Situacijos paprastumas
Paskutiniame Biržų rajono savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame negalėjau dalyvauti, audra kilo visai lygioje vietoje. O buvo taip: Ekonomikos ir finansų komitete pasiūliau sukonkretinti vieno sprendimo projekto vieną formuluotę. Keičiant Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo 14 punktą, meras siūlė taip: Savivaldybei skirtų KPPP lėšų objektų sąrašas tvirtinamas Savivaldybės tarybos sprendimu, prireikus tikslinamas (keičiamas ir (ar) pildomas) Savivaldybės tarybos sprendimu arba mero potvarkiu. Sakiau komitete ir dabar manau, kad žodis „arba“ yra netinkamas, nes jis sukuria neapibrėžtumą, dviprasmybę. Kodėl?
Pirma: neaišku, kas nusprendžia, kada keitimus/tikslinimus tvirtina meras, o kada taryba. Pagal praktiką tą padaryti gali tik meras, nes jam informaciją, poreikį teikia administracijos specialistai, taryba to nežino. Tai kieno galių stiprinimas čia užmaskuotas? Meras iškeliamas virš tarybos? Žodžiu, meras daro atranką: nori – pats patvirtina, nori – tarybai leidžia. Tai nėra tikrasis kolegialumas, kaip bandoma pateikti. Antra: žodis „keičiamas“, atliekant lingvistinę teiginio analizę, reiškia, kad meras gali daryti bet kokius keitimus. Ar tai reikštų ir objektų sąrašą, ir finansus? Trečia – tai kieno galutinė atsakomybė: objektų sąrašą tvirtina taryba, o paskui meras, galimai ką nori, tą daro, kaip nori, taip keičia? Bet čiagi yra teisės aktas, kuris efektyviausiai veikia, kai nėra dviprasmybių, interpretacijos galimybių. Taigi, kaip sakiau komitete, čia visai ne pasitikėjimo, o tik aiškumo, tikslumo klausimas. Ir taip, šito sprendimo labai reikia, kad greičiau vyktų ir taip sudėtingas procesas.
Meru reikia pasitikėti, nes žmonės jį išrinko? O tai kas tarybą rinko?! Žodžiu, net gyvasis svoris neskaičiuojamas, Jo didenybė meras svarbiausias, daug svarbesnis, negu 25 tarybos nariai. Vivat demokratija!
Išvada: būtų buvę sąžiningiau ir paprasčiau palikti, kad objektų sąrašą tvirtina taryba, o visus keitimus atlieka meras. Ir jokių „arba“, šalin rankas nuo mero! Valdančioji koalicija būtų pabalsavusi ir nepraradusi progos pašlovinti žmonių išrinkto mero. Meru reikia pasitikėti, nes žmonės jį išrinko? O tai kas tarybą rinko?! Žodžiu, net gyvasis svoris neskaičiuojamas, Jo didenybė meras svarbiausias, daug svarbesnis negu 25 tarybos nariai. Vivat demokratija! O šiaip jau, meras garsiai žadėjo tarybą kaskart informuoti apie visus keitimus ir tikslinimus. Tai čia ne menkinimas – atsiskaityti dėl kiekvieno mažiausio taisymo? Mano pasiūlymo esmė ir buvo sukonkretinti mero veiksmų apimtį – tik tiek, ir formuluotė jau buvo administracijos pasiūlyta, bet įsikišo politikai, įžvelgę menkinimo grėsmę ir pigaus politikavimo galimybę. Aš suprantu, kodėl A. Šimui gramatinių klaidų tema lenda iš pasąmonės, bet tai kiti, labai racionalūs, labai verslūs?
Vyrai stiprybę semia iš praeities
Nesitikėjau, kad bus taip įdomu žiūrėti Tarybos posėdžio įrašą. Kaip ereliai išskleidžia sparnus ir neria į praeitį (sako, erelių toks geras regėjimas, kad už 5 kilometrų pamato triušio dydžio objektą). Ir nė vienas nepasakė paprasto dalyko, kad praėjusioje ir dar, ir dar praėjusioje kadencijose (nuo 2005 m.) KPPP lėšų skirstymo tvarkos apraše, parengtame pagal tipinį tvarkos aprašą, visoje Lietuvoje aiškiai buvo atskirtos administracijos direktoriaus ir tarybos funkcijos, nebuvo jokių „arba“: savivaldybės tvarkos apraše paskirstydavo atsakomybes arba tarybos sprendimu įgaliodavo administracijos direktorių patikslinti lėšų paskirstymą po viešųjų pirkimų. Dėl bet kokių rimtesnių pataisymų rinkdavosi ir spręsdavo taryba. Būtent todėl niekas nekėlė klausimų, reglamentavimo problema iškilo, įsigaliojus naujam Vietos savivaldos įstatymui ir pasikeitus mero galioms/galimybėms. Beje, peržiūrėjau keletą savivaldybių KPPP lėšų skirstymo tvarkos aprašų, visuose aprašuose nereikšmingo keitimo, tikslinimo pareiga palikta, kaip ir buvo, administracijos direktoriui.
Kadangi meras nebėra tarybos narys, o tik posėdžio pirmininkas, tai jo laikysena, manyčiau, turėtų būti visai kitokia: nereikėtų saviškių vardais vadinti ar ironizuoti vien opozicijos.
Taigi, visos įžeidžios A. Šimo, A. Juknos insinuacijos, retoriniai klausimai yra viso labo neišmanymo liudijimas iš klasikinės serijos: pasidrabstykim, gal prilips? Įspūdinga, drąsu, kad vyrai išdrįso kalbėti apie žmogų, kurio nėra. Meras irgi neatsiliko – džiugiai paklausęs, kodėl nebuvo pasiūlymų, kai direktorė pasirašinėjo. Bet tai kaip džiugiai! O paskui dar A. Jukna parašo moralizuojantį tekstą, kaip opozicija trukdo gyvenimui ramiai tekėti. Tai tam kartui visiškai absurdiška gynimo akcija „Už merą, vyrai!“ baigta? Palinkėkime vieni kitiems ramybės iki kito karto. A, dar, anot A. Šimo, reikia „padaryti kontrolę“.
Apie jautrumą kritikai ir savigyrą
Pasirodo, jaunoji valdžia labai jautri kritikai. Kaži, kas amoraliau – klausti apie jaunatvišką vadybą ar svaidyti neaiškias užuominas apie praeitį, kurioje kartu būta? Ir kadangi meras nebėra tarybos narys, o tik posėdžio pirmininkas, tai jo laikysena, manyčiau, turėtų būti visai kitokia: nereikėtų saviškių vardais vadinti ar ironizuoti vien opozicijos. Posėdžio pirmininkas turėtų būti visiems lygiai teisingas ir objektyvus, kaip sprendimų teikėjas – jis gi (dažniausiai!) tik vykdomoji valdžia. Kiek kartų man tai primindavo „valstiečių“ opozicija! Jeigu jau visi sutinka, kad pasikeitė mero pozicija, tai turėtų apimti visas situacijas. Tuo labiau turint tokią gynybinę sieną.
Ir dar – kiekvieną kartą, kai primenama, kiek padaryta buvusioje ar buvusiose kadencijose, kyla nepasitenkinimas, menkinimas, įžeidinėjimai. Atrodo, kad trinti istoriją, nutylėti yra ne tik naudinga, bet malonu, o girtis ir moralizuoti galima tik būnant valdžioje. Tai ir juokinga, ir liūdna, kai posėdyje A. Jukna giriasi, kad pirmą kartą savivaldos istorijoje (?!) kalbėtasi su ūkininkais, nors komisijoje buvo tik ūkininkų/žemdirbių asociacijų vadovai, nors ir pernai žemės mokestis buvo sumažintas. O kaip visi myli kaimo bendruomenes! Reikėtų kokio konkursėlio/estafečių, kas labiau.
Ir dar – kiekvieną kartą, kai primenama, kiek padaryta buvusioje ar buvusiose kadencijose, kyla nepasitenkinimas, menkinimas, įžeidinėjimai. Atrodo, kad trinti istoriją, nutylėti yra ne tik naudinga, bet malonu, o girtis ir moralizuoti galima tik būnant valdžioje.
Šiaip jau gal ne tokia bloga konservatorių vyriausybė, jeigu skyrė dalį pinigų sporto salei (praėjusioje kadencijoje ir darbų sutartis per kraują ir skundus pasirašyta, jeigu ką), jeigu valdantieji puikuojasi, kad visi nemokamai važiuos autobusais, kad mažinami mokesčiai, remiamos bendruomenės. Vadinasi, su savivaldybės biudžetu viskas gerai? Užteks viskam? Gruodžio 2 dieną kalendorius skelbia: Tarptautinė vergovės panaikinimo diena. O aš galvoju apie bene svarbiausią, brangiausią modernaus žmogaus galimybę – minčių, raiškos (ir ironijos), diskusijų laisvę. Ir atsakomybę. Kuri auga kartu su didėjančia galia.
Irutė Varzienė, Biržų rajono savivaldybės tarybos Lietuvos krikščionių – demokratų frakcijos pirmininkė
