„Kol galime, tol keliaujame“, – sako biržietė Inga Undzėnienė, su vyru Gintaru sausio pabaigoje aplankiusi didžiausią Rytų Afrikos šalį – Tanzaniją ir joje esančią Zanzibaro salą. Sakoma, kad Afrikos žemyno magija įspūdingiausiai pasireiškia būtent šioje saloje.
Kartu keliauja jau aštuoniolika metų
Afrikos šalyje Tanzanijoje, Zanzibaro saloje, patirtais įspūdžiais su „Šiaurės rytais“ besidalijusi Inga sako visiškai sutinkanti, kad kelionės – tai pati didžiausia investicija į save.
„Jei tik yra galimybė, keliaujame kartu“, – sako pašnekovė. Ingos ir Gintaro Undzėnų šeima drauge į keliones leidžiasi jau gal aštuoniolika metų. Apvažiuotas visas Pabaltijys, keliauta į Portugaliją ir kitas įvairias Europos šalis, aplankytas Egiptas, Arabų Emyratai, Tailandas ir kt.
Aišku, norint keliauti, tenka dėlioti prioritetus – planuoti išlaidas, kai ko atsisakyti tam, kad galėtum pasiruošti kelionei.
„Pastarąją kelionę pirkome prieš metus, kai ją buvo galima įsigyti žymiai pigiau. Svarstėme apie Vietnamą, Maldyvus, Šri Lanką, tačiau sprendimą lėmė netikėtai „iškritusi“ Zanzibaro reklama. Norėjome egzotikos!“ – kalba Inga, patyrusi įspūdžių kupiną pažintinę kelionę į, pasak moters, turistų dar nenumindžiotą Afrikos šalį. Kelionė nepigi, tačiau jos kaina esanti tokia, kokią dirbantis žmogus sau galintis leisti.
„Ten viskas kitaip – žmonės, gamta, gyvūnai, augalai. Ir netgi saulė kitokia negu Egipte“, – sako iš Zanzibaro grįžusi Inga.
Dviese, be grupės
„Kelionę pirkome iš „Novaturo“ – per mūsų Giedrę Kubiliūtę. Tikrai nebijau reklamuoti – ji visada labai gerai vietą, viešbučius parenka. Kita vertus, išvykstant reikia, kad apie mus žinotų“, – kalba Inga apie Biržuose veikiančią biržiečių įkurtą turizmo agentūrą „Kelionių fiesta“.
Undzėnai keliavo dviese, be jokios grupės, nes grupių jie nemėgstantys. Pasak Ingos, nors skiepai nėra privalomi, jie su vyru skiepijosi ne tik dėl pastarosios kelionės. Skiepytasi nuo geltonojo drugio, hepatito, vidurių šiltinės. Kadangi nuo maliarijos skiepų nėra, keliautojai stengėsi Tanzanijoje visą laiką būti saloje, o į žemyną buvo nuskridę tik vienai dienai.
„Zanzibare tų maliarinių uodų gal tik koks vienas procentas. Jų įkandimų, atrodo, išvengėm“, – daugiau nei dviem mėnesiams nuo kelionės praėjus kalba Inga. Kelionėje ypač stengtasi laikytis higienos, reikalaujančios atidumo ir pastangų šalyje, kur vietos gyvenimas daugeliu atvejų klostosi antisanitarinėmis sąlygomis.
Kelionėse po salą biržiečius lydėjo vietinis gidas, kurio dėka pavykdavo sėkmingiau derėtis ką nors perkant ar už ką nors mokant.
Pasak Ingos, kalbėtis teko angliškai, pasitelkus google vertėją. Buvo galima rasti ir rusiškai kalbantį gidą, tačiau biržiečiai pasikliovė savo anglų kalbos žiniomis ir netgi piešinių, gestų kalba.
Už viešbučio teritorijos – Afrikos gyvenimas
Undzėnai Zanzibaro saloje gyveno dideliame gerame italų viešbutyje. Kaip tik tuo metu čia buvo iš Italijos su šeima atvykusi viešbučio šeimininkė. Daug buvo italų turistų, tačiau nė sykio neteko išgirsti lietuviškos šnekos. Jau išvykdami Undzėnai susipažino su latviais, su kuriais atgal kartu skrido iki pat Vilniaus.
„Pačiame viešbutyje tikrai buvo tvarkinga, tačiau už jo teritorijos – tikrai teko matyti visko. Sako, kad ten niekur nesurenkamas plastikas, skatinama jo nenaudoti, tačiau patys vietos gyventojai tokio raginimo ne itin paiso“, – įspūdžiais dalijasi biržietė.
Didesnėje nei 2,6 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto saloje yra apie milijoną gyventojų, kurių dauguma susitelkę Zanzibaro mieste. Inga ir Gintaras daug vaikščiojo Zanzibaro gatvėmis, matė tikrą afrikietišką gyvenimą. Jį biržiečiai vadina vienu iš kelionėje patirtų netikėtumų.
„Nustebino žmonių buitis ir gyvenimas – tai yra tikra Afrika. Kartais save pagaudavome galvojant, ar esame filme, ar realybėje“, – kalba Inga. Pasakoja apie gatvėje prie namų durų skalbiančias moteris, skurdžiose palapinėse prekiaujančius žmones, vandenyno pakrantėje pjaustomas didžiules žuvis…
Tiesa, biržiečiams ir patiems teko skalbti savo drabužius, nes skalbykla ten brangiai kainuojanti.
„Tai turistams nepigi šalis – kainos tikrai nemažos. Tačiau mums daug ką nupirko vietinis gidas, nes turistas ten vertinamas kaip pinigais aplipęs žmogus“, – sako biržietė keliautoja.
Vaikai pinigų iš turistų nekaulija, mielai bendrauja ir noriai vaišinasi saldainiais. Mažųjų afrikiečių žaislai – pagaliukai, akmenukai, o vaikai labai mieli ir atrodo labai laimingi.
„Jų drabužiai gražūs ir švarūs – tos moterys rankomis labai švariai skalbia“, – su šypsena kalba Inga. Jie su vyru buvo užsukę į musulmonišką mokyklą. Vieno aukšto pastato be langų patalpoje ant grindų sėdėję vaikai kažką darė. Mokytojo tuo metu nebuvo, tačiau tvyrojo tyla, mokiniai dirbo labai susikaupę.
„Vaikštantis“ vandenynas
Viešbučio, kuriame gyveno biržiečiai, teritorijoje – baseinai su vandenyno vandeniu. Maudytis buvo galima ir pačiame vandenyne, kurio vanduo sausio pabaigoje buvo įšilęs iki 28 laipsnių. Zanzibaras patenka į tropinio klimato zoną, tad čia visus metus būna karšta ir drėgna. Paprastai balandžio ir gegužės mėnesiais lyja daugiausia, o liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiai būna sausesni. Vis dėlto geriausias metas keliauti į Zanzibarą yra sausio ir vasario mėnesiai, kai Europoje žiema, o šioje saloje saulės ir karščio užtenka visiems.
Saulės kaitrą teko pajusti ir biržiečių porai – nežiūrint apsauginių kremų, nudegusį kūną Gintarui teko saugoti savaitę maudantis su marškinėliais.
Įspūdingas „vaikštantis“ vandenynas, kai vanduo keletui valandų atsitraukia netgi kelias dešimtis metrų. Tada galima pasivaikščioti vandenyno dugnu, nusėtu jūros ežiais, ryškiaspalvėmis jūros žvaigždėmis.
Baltos spalvos paplūdimiai su minkštu kaip pudra smėliu, turkio spalvos Indijos vandenynas, fantastiški, vieni gražiausių pasaulyje koraliniai rifai.
Neišdildomi įspūdžiai Mtende paplūdimyje su jūros išskaptuotomis uolomis, vandenyno atoslūgių skalaujama kavinė, senus filmus primenančios žvejų valtys, spalvingais drabužiais vilkintys masajai. Inga ir Gintaras patyrė, kad šie pusiau klajokliškos tautos, gyvenančios Rytų Afrikos savanose, žmonės draugiški ir maloniai bendraujantys.
Akmeninis miestas, Merkurio namas ir Vergų sala
Salos pasididžiavimas – Stone Town, Zanzibaro miesto dalis, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai akmeninis miestas, garsus siauromis gatvelėmis, vergų turgumi, kalkakmenio namais. Čia gimė ir kultinės grupės „The Queen“ lyderis Fredis Merkuris, prie kurio namo, be abejo, apsilankė ir Undzėnai.
Akmeniniame mieste susijungia įvairiausių kultūrų derinys, kiekviename žingsnyje lydi turtinga praeitis, kurioje dalyvavo visas arabų pasaulis, kinai, olandai ir britai. Kiekvienas pastatas, kiekvienas langas ir kiekvienos durys pasakoja savo istoriją.
Zanzibaras žinomas jau nuo XV amžiaus dėl intensyvios prekybos, daugiausia prieskoniais ir vergais. Vergų turgaus vieta Zanzibare paženklinta įspūdingomis skulptūromis.
Biržiečiai lankėsi istorinėje Prison Island arba kitaip vadinamoje Vergų saloje. Čia fotografavosi su milžiniško dydžio vėžliais, patyrė ne vieną įspūdingą nuotykį.
Inga pasakoja apie kelionę į safari, kai į žemyną valandą dviejų kilometrų aukštyje skrido nedideliu 12 vietų lėktuvėliu, pilotuojamu dviejų juodaodžių. Tai buvęs tam tikras išbandymas. Kelionė džipais po laukinę gamtą – nepakartojama.
Keliaudami po Zanzibaro salą biržiečiai regėjo plytinčias prieskonių plantacijas, senesnius nei 500 metų milžiniškus baobabus, mangais apsodintą kelią, sūriame vandenyje augančius mangrovės miškus, valgė beprotiškai skanius vaisius. O štai prieskonių šalimi vadinamoje saloje maistas, pasak Ingos, nepasižymintis jų aštrumu ir gausa.
Afrikos grožyje ir skurde – laimingi žmonės
„Tai be galo graži, tačiau skurdi šalis. Geri automobiliai – tik turistų. Vietos vyrai į darbą vežami stovintys sunkvežimių kėbule. Čia yra ligoninės, vaistinės, teismai, policija, o sykiu klesti didžiulė korupcija. Turint daug pinigų galima išvengti visų bausmių“, – sako Inga. Kadangi sūnūs žaidžia futbolą, Undzėnai ir Zanzibare žiūrėjo rungtynes. Stadionas ten – apžėlusi žole aikštelė arba suplūkta žemė. Įspūdį paliko ir tai, kaip Zanzibare pjaunama žolė. Vietos gyventojų „žoliapjovės“ – lazdos, kuriomis žolė tiesiog daužoma.
„Žiūrėjom futbolo varžybas. Atrodė, kad aplinkui yra tik keli vaikai. Parodžius saldainius mažųjų žiūrovų pradėjo sparčiai daugėti – jie iš visų kampų bėgo prie mūsų“, – pasakoja apie patirtą įspūdį.
Po salą biržiečiai turistai daug vaikščiojo vieni, nelydimi jokio gido. Pasak Ingos, jiedu su vyru keliavo ne turistinėmis vietomis, todėl matė daug ne turistams rodomų, o tikro afrikietiško gyvenimo vaizdų. „Skurdas ir laimingi žmonės“ – taip biržiečių šeima pavadintų po kelionės į Zanzibarą užsifiksavusį paveikslą.
