti Evaldą į mokyklą, pirko kostiumą, o sesė po visus Biržus ieškojo vaikiško kaklaraiščio… Kaip Evaldas dar būdamas mokinys per Almos Adamkienės fondą išvyko į kelionę Graikijoje…
Kai būdama vos 49 metų mirė Danutė, Evaldui buvo vos 11 metų. Našliui teko rūpintis ne tik sūnumi, bet ir likusiu nemažu ūkiu. Jį sukūrė, kai nepriklausomybės pradžioje sugriuvo buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas, kuriame dirbo vairuotoju.
Nujautė savo mirtį
Po Danutės mirties kartu gyvenusią garbaus amžiaus mamą išsivežė pas save Panevėžio rajone gyvenanti Aloyzo sesuo Stefa.
Aloyzas pasakoja, kad artimieji dažnai per įvairias šventes susibėgdavo pas Stefą, kur gyveno mama. Mama buvo bažnyčios žmogus. Daug bendravo su kaimynystėje gyvenančiu evangelikų reformatų kunigu Petru Čepu. Būdama pati katalikė eidavo giedoti ir į savo, ir kito tikėjimo žmonių laidotuves, giedodavo kantičkas. Ir už tai nebuvo nė lito paėmusi.
Net sunkiai vaikščiodama prašydavo ją nuvežti į bažnyčią.
Mamos gimtadienis būdavo per Gavėnią. Bet susirinkę vaikai būtinai norėdavo dainuoti, todėl šventei susiburdavo per Velykas. Tokia šventė buvo ir prieš 7 metus, kai Aloyzas pasidžiaugė, kad kitas giminės susibūrimas bus jau pas jį, Medeikiuose. Ta proga jis visus pavaišinsiąs savo gamybos alumi. Mama tuomet pasakiusi, kad jos jau nebebus.
Vieni vaikai mamą subarę už tokias kalbas, kiti juokais nuleidę.
Po kiek laiko paskambinusi mama pasakė, kad jai giedorių nereikia, – norėtų, kad per jos laidotuves giedotų patys vaikai. O gedulą nešioti galintys tiek, kiek ją mylėję.
Nepraėjus nė mėnesiui po to pokalbio motina mirė.
Išsivalo mintys
Po mamos mirties 2017 metų spalio mėnesį Aloyzas, jo sesuo Stefa ir Mykolo Romerio universitetą baigęs sūnus Evaldas išėjo į Švento Jokūbo kelią. Apie šį žygį jie ne kartą buvo kalbėję su mama, ją tai labai domino.
Šeimos nariai šį kelią nuėjo per 32 dienas. Įveikė 799 kilometrus eidami per Prancūziją ir Ispaniją.
Aloyzas sako, kad kelionės pradžioje kuprinė buvo be galo sunki. O jai einant į pabaigą atrodė, kad kažko trūksta, jei jos neužsidėjo… Vyras sakė, kad svarbiausia, jog kelią atlaikė kojos, o mintys tapo giedrios, galva išsivalė.
„Kai visą mėnesį nereikia galvoti apie namus, darbus, viskas atrodo paprasčiau. Buvo laiko pagalvoti apie įvairius dalykus. Kartu einant daug laiko, nebelieka temų pokalbiams, tuomet turi laiko pagalvoti“,- tėčiui antrino Evaldas.
„Jei ne Evaldas, būčiau daug ko nepamatęs. Jis internete suranda vietų, kur galima nebrangiai apsistoti ir pigiai keliauti, suranda įdomius maršrutus“,- pasakoja tėvas.
Su sūnumi, o kartais prisijungus seserims Stefai bei Reginai, jie aplankė Italijos grožybes – Milaną, Veneciją, Florenciją, Pizą. Pabuvojo Alpėse, Turkijoje, Sakartvele, Ukrainoje. Kaune tėvas ir sūnus stebėjo ir krepšinio varžybas, kur žaidė „Žalgiris“.
Jie džiaugiasi, kad gali kartu keliauti, nes visi tariasi ir sprendimus priima vienas kito neapsunkindami. Kelionės yra gera mokykla rasti bendrą kalbą ir derintis vienam prie kito.
Evaldas yra suplanavęs šios vasaros kelionę pas pusbrolį į Šveicariją. Ar tėtis prisijungs – klausimas atviras. Sako, vis sunkiau jį iš namų ištempti, nori namuose daugiau pasibūti. Bet išprašyti – įmanoma.
O visų numylėtą arklį, kaip visada, prižiūrės namie šeimininkauti liksianti Evaldo sesuo…
Nuotraukos iš asmeninio A. Balčiūno albumo.
