Ne biržietė, bet apie Biržus elektroninę knygą parašius (ji dabar dar ir įgarsinta) klaipėdietė Kristina Sadauskienė galvoja, kad biržiečiai yra ypač šilti žmonės ir kad čia yra visko: puiki istorija, vieta, gyventojai. Ne Biržuose gimęs, bet „iki piktumo biržietis“ gidas Dalius Mikelionis mano, kad tie biržiečiai, kurie niurna, kad Biržuose nėra nieko gero, yra ne biržiečiai, o tik Biržų gyventojai. O biržietė Raimonda Vengrytė mano, kad ir ne tokiai gražiai Biržų pusei reikėtų skirti kompensaciją – dalelę širdies. Taip audioknygos „Biržai. Įgarsintas miesto gidas“ pristatymas Biržų savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje tapo pasikalbėjimu apie tai, kad Biržai – ypatingas kraštas: vienus įsileidžiantis į save be kompromisų, o kitiems – tik šaltai pakantus.
Kaip buvęs biržietis pasiūlė ne biržietei parašyti knygą apie Biržus
Buvęs biržietis, Biržų savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos draugas ir rėmėjas, Vilniaus universiteto Komunikacijų fakulteto docentas dr. Vincas Grigas pastebėjo tokį dalyką, kad gyventi Biržuose, tai dar nereiškia apie juos gerai žinoti. Praėjusią vasarą, lankydamasis Biržuose, T. Jansono malūno likučiuose, kur įsikūrusi naudotų baldų parduotuvė, paklausė darbuotojos, kas čia per pastatas. O ji jam atsakė: „A kū aš žinau, vaikeli“. Sužinojęs, kad klaipėdietė, ilgų nuotolių gidė, vedanti turistų grupes „ant dviračio“ nuo Talino iki Vilniaus, Kristina Sadauskienė norėtų parašyti knygą ne apie didmiestį, o apie nedidelį Lietuvos miestą, pasiūlė Biržus. Knyga praplėstų ne tik biržiečių akiratį, bet priviliotų ir turistų. Idėja pasiteisino.
Pasak V. Grigo, Kristina Sadauskienė didelį Biržų audinį suguldė į 252 puslapius. Galima išgirsti ir autentiškos tarmės. Knygoje – 118 iliustracijų, kurios taip pat įgarsintos. Knygos fotografijų autorius – Remigijus Baltušis. Tai – išskirtinis dalykas, kai įgarsinamas ne tik tekstas, bet ir vaizdas.
Parengtais maršrutais knygos autorę lydėjo Dalius Mikelionis, Indra Drevinskaitė, Justinas Simanavičius ir Raimonda Vengrytė. Tie maršrutai – ant vandens, pėsčiomis, dviračiu. Daug autorei padėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos bei Biržų krašto muziejaus „Sėla“, Turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojai.
Knyga prieš metus buvo išleista PDF formatu, ją galima skaityti kompiuterio ekrane. Įgarsinto gido galima klausytis automobilyje ar, pavyzdžiui, bėgiojant palei Širvėnos ežerą. Garsinės knygos trukmė – 8 val.
Biržai arba įsileidžia, arba toleruoja
Audioknygos pristatymą į savo rankas iš gražiai biržietiškai prabilusios bibliotekininkės Ritos Venskūnienės perėmęs Vincas Grigas pirmiausiai juokais ir pasiteiravo autorės, kaip ji atsidūrė šitame „užmarščio, urvų ir panašių baisybių“ krašte?
K. Sadauskienė: „Yra labai daug kelionių vadovų apie Vilnių, apie Kauną, apie didmiesčius. Parašiau alternatyvų miesto gidą apie Klaipėdą. Dirbdama gide pastebėjau, kad turistams labai įdomu ne tik vietos, bet ir žmonės. Jiems ne taip įdomu, kai aš papasakoju kokį nors istorinį faktą, o kai susitinka grybautoją Talino pakrašty. Todėl kalbinu žmones nuo mokslininkų iki ne mokslininkų, menininkus ir t. t. Kilo mintis ir apie kelionių gidą mažame mieste. Ne kartą lankiausi Biržuose. Puiki istorija, puiki vieta, žmonės. Tiesiog pasidaviau Vinco Grigo pasiūlytai idėjai.
V. Grigas: Daliau, ar nepažeista jūsų ambicija, kad ne biržiečiai parašė pasakojimą apie Biržus?
D. Mikelionis: Pagalvojau: atvažiuos iš Klaipėdos moteris, nei ji Biržų žino, nei ką, ką ji gali parašyti? Kai mes kartu vaikščiojome po Biržus, o aš faktelių iš visur po truputį mėčiau, ji lyg ir nesiklausė, žiūrėjo abejingom akim. Bet kai išėjo knyga, supratau, kad ji stengėsi pagauti Biržų dvasią. Faktų galima rasti „Vikipedijoje“ ar monografijose. Kristina kalbino išskirtinius, įdomius biržiečius, todėl Biržų veidas gavosi labai įdomus. Biržai yra išskirtiniai. Aš, atvažiavęs užkuriomis į Biržus, juos pamilau ir pamačiau, kad jie skiriasi nuo mano Lazdijų. Čia visai kitokie žmonės. Arba jie įsileidžia tave, tampi biržiečiu, arba tave tik toleruoja. Gali penkiasdešimt metų čia gyventi, bet nebūsi biržiečiu. Tie biržiečiai, kurie niurna, kad čia nieko gero nėra, yra ne biržiečiai. Jie tik Biržų gyventojai.
Biržiečiui viskas aišku, atvykėliui – įdomu
V. Grigas: Yra knygoje tekstas apie seniausią biržietį. Tai kelintos kartos seniausią biržietį mes Biržuose aptinkame?
K. Sadauskienė: Pastebėjau, kad biržiečių pavardės kartojasi ir kartojasi. Biržiečiai turi dinastinį ryšį su karta. Tai didelis dalykas.
D. Mikelionis: Kai atvažiavau gyventi į Biržus, kavinėje pamačiau pagyvenusią moterį baltomis pirštinaitėmis. Ji sėdėjo su savo sūnumi kavinėje ir kalbėjosi vokiškai. Man nuo tokio vaizdo net akys ant kaktos išlipo. Vilniuje tokio vaizdo nepamatysi. Tai buvo Balčiauskai, senieji reformatai. Jiems svarbu buvo mokslan leist vaikus, ne prie žagrės laikyti.
Paimkime tarpukario biržiečius. Iš jų vos ne pusė buvo žydai, 1941 m. sušaudyti Pakamponyse. Kiti buvo ištremti. 80 proc. inteligentijos neliko. Bet ar čia miesto aura, ar čia kas, kad suvažiavo žmonės, statė Biržus, praėjo 10-15 metų ir jie jau tapo biržiečiais. Daug žmonių, kurie nuolat eina į renginius, parodas, jie nėra gimę Biržuose, bet atvažiavę čia gyventi. Kartais, būdavo, ateini į renginį ar parodą ir nėra gydytojų Kasparavičių. Iškart sutikęs gatvėje klausi, kas nutiko, kad neatėjot.
Tikram biržiečiui viskas natūralu Biržuose, viskas aišku. O svetimam, atvažiavusiam, įdomu: ką reiškia Apaščia, kodėl Agluona? Biržiečiui atrodo, kad taip ir turi būti. Agluona – eglė, eglynas, Apaščia – apačia, žemutinė upė. Gatvė pasisuka staiga. Kodėl? Ogi ten Vilniaus kelias ėjo, miesto vartai buvo. Atvykėliai, tapę biržiečiais, jau kitiems atvykėliams į klausimus atsako.
Kiek žydiškumo turime savyje?
V. Grigas: Neseniai teko bendrauti su viena gydytoja. Jos seneliai buvo žydai, juos Pakamponyse sušaudė. Ta gydytoja kaip ir trečia karta būtų. Ji kaip ir ne biržietė, bet tarsi turi kažkokią sąsają. Nepaisant to, kad ta sąsaja yra nemaloni. Tik dabar ji susitaikė su tuo praradimu ir panoro sugrįžti į vietą, kur kažkada įvyko tragedija. Kiek tas Biržų sluoksnis yra išnykęs ir kiek jis dar matomas? Ar tik pastatuose?
K. Sadauskienė: Tai, kas išnykę, yra nematoma, tik prisimenama. Kai yra trauminė patirtis, dažniausiai užsidaroma, neigiama. Bet tai nėra teisingas sprendimas. Kitas sprendimas yra sugebėjimas susitaikyti, priimti, atleisti, atsiprašyti ir toliau ieškoti naujų bendrystės tiltų ir kurti ateitį. Taip, matomi yra tik pastatai. Bet jei nebandai susitaikyti su praeitimi, suprasti praeities, tai tie pastatai nieko nereiškia ir apie nieką nekalba. Priklauso nuo to, kas į tuos pastatus žiūri.
D. Mikelionis: Žydai yra viena iš skaudžiausių mūsų temų, bet biržiečiai nėra susitepę krauju.
Tačiau kai turistams pasakai, kad Biržuose buvo atskiras žydų miestas štetlas su savo taisyklėmis, valgiais, klezmerių muzika, kai pasakai, kad valgome žydišką kugelį, cepelinus, susidomi. Arba nustemba, kad žydiškus žodžius naudojame iki šiol, tokius kaip šakar-makar – „ein sucher macher“ – daryti biznį kartu. Arba iš sovietinių laikų žinomas žodis „ blatas“ – „das blatt“ jidiš – lapelis nuo patikimo žmogaus, pagal kurį tau kažką duos. Tada žmonės supranta, kiek dar daug to žydiškumo yra mumyse.
Biržai: Lietuvos dalis ar Rygos priemiestis?
V. Grigas: Kas yra Biržai – ar Lietuvos dalis, ar Rygos priemiestis?
D. Mikelionis: Žiūrint istoriškai, tai mes nei Vilnius, nei Ryga, o Biržų kunigaikštystė. Jei atvirai, tai ne Vilnius buvo sostinė, nes karalius reziduodavo Varšuvoj ar Krokuvoj. O Radvilos Lietuvos gyvenimą „kieravojo“ iš Biržų, būdami vaivados, kancleriai, etmonai.
Apie alaus kultūrą ir „plocinius“
V. Grigas: Ar yra toks reiškinys, kaip biržietiška virtuvė?
K. Sadauskienė: Nepasakyčiau, kad Biržuose labai kažkas išsiskyrė nuo bendros Lietuvos virtuvės. Turiu prisipažinti, kad alaus negeriu, tai ir pasakyt nieko apie jį negaliu.
Lina Jurelevičienė iš salės: Aš buvau priversta išmokti daryti virtinius ne kočiojant tešlą, o plojant rankomis –„plocinius“. Mes Suvalkijoje tik su mėsa virtinius valgydavom, o čia ir su bulvėmis, ir su varške valgo.
D. Mikelionis: Lietuvoje valstietiškas valgis „susidėjo“ su bajoriškos virtuvės likučiais ir žydiškais patiekalais. Ir iš to gavosi lietuviška virtuvė. Žemaičiai turi savo patiekalus, nes jie uždaresni buvo. Alaus kultūrą Biržuose turime. Palyginti galime biržiečius ir mano kraštą, Lazdijus. Atvažiavo mano tėvukas į Biržus, uošvis alaus parūpino. Biržiečiai įsipila alaus ir, kiek nori, tiek gurkšnoja. Pripila, jei stiklinė į pabaigą. O mano tėvukas iš karto užsivertė. Trys stiklinės – ir nešt reikia. Jis atvažiavo iš Lazdijų, samagono kultūros. O kai uošviai iš Biržų atvažiavo į Lazdijus, tėvukas specialiai prašė išvaryti „kurtinio ašaros“, ir tik tas vienas butelis ant stalo stovėjo.
Švelnūs šiurpuliai turistams į sveikatą
V. Grigas: Yra vienas knygos skyrius: „Kodėl žemė slysta iš po kojų“. Tai skamba kaip iš siaubo filmo. Ar nemanote, kad pasiklausę to turistai niekada nenorės čia važiuoti?
K. Sadauskienė: Tai – didžiulis unikumas, nes Lietuvoj niekur nėra karstinių smegduobių, išskyrus Pasvalį. Tie švelnūs šiurpuliai turistams į sveikatą. Tai vienas iš didžiųjų traukos formų.
D. Mikelionis: Į mistinį kiautą stengiuosi žmonėms istoriją įvilkti: nesakykit „kad tu prasmegtum“ Biržuose. Arba klausiu, o kodėl Biržų centre nėra įgriuvų. Pasirodo, kai Radvilos užtvenkė Širvėnos ežerą, vanduo užpildė ertmes. O autobuse pajuokauju turistams: meras liepė kasmet kiekvienam kaime po tris smegduobes iškasti. Tada grįžęs namo turistas skaito, ar gidas neprimelavo.
Ant knygos viršelio – miesto virtuvė
V. Grigas. Žmonės teiraujasi, kodėl ant knygos viršelio – pašto pastatas?
Fotografas R. Baltušis: Buvo sudėtinga paštą fotografuoti, nes labai judri gatvė. Kokias tris dienas vis ateidavau, ir vis ne taip, ir vis ne tas kampas. Tai fotografavau sekmadienio pavakary, kai žmonės sėdi namuose. Ir pagavau tą kampą, o nuotrauką sutvarkė stilistai.
V. Grigas: Dizainerė dirbo gal savaitę. Panaikino stogelį, kelio ženklus, daug elementų, kurie gadina pastato vaizdą. O paštas todėl, kad jis iš karto atsiveria, kai įvažiuojam į Biržus Kęstučio gatve. Jei užsimiegosi, tai ir įvažiuosi. Ne pilis, ne Astravo rūmai, ne įgriuvos, bet šitas pastatas pasitinka atvykstančiuosius į Biržus.
D. Mikelionis: Jei šio darbo būtų ėmęsis biržietis, jis ant viršelio dėtų pilį, o jeigu jau labai originalus – Astravo dvarą. Biržiečiui net į galvą neateitų dėti paštą. Svečiui namuose visada rodai „salioną“, fikusą, sekciją. O čia, ant knygos viršelio, yra miesto virtuvė, kur jaukiausia ir smagiausia.
Išskirtinis žmonių šiltumas
V. Grigas: Koks buvo smagiausias nutikimas Biržuose?
K. Sadauskienė: Viskas buvo smagu ir įdomu. Grįžusi į Klaipėdą, visus draugus užknisdavau pasakodama, kokių gerų dalykų mačiau Biržuose ir kaip reikia visiems važiuoti į Biržus. Išskirtinis man pasirodė žmonių šiltumas. Atvažiavusi į Biržus, išsinuomojau dviratį. Vakare norėjau grąžinti, o savininkas sako: tai gerai, atvažiuosiu ir paimsiu. Tai tokia maža detalė, bet labai šauni.
Neįmanoma Biržuose visko aprašyti
V. Grigas: Raimonda Vengrytė paruošė maršrutą apie negražiąją Biržų pusę. Ar Jūsų gatvėje neužgaulioja?
R. Vengrytė: Jei ką įžeidžiau, atsiprašau. Man visada labai svarbu matyti išvirkščiąją pusę ten, kur aš esu. Mane domina ne didingoji kunigaikščių istorija, o ta apleistoji, norisi ir jai širdies šilumos duoti.
K. Sadauskienė: Visos istorijos įdomios. Yra visuma. Reikėjo perskaityti labai daug informacijos, neužteko kalbėti su įdomiais biržiečiais. Kiekviena tema turi savo gylį ir privalumą. Neįmanoma buvo visko aprašyti.
D. Mikelionis: Matote, kaip mus pagyrė: neįmanoma visko Biržuose aprašyti.
Editos Mikelionienės nuotr.
