Susitikimas ir pokalbiai Gaižiūnuose su Agne Indrašiene ir keturiomis energija bei emocijomis kunkuliuojančiomis žaviomis būtybėmis – Barbora, Morta, Agota ir Magdalena Indrašiūtėmis.
„Mus atvedė ten, kur mes turime būti“, – sako Agnė apie savo ir vyro Viganto protėvius, kurių žemėje auga keturios žavios mergaitės. Prosenelių vardais pavadintos Indrašių dukros gyvena sodyboje, kurioje tiek daug erdvės sportiška energija ir meniškumu trykštančioms sieloms. Meniškumo pradą turinčios Agnės noras – kad mergaitės visapusiškai matytų, jaustų ir vertintų pasaulį, turėtų savo nuomonę, mokėtų ją išsakyti.
Pokalbiai su visomis apie viską
Kad mergaitės nori ir moka bendrauti, žodžiais ir emocijomis pasakoti apie tai, kas jų gyvenime svarbu, rodo netgi mažoji Magdalena. Metukų ir trijų mėnesių tesulaukusi mergytė energingai stengiasi dalyvauti pokalbiuose emocingais šūksniais, atodūsiais, džiugiomis ar reikliomis intonacijomis.
Į Magdalenos emocijas globėjiškai ir labai atsakingai stengiasi reaguoti septynerių metų Morta.
Jos labiausiai ir klauso mažoji Magdalena. Ypač sunku mažąją įtikinti, kad leistų sesėms išdėlioti braškes ant ką tik iškepto šokoladinio pyrago. Juolab kad į puošmenas taikosi ir trimetė Agota.
– Morta, tai tu dabar esi pagrindinė Magdalenos auklė? – klausiu.
– Aš dirbu fermoje, – atsiliepia dešimtmetė Barbora. – Dirbu su tėte, darau viską, ką reikia – valau gardus, prajodinėju žirgus, kai tai būtina po operacijos. Moku ir balnoti.
– Mes turime labai daug gyvūnų – šunų, kačių, arklių, vištų, triušių, – liejasi mergaičių balsai.
– Turim ir ožį, ir karvę, – papildo Morta. – Ta karvė jau tris veršelius atsivedusi buvo. Buliukas ganosi su arkliais.
Karvės atsiradimo istorija susijusi su Barbora. Pasak mamos, kai dukrytė buvo trejų ar ketverių, eidama per kaimą pamatė veršelį. Išgirdusi, kad jį šeimininkė parduos, Barbora labai susirūpino.
– Taip ta karvytė ir atsidūrė pas mus, – sako Agnė.
– Yra dar baltas pūkuotas gaidys ir pulkas vištų, – skuba pasakyti viena iš sesių.
– Triušiai ir vištos laksto po kiemą. Vieną vištą gaudė lapė ir pagavo. O trys vištos peri, – sako Morta.
– Jau rytoj viščiukai turi išsiristi, – žinovo tonu praneša Barbora. Pašnekesius vis nutraukia savo naujam dviračiui dėmesio reikalaujanti Agota. Nesulaukusi, kol viešnia išeis į kiemą jo apžiūrėti, imasi energingų veiksmų – dviratį stumia į kambarį.
– Agota – veiksmo vaikas, viskuo besidomintis, nenustygstantis. Morta – meniškos sielos, keramikos pamokas lanko. Kokia bus Magdalena, dar neaišku, – kalba mergaičių mama. Ji didžiuojasi Barboros įvertinimu mokykloje, dukros aktyvumu. – Barbora lanko visus įmanomus būrelius. Pas Veroniką Lansbergienę šoka, pas Jolantą Vasiliūnienę dainuoja, pas Kristiną Manikienę ir Audrį Viduolį sportuoja, pas Rimutę Briedienę piešia.
– Visi šitie mokytojai Barborą tarsi veda už rankos ten, kur jai sekasi, kur miela širdžiai, – „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos pedagogais ir pradinių klasių mokytoja Nida Jakutiene džiaugiasi Agnė.
Barbora lanko ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklą, mokosi groti akordeonu.
– Ji pati instrumentą pasirinko, – sako Agnė. Tam įtakos turėjo „Atžalyno“ mokykloje apsilankiusi mokytoja Ala Fetingienė. Akordeonu groti panoro ir du Barboros klasės draugai.
Iš Barboros gyvenimo
Lankantis šeimos sodyboje Barbora jau ruošėsi už kelių dienų su arklių ūkiui vadovaujančiu tėčiu išvykti į Ameriką. Kelionės tikslas – lankymasis amišų bendruomenėje. Pastarosios gyvenimas ypatingas tuo, kad amišai atsisakė visų technologijų ir iki šiol darbui bei transportui naudoja arklius.
– Ten vyks arklių progreso dienos. Barbora į Ameriką važiuoja kaip būsima perspektyvi žirgininkystės darbuotoja susipažinti su tuo, kas šioje srityje pasaulyje yra pažangiausia, – sako Agnė. Dar penkiametė Barbora yra pareiškusi, jog „būsiu arklių dorektorė“. O nuo pirmos klasės ji padeda tėčiui arklių fermoje. Žirgininkystės mokytis dukrai tektų užsienyje.
– Mes jau turime įsigiję daug arklinių padargų iš Amerikos. Du vežimėliai, grėblys, šienapjovė, kultivatorius, du plūgai – rankinis ir su sėdima vieta, – vardija Barbora.
Su keturias klases „Atžalyne“ baigusia ir už pasiekimus sporto bei meno srityje mokyklos Metų mokinės titulą pelniusia Barbora atskiras pokalbis vyksta jau vėliau, kai mažoji Magdalena ramiai užmiega sodo pavėsyje.
– Turbūt nelengva mokykloje būti geriausia?
– Nors tarp pradinių klasių, bet labai sunku. Šiais metais – ypač. Ir varžybos „Aukštaitijos taurė“, dailaus rašto ir kiti konkursai, įvairūs atsiskaitymai… O sportuoti turiu su vyresniais vaikais. Mano šaka – lengvoji atletika. Šoku į tolį, kamuoliuką metu, bėgu…Kitais metais bus dar sunkiau – įvairios pamokos prasidės. Labai laukiu istorijos – įdomu bus paskaityt, paklausyt, sutikt istorijos mokytoją. Jis „Atžalyne“ labai geras, draugauja su vaikai, o jo pamokos įdomios.
– O būti šeimoje vyriausiu vaiku irgi sunku?
– Nelengva, nes tenka didžiausias darbo krūvis. Mortai sako – eik, su Magdalena pažaisk, o man – dirbti – siurbti, ravėti, kolorado vabalus rinkti… Sakau, kad ir aš galėčiau pažaisti…
Tą koloradą tai visi rinkome, jų buvo prisidauginę, nes, pasirodo, dvi vabalų motinėles buvom palikę… Daugiausia rinko tėtis ir mes, nes mama bijo kolorado. Nuėjo į lauką, truputį parinko ir pas Magdaleną išėjo. O juk galėjo Magdalena ant kėdutės sėdėti ir žiūrėti.
– Esi drąsi?
– Taip. Nebijau nei griaustinio, nei žaibų. Morta tai vorų bijo, o aš – ne. Ir gyvatės man patinka.
– Tačiau ko nors vis tiek bijai?
– Elektros. Baisu, kad nenutrenktų.
– Papasakok apie tėtį – koks jis yra?
– Darbštus, labai kantrus, daug lūžių patyręs ir iškentėjęs. Jam net į veidą arklys buvo įspyręs.
Ir mokykloje jis išdykęs būdavo. Mamai pasisekė, kad mes – ne berniukai.
– O į ką panaši jūsų mama?
– Į rožę. Jai ši gėlė labai patinka. Ir mamos sutvirtinimo vardas yra Teresė, kuri paveikslėlyje yra su rože. Graži, labai miela mūsų mama. Ir darbšti. Kai tik randa laiko, eina į sodą, vis nori sodinti gėlynus. Tik jai to laiko labai mažai – pasodintus gėlynus reikia labai dažnai laistyti.
– Papasakok apie savo senelius.
– Turiu vieną senelį ir dvi močiutes. Mamos tėvai, Jonas ir Audronė Rešimavičiai, gyvena Gaižiūnuose, ūkininkauja. Močiutė Vanda Indrašienė gyvena Biržuose. Ji yra tėčio mama, anksčiau dirbo medike.
Apie šeimą, ryšį su proseneliais
Kol miega Magdalena, Agnė ir vyresniosios mergaitės vedžioja po sodybos gėlynus, žaidynių trasa virtusią seną klėtį, kuri, pasak mergaičių netrukus tarnaus ir kaip kino salė. Daugiamečių gėlynų pavėsyje glaudžiasi gražuolis triušis, pūkuotas gaidys vaikštinėja apie jaukią vištidę su perekšle.
Aptvare po išlakiu medžiu nuo kaitros slepiasi poni arkliukai Maja, Žaibis ir mažoji Minutė. Jais mokytis jodinėti gali septynmetė Morta.
Pokalbis su keturių dukrų mama Agne, be abejo, apie šeimą.
– Kas įkvepia drąsos gimdyti keturis vaikus?
– Tai jau nebe drąsa. Tiesiog dovana. Ketvirtajam kūdikiui drąsos daugiau turėjo mergaičių tėtis negu mama. Tėčiui visada atrodė, kad keturi vaikai – tobula šeima. O man su tuo reikėjo susigyventi, vyras mane pripratino prie tos minties, o dabar tai yra pats geriausias nutikęs dalykas.
Kai gimė Barbora, ji buvo kaip stebuklas, nuo kurio nesinorėjo trauktis nei dieną, nei naktį. O ji labai anksti pradėjo rodyti, kokia ji savarankiška. Po trejų metų atėjo eilė Mortai, po ketverių – Agotai, o prieš metus bei tris mėnesius – ir Magdalenai.
Meilė nesidalija – jos tik daugėjo su kiekviena gimusia dukra. Visas maitinau pati – kad būtų sveikos. Prieš gimstant Barborai puoselėjau tik vieną mintį, kad jeigu turėsiu pieno, viskas bus gerai. Visos mūsų mergaitės gimė 36 mėnesių, ankstukės, tačiau iš karto imdavo krūtį ir per mėnesį pasiekdavo reikiamą vystymosi stadiją.
Nuo pat mažų dienų mes jas sodinome ant naktinio puoduko, pamažu pratinome prie savarankiškumo ir atsakomybės.
Jos visos viena kitą papildo, džiugina. Barbora džiugina pergalėmis, Morta – keramikos dirbiniais. Agota – savo kalbėjimu. Magdalena – kūdikio švelnumu.
– Kas rinko dukrų vardus?
– Visos jos pavadintos prosenelių vardais. Mes dabar gyvename Viganto promočiutės Mortos sodyboje. Šituos namus, kuriuose esame, statė Morta. Mūsų mergaitės – jau penkta čia gyvenanti karta.
Mano seneliai iš tėčio pusės gyveno prie Tatulos. Esame gretimų sodybų palikuonys. Patatuliečių nebėra, tačiau mano tėtis man paliko savo žemės. Taigi aš turiu prosenelių žemės, kurią paveldės mano dukros. Taigi, mūsų gyvenime taip susiklostė tęstinumas, sąsajos su protėvių žeme, nuo kurio nesame nutolę. Žinoti, kas esame, yra labai svarbus, vienijantis dalykas.
– Esate neeilinio stiliaus pojūčio, išvaizdos moteris. Ar dešimt metų Vilniuje gyvenusi ir dirbusi nesijaučiate vieniša, nors ir savame krašte?
– Ne. Kažkas iš aukščiau mus atvedė ten, kur turime būti. Jei anksčiau pagalvodavau, kad man čia trūksta draugės, tai dabar mano geriausiomis draugėmis yra mano dukros. Jos turi laisvės čia augti, būti, keliauti ir dirbti kartu su mumis. Jos visą laiką mato, ką darome, būna kartu su mumis.
Daug bendraujame. Mūsų vyresnioji neturi telefono. Tad tą laiką, kurį skirtų naršymui ir susirašinėjimui, mes skiriame bendravimui, kalbėjimuisi.
Noriu, kad mergaitės skaitytų knygas, kad laiko knygoms daugiau rasčiau iš aš pati. Dabar laukia eilės man labai brangi dovana – knyga „Kario kelias: generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose“. Ją gavau dovanų per Jonines Gulbinėnuose su dvaro savininko Lino Ladigos dedikacija.
Perku knygas savo vaikams, dovanoju knygų mokyklai.
– Iš kur randate jėgų ne tik dukras maitinti, prižiūrėti, bet ir ugdyti – vežioti į mokyklas Biržuose, kad galėtų mokytis muzikos, dailės?
– Noriu, kad mūsų mergaitės ugdytųsi ir visapusiškai matytų pasaulį, turėtų savo nuomonę. Aiškiai kalbėtų ir dėstytų savo mintis.
Didžiausias darbas – matyti, girdėti savo vaiką. Auginti jį protinga, laisva asmenybe.
Būna sunkių minučių, nelengva girdėti, kad esu sulysusi, pavargusi… Tačiau moteris turi būti stipri, kad galėtų palaikyti, įkvėpti savo pavyzdžiu vaikus.
O mano pačios trokštamos laisvės suvokimas šiuo metu būtų toks: gerai, kad gali eiti miegoti, kada nori. Ir atsikelti, kad panorėjusi. Kol kas visą mano gyvenimą diktuoja mergaitės.
