Panevėžyje gyvenantis tautodailininkas Viktoras Mirašničenko – toks dažnas svečias Vabalninke, kad gyventojai jį tebelaiko vietiniu ir savu žmogumi. Iš tiesų čia jis ne tik užaugo ir baigė mokyklą. Čia gyvena jo mama ir jaunesnysis brolis. Vyras nuolat kartu meistrauja su vabalninkiečiu tautodailininku Vydu Vareika, o praeitą savaitgalį Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriuje atidarė savo medžio darbų parodą.
Vabalninkiečiai žino ir sudėtingą jo šeimos istoriją. Taip pat žino, kad Viktoro senelio brolis – garsus kunigas, poetas, vertėjas Kazimieras Žitkevičius – Žitkus.
Gimė tremtyje
Viktoras Mirašničenko apsigyveno Panevėžyje Vilniaus universitete baigęs ekonomiką ir gavęs paskyrimą į tiksliosios mechanikos gamyklą. Tačiau ne ekonomika, į kurią įstojo palaikydamas kompaniją vyresniam bendraklasiui, jį labiausiai domino.
Nuo vaikystės Viktorą traukė aviacija. Dar besimokydamas Vabalninko vidurinėje mokykloje pradėjo sklandyti. Deja, į lakūnų mokyklą sovietiniais metais jaunuolio nepriėmė, nes jo seneliai buvo tremtiniai, o jis pats į Lietuvą su mama Saverina grįžo vos mėnesio amžiaus.
Viktoro prosenelis Vabalninke, B. Sruogos gatvėje, buvo pasistatęs namą. Jį paliko vyriausiam sūnui, Viktoro seneliui Pranui Žitkevičiui. Dar jis šalia Vabalninko dirbo 30 hektarų žemės. Kitiems senelio broliams ir seserims buvo atidalytas turtas, jie gyveno kitur.
1948 metų gegužės 22 dieną su antrąja trėmimų banga Pranas Žitkevičius ir jo sutuoktinė Magdalena bei jų 9 metų dukros Pranutė, 7 metų Saverina ir penkiamečiai dvyniai Bronytė ir Broniukas buvo ištremti į Rusiją, Krasnojarsko kraštą. Jiems savotiškai pasisekė – dirbo ne miške, o miško perdirbimo įmonėje.
Būsima Viktoro mama Saverina lankė mokyklą, baigė 8 klases. Vėliau dirbo, ištekėjo už vietinio ruso Aleksandro ir tapo Mirošničenko (vienintelio Viktoro pavardę į Mirašničenko su raide a vėliau pakeitė pasų stalo darbuotojai, kai jis norėjo baigęs mokslus išvykti į užsienį – aut. past.).
Į Vabalninką Viktoras, jo seneliai ir mama su tėvu iš tremties grįžo 1959 metais. Čia gimė dar du Viktoro broliai – Anatolijus ir Valentinas.
Viktoras pasakojo, kad senelis labai nenorėjo, jog į Lietuvą mama grįžtų su savo vyru rusu. Jo baimė pasitvirtino: vyras girtavo, valkatavo, kol šeimos narių buvo išprašytas atgal į savo šalį. Rusijoje jis ir mirė.
Kunigai dovanojo bendrystę
Iš tremties grįžus į Lietuvą kaime, šalia Vabalninko, likęs šeimos vienkiemis buvo užimtas, čia gyveno kiti žmonės. Tad šeima prisiglaudė savo senajame name Vabalninke, B. Sruogos gatvėje. Vienoje namo dalyje gyveno dvi tetos, senelio seserys, kitoje – Vabalninko klebonai – Bronius Jareckas, o vėliau ir Juozapas Varnas.
Viktoro senelio brolis buvo garsus kunigas, poetas, vertėjas Kazimieras Žitkevičius – Žitkus. Karo metais, būdamas Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, jis dėl tam tikrų aplinkybių susitrumpino savo pavardę.
Artimieji girdėjo, kad dėdę kunigą siūlė įšventinti į vyskupus, bet dėl sveikatos jis atsisakė, liko kunigauti Kaune.
Pašnekovas prisimena, kad dėdė sūnėnų paklausdavo, ko jie norėtų dovanų. Kartą berniukams padovanojo po laikrodį. Tais laikais tai buvo didžiulis turtas ir pasididžiavimas paaugliams.
Jei kunigas atvykdavo per šventes, jis su klebonu J. Varnu bažnyčioje aukodavo šventas mišias.
Mirošničenkų vaikai prisimena, kaip kaimynystėje gyvenantis klebonas J. Varnas juos su rogutėmis po sniegą tampydavo. Vėliau ruošė Pirmajai komunijai. O Viktoras prisimena, kad buvo klebono B. Jarecko gaspadinės numylėtinis – jam vis blynų iškepdavo, kokį gardėsį paduodavo.
Kūrybinė draugystė su V. Vareika
V. Mirašničenko džiaugiasi, kad Vabalninko vidurinę mokyklą jis lankė su puikia klase. Tad niekada nejautė patyčių ar pažeminimo dėl to, kad buvo tremtinių vaikas ar kunigo giminaitis. Mamai irgi nebuvo didelių problemų dėl įsidarbinimo – kolūkiui tuo metu reikėjo pagalbinių darbininkų, vėliau fermos darbuotojų.
Mokykloje Viktoras sako pradėjęs draugauti ir su medžiu. „Užsikabino“ per darbų pamoką, kai mokytojas parodė statulėlę. Medis jam pasidavė ne iš karto, bet berniukas užsispyrė ir savo kūrinį baigė. Tačiau kurti skulptūras jam nepatiko, tad užsiėmė kitais darbais. Ir fanerą raižė, ir klijavo, ir iš šakų kūriniai radosi.
Tarnaudamas sovietų kariuomenėje pradėjo drožti šaukštus. Sako, jiems ir žaliavos daug nereikia, ir ant koto gali įvairiausius dalykus sukurti. Medinės lentelės, šaukštai, skirti virtuvei, ilgai tarnauja, ypač pagamini iš vaismedžių ar graikinių riešutų medienos. O dekoratyviniai kūriniai leidžia įsibėgėti fantazijai.
Savo drožybos krikštatėviu jis laiko vabalninkietį tautodailininką Vydą Vareiką. Jis vienu metu dirbo meno verslų ir suvenyrų gamybiniame susivienijime „Tulpė“, gaudavo medžio ruošinių. Atliekamus atiduodavo Viktorui. Taip abu vienu metu pradėjo drožti šaukštus.
Šių Vabalninko krašto vyrų kūrybinė draugystė tęsiasi daug metų. Buvo ir parodą Pasvalyje kartu surengę, dalyvavo ir bendrose tautodailės parodose. Atvažiavęs į Vabalninką Viktoras būtinai pas kolegą užsuka, pasižiūri, kas naujo, pabendrauja.
Viktoras neslepia, kad Vydo gyvenimo būdas jo labai nežavi – anot pašnekovo, „jis save labai kankina: jei dėl ko nors užsispyrė, padarys iki galo“. O štai jo darbais ir kūrėjo fantazija žavisi.
Šaukštus kuria pagal nuotaiką
V. Mirašničenko pasakojo, kad jis kūrinius iš medžio gamina priklausomai nuo nuotaikos. Visi, kas mato jo drožinius, sako atpažįstantys kitokį, savitą braižą.
Kai Viktoras drožia šaukštus jubiliejui, būtinai išskaptuoja tai, kas susiję su jubiliatu – jo pomėgiais ir charakteriu.
Sodininkams išdrožia gėlę, vynuogių kekę, sportininkui – kamuolį, žvejui – žuvį. Aišku, ir sukaktuvininko metus.
Šaukštų Viktoras pardavimui nedaro, juos dovanoja arba eksponuoja. Štai Vabalninke parodai jis pateikė 120 savo darbų.
Vyras neslepia turintis idėjų sukurti kažką didesnio nei šaukštai. Apie tai jis jau yra kalbėjęs su V. Vareika.
Kol sveikata laiko – nori gyventi savarankiškai
Kas Viktorui yra Vabalninkas? Dviem žodžiais neapsakysi. Atvažiavęs jis nueina į gimtuosius namus, kuriuos atkūrė jaunesnysis brolis Valentinas – dūšia džiaugiasi. Vabalninke užaugo, čia vaikystė prabėgo. Čia tėviškė. Nesvarbu, kad „prilipęs“ ir Panevėžyje – gimtinė vis tiek traukia.
Viktoro mama Saverina gyvena savo namelyje. Nors brolis kviečia apsigyventi kartu, ji sako, kol galinti pati pasikūrenti pečių, liksianti savo namuose.
Sūnūs supranta, kad kol sveikata laiko ir žmogus nori judėti, jam geriau savo namuose. Tačiau jie stengiasi mamą lankyti kuo dažniau.
Atvykęs Viktoras būtinai aplanko Vabalninko kapinėse besiilsinčių savo senelių, prosenelių, giminaičių kapus.
V. Mirašničenko priklauso Vabalninko bendruomenei, dalyvauja įvairiose jos veiklose ir projektuose.
Tiesa, jis tikisi, kad bendruomenei vadovauti atsiras aktyvesnis, ne toks užsiėmęs pirmininkas, kuris žmones labiau suburs į krūvą ir užves bendrai veiklai.
Vyrą džiugina kai kurie Vabalninko kultūros namuose vykstantys renginiai, tampantys vos ne dainų šventėmis. Juose žada ir toliau būtinai dalyvauti.
Tik nuo praėjusios vasaros, įveikęs ilgas biurokratines kliūtis, Viktoras tapo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariu. Vyras žada jungtis ir prie jos veiklos.
Prie svetimo gyvenimo būdo nepritapo
Viktoro žmona Audronė – pandėlietė. Su ja užaugino sūnų ir dukrą, kurių vardai simboliniai ir glosto lietuvių dūšią – Žilvinas ir Eglė. Tėvas džiaugiasi, kad abu vaikai kuria gyvenimus Lietuvoje.
Pats Viktoras bandė dvejus metus dirbti Anglijoje. Pas jį atostogų metu buvo atvažiavęs sūnus, bet pabuvęs kelis mėnesius išvyko atgal į tėvynę – sakė tikrai iš Lietuvos nebeišvažiuosiąs.
Viktoras irgi grįžo. „Nepritapau prie jų gyvenimo būdo, maisto, papročių. Viskas svetima, nemiela. Uždarbis gal ir neblogas, bet tą patį stengdamasis gali uždirbti ir Lietuvoje“, – svarstė pašnekovas.
Jis džiaugiasi, kad dukra Eglė baigė turizmo vadybą, seneliams padovanojo du sūnus – Jokūbą ir Dovydą. Žilvinas šiuo metu dirba, turi dukrą Adelę.
Pašnekovas sako turintis nedaug svajonių. Kad visi būtų sveiki, anūkai išaugtų gerais žmonėmis ir nebūtų karo. Tai, jo nuomone, svarbiausi dalykai.
Gerbia tą, nuo kurio gauna „į snukį“
Vyras sako suvokiantis, kad šiandieninė situacija šalyje ir pasaulyje yra labai sudėtinga. Anot jo, jei rusas paims Ukrainą, jis eis toliau – jo ambicijos yra atkurti Sovietų Sąjungą. Tad nieko gero negalima tikėtis. O Putinas, anot Viktoro, pasijuto caru, apsistatė savais ir daro, ką nori.
Iš savo gyvenimo patirties V. Mirašničenko sako žinantis, kad ruso toks charakteris – tuos gerbia, nuo kurių gauna „į snukį“. Jis mano, kad dalis rusų pritaria taikai, tačiau, deja, jų smegenys tiek pripudrintos, kad nebesuvokia, kuri dalis yra tiesa, kuri melas.
Paskutinį kartą su Rusijoje gyvenančia pussesere jis kalbėjosi praėjusią vasarą. Karo temos bendraudami nelietė, bet suprato, kad ji Putino politikai ir invazijai į Ukrainą nepritaria.
„Mes maža tauta, nuo mūsų mažai kas priklauso. Ir taip viską darome, ką galime. Svarbu, kad Europos Sąjunga būtų vieninga. Ir būtų gerai, kad lietuvio charakteris nebūtų toks, kai džiaugiasi, jog kaimyno karvė dvesia ar namas dega. Ir kad valdininkai nevogtų, neimtų kyšių, tada įvairūs projektai nestrigtų“, – įsitikinęs Vabalninko krašto tremtinių anūkas.
