Vladas Butkus stovėjo prie Sąjūdžio kūrimosi Biržuose ištakų. Jis ieškojo bendraminčių pirmosioms Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) grupėms steigti mūsų mieste, vėliau deleguotas į LPS steigiamąjį suvažiavimą. Tuomet mokytoju dirbęs V. Butkus buvo išrinktas ir į LPS Biržų tarybą. Jis kruopščiai rinko medžiagą apie Sąjūdį Biržuose ir sukauptu archyvu pasidalijo su muziejumi „Sėla“. Šiandien verslininkas V. Butkus sako, kad už laisvą Lietuvą kovojo visi šalies žmonės. Ir ragina džiaugtis tuo, kas iškovota ir sukurta. Sykiu įspėja: „Mes nematome gėrio Lietuvoje, džiaugiamės, kai kaimyno namas dega. Tai ir yra mūsų silpnoji pusė“.
– Vladai, prieš 35 metus buvote fizikos mokytojas, puikus savo srities specialistas. Tuo metu daug sovietinių inteligentų buvo tik Atgimimo pradžios ir demokratinio virsmo stebėtojai – atsargūs, bailūs konformistai. Kas jus skatino eiti su Sąjūdžiu ir išskirtinais atvejais būti priešakyje? Ar tai susiję su šeimos patirtimis, giminės istorija? O gal įpareigojo pedagogo statusas?
– Mano pažiūros jau pradėjo formuotis šeimoje. Tėvai man neleido būti spaliuku, pionieriumi ir komjaunuoliu. Komjaunuoliu tapau jau baigdamas mokyklą, nes vietinės pradinės mokyklos mokytoja, komunistė, liepė mamai leisti stoti į komjaunimą, nes negalėsiu įstoti į aukštąją mokyklą. Taip tapau komjaunuoliu, nors universitete mokėsi ir ne komjaunuoliai. Jau tada supratau, kad kažkas čia ne taip, jei mama ir tėtis taip neigiamai žiūri į tas organizacijas.
Pirmoje klasėje ta pati pradinės mokyklos mokytoja pasakė gerą naujieną – bus komunizmas. Pinigų nebus, prekių parduotuvėje pasiimsi, kiek reikia (pagal poreikį), dirbsi kiek norėsi (pagal galimybes). Lėkiau namo kaip ant sparnų pasakyti tokią džiugią naujieną. Parlėkiau… Pasakiau…
Kartą buvo atėjęs kaimynas, jis – buvęs tremtinys. Girdžiu, kaip pasakoja tėvams: „Nuolatinis sunkus darbas miške nualindavo, labai nusilpdavai. Tada prižiūrėtojas sugnybdavo užpakalį – jei ten raumenų nebūdavo, o tik kaulai ir skūra, paguldydavo į ligoninę. Gaudavai geresnio maisto ir per 2-3 savaites truputį atsigaudavai. Žnybimo procedūra pasikartodavo ir, jei rasdavo šiek tiek raumenų, – vėl į darbus.“
Vilniaus Universitete, be studijų, reikėdavo kelias dienas atidirbti visuomenei naudingą darbą. Kartą mus nuvežė tvarkyti kažkokį parkelį. Lydintis dėstytojas parodė didelį pastatą ir pasakė: „Tai durnių namai, čia ne gydomi ligoniai, o laikomi prieš sovietus kalbantys žmonės ir jiems neįtikę.“
Čia tik keletas pavyzdžių. Mane visą gyvenimą supo žmonės, kurie negarbino sovietų santvarkos. Tiesą sakant, viešai kalbančių prieš valdžią irgi nebuvo, nes visi bijojo.
Prasidėjus Sąjūdžio judėjimui kaip ir nebuvo kitokių minčių dėl pasirinkimo.
Z. Meškausko nuotr.
– Biržuose oficialiu Sąjūdžio gimimu laikomas iniciatyvinės grupės įkūrimas. Jos „krikštatėviu“ dažnai įvardijamas žurnalistas F. Grunskis. Tačiau būtent Jūs, Vladai, kreipėtės į žurnalistus dėl tos grupės steigimo. Priminkite šią istoriją.
– 1988 metų vasarą užsuko pas mane į namus dailininkas Variakojis. Dabar, naršydamas internete, randu, kad greičiausiai tai buvo Gediminas Variakojis. Daug kam jis žinomas kaip puikus motosporto meistras, kalvis ar drožėjas. Man buvo žinomas kaip dailininkas. Pradėjo kalbėti, kad Lietuvoje kuriasi Sąjūdžio rėmimo grupės ir kad Biržuose reikia ką nors daryti. Siūlė eiti pas tuometinę rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Birutę Marcinauskienę leidimo. Man atrodė, kad jokio leidimo nereikia: „Negi mes valdžią versime?“ Man ką nors nuveikti vasarą buvo sudėtinga. Gyvenau Pabiržėje, į Biržus reikėjo važinėti autobusu, mašinos neturėjau. Ką aš padarysiu kelioms valandoms nuvažiavęs į Biržus? Šiandien klausiu savęs – kodėl važiavo pas mane iš Biržų kalbėti apie tai, kad Biržuose reikia kurti Sąjūdžio grupę? Negi Biržuose nebuvo tikrų biržiečių, patriotų?
Persikėlęs gyventi iš Vilniaus į Biržus vienus metus dirbau Švietimo skyriaus mokyklų inspektoriumi. Tuo metu buvo tokia politika, kad vaikus reikėjo mokyti darbininkiškų profesijų bendrojo lavinimo mokyklose, kurti darbo vietas įstaigose, įmonėse ir ten juos mokyti. Už šį darbo barą buvau atsakingas aš, tad teko susipažinti su dauguma įmonių vadovų. Buvau atsakingas už fizikos, matematikos, astronomijos ir darbinio mokymo priežiūrą. Kai kam buvau žinomas. Mokytoju Biržų 2-oje vidurinėje mokykloje pradėjau dirbti tik 1987 m. rugsėjo 1 dieną.
Atėjo 1988 m. rugsėjis, prasidėjo pamokos ir veltui laukiau, kada Biržuose prasidės koks nors judėjimas. Jau judėjo visa Lietuva, o pas mus – visiška tyla. Man buvo aišku tik viena – šiam kylančiam judėjimui turi vadovauti inteligentai. Matyt, mokykloje su kažkuo kalbėjau, tariausi ir man nurodė „Biržiečių žodžio“ korespondentą A. Kazitėną, kaip inteligentą, turintį autoritetą.
Rugsėjo pabaigoje nuėjau į „Biržiečių žodžio“ redakciją susitikti su A. Kazitėnu. „Biržiečių žodis“ tuo metu buvo Lietuvos Komunistų partijos Biržų rajono komiteto organas. Pasikalbėjau dėl Sąjūdžio rėmimo grupės steigimo Biržuose. A. Kazitėnas nesutiko:
– Aš esu „Biržiečių žodžio“ korespondentas, atsakingas už Komunistų partijos veiklos švietimą. Bijau susidorojimo. Gal vėliau bus galima įsijungti į Sąjūdžio veiklą, jei kas negero įvyks, bus galima pasiteisinti – mane įtraukė, suklydau, nesusigaudžiau… Pabandyk pakalbėti su Feliksu Grunskiu.
Susitikau su Feliksu Grunskiu. Likau sužavėtas – supratome vienas kitą iš pusės žodžio. Anksčiau nepažinojau Felikso, tad buvo gan keista, kad taip lengva bendrauti, atrodė, kad pažįstami daug metų. Man tada jis pasirodė labai šviesus žmogus.
– Valio! Kurk!
Feliksas šio susitikimo neprisimena. Tai suprantama, jam tas susitikimas buvo trumpas pokalbis su eiliniu mokytoju. Man tai buvo posūkis gyvenime, padrąsinimas pasirinkti tam tikrą gyvenimo kelią. Tokio padrąsinimo užteko, jau aš ne vienas! Spalio 3 d., pirmadienį, Biržų 2-ojoje vidurinėje mokykloje skelbimų lentoje pakabinau skelbimą ir spalio 4 d. įvyko pirmas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) grupės susirinkimas. Susirinkimas vyko mokytojų kambaryje. Jame „dalyvavo“ ir daugiau mokytojų. Dalis apsimetė, kad taiso mokinių darbus, kažką rašinėjo, skaitė. Tikslas buvo pažiūrėti, o kas čia bus. Į Sąjūdžio rėmimo grupės narius jie neužsirašė.
Turiu Biržų 2-osios vid. mokyklos pirmojo susirinkimo, vykusio 1988 m. spalio 4 d., sąjūdiečių sąrašą (Kondrotas, Variakojienė, Barzdaitė, Kaštalionaitytė, Stakionienė, Kėželytė, Garšvaitė, Navikonytė, Butkus, Dagienė, Dagytė, Pakėnaitė, Matulionis). Man atrodo, kad tai pirmieji Biržų sąjūdiečiai, nes, mano duomenimis, tai buvo pirmoji Sąjūdžio grupė Biržuose. 1989 metais Biržų 2-osios vid. mokyklos sąjūdiečių sąraše buvo V. Butkus, E. Trasevskienė, A. Garšvaitė, S. Navikonytė, V. Linkevičius, A. Mukas, G. Kaštalianovas, A. Černiauskienė, L. Skrodenytė, R. Penelienė, I. Pikčilingytė.
Z. Meškausko nuotr.
– Kaip susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė Biržuose?
– Sąjūdžio iniciatyvinė grupė Biržuose įsikūrė spalio 13 d., ketvirtadienį. Vieną dieną į Biržų 2-ąją vid. mokyklą užėjo F. Grunskis ir pasakė, kad spalio 13 d. pilyje vyks susirinkimas, bus renkami delegatai į LPS steigiamąjį suvažiavimą ir bus kuriama iniciatyvinė grupė LPS Biržų tarybai įkurti. Aišku, pasidžiaugiau, kad pas mus mokykloje jau veikia Sąjūdžio rėmimo grupė.
Susirinkime Feliksas pasakė, kad Biržai atsilieka ir dar neįkūrė Sąjūdžio rėmimo grupės, tuoj vyks LPS steigiamasis suvažiavimas, kur biržiečiai turi deleguoti 5 deputatus. Pats Feliksas vyks į suvažiavimą kaip korespondentas. Imtis organizacijos jį paskatino ar liepė Rimas Jakubėnas, mano kurso draugas, Felikso svainis. Kaip supratau, F. Grunskis leidimo kreipėsi į „Biržiečio žodžio“ redaktorę Birutę Brazaitę. Teigiamo atsakymo sulaukė kitą dieną.
Spalio 13 d. pilies salėje susirinko Biržų inteligentai. Susirinkimo niekas neprotokolavo. Viskas vyko gan spontaniškai. Pirmiausia F. Grunskis paaiškino situaciją. Prasidėjo delegatų į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą kėlimas.
Balsuojama buvo viešai rankų pakėlimu. Kažkas skaičiavo balsus. Delegatų sąrašas pagal mano užrašus:
1. Vladas Butkus.
2. Gytis Januševičius.
3. Kęstutis Armonas.
4. Arūnas Vaitaitis.
5. Algimantas Bukys.
Mano užrašuose G. Januševičiaus pavardė storai pabraukta – jis išrinktas kandidatu į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimą, nes surinko daugiausiai balsų.
Prasidėjo kandidatų kėlimas į Sąjūdžio Biržų iniciatyvinę grupę. Iniciatyvinės grupės tikslas – įkurti Sąjūdžio Biržų rajono tarybą. Į iniciatyvinę grupę išrinkta apie 15 aktyvistų, prieš Sąjūdžio rajoninę konferenciją mūsų jau buvo 19. Dalis pasikeitė, atėjo naujų.
V. Butkaus nuotr.
– Sąjūdžio iniciatyvinės grupės kūrimas Biržuose apipintas įvairiausiais mitais. Svarstoma, kodėl į pilį, kur vyko tos grupės susitikimas, buvo kviečiami sovietinės nomenklatūros atstovai, o dauguma patriotiškai nusiteikusių žmonių apie tai nieko nežinojo. Kalbama ir apie KGB dalyvavimą šios grupės kūrime. Kaip visa tai atrodė (ar atrodo) jums?
– Sakote, dauguma patriotiškai nusiteikusių žmonių apie tai nieko nežinojo? Tada tikriausiai jie nežinojo, kad Vilniuje įsikūrė Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, kad ten vyksta bado streikai, mitingai, kad rugpjūčio 23 dieną įvyko didelis mitingas Vingio parke Molotovo-Ribentropo pakto metinių minėjimui? Susirinko 250 tūkstančių žmonių ir jie nieko negirdėjo?
Tikriausiai jie nieko negirdėjo ir apie „bananų balių“, kai buvo išvaikytas mitingas Katedros aikštėje. Ėjo 1988 m. vasara, ruduo. Kodėl tie žmonės nesibūrė į grupes, neorganizavo mitingų? Manau, kad ne juos reikėjo kviesti, o jie, jei iš tikro patriotiškai nusiteikę, turėjo kviesti, organizuoti, dirbti, kalbėti. Gal tikrai tie inteligentai buvo tik demokratinio virsmo stebėtojai – atsargūs, bailūs? Tas juodas darbas buvo paliktas kitiems. Kai Lietuva jau buvo paskelbusi Nepriklausomybę, viena šių dienų žinoma veikėja (stebėtoja) pareiškė:
– Ko jūs, atvykėliai, čia lendate, mes, biržiečiai, patys susitvarkysime.
Kur tie žmonės yra dabar? Tiek darbų dar nepadaryta. Dabar viską dirbti yra lengviau – yra partijos, visuomeninės organizacijos, tik junkis į jų veiklą ir dirbk.
Iniciatyvinėje grupėje nebuvo nė vieno nomenklatūros atstovo, bet pačiame susirinkime buvo bandyta kelti į delegatus. Ar KGB dalyvavo – nežinau, bet būtų keista, jei būtų nedalyvavę. Įtarimų buvo, nes informacija, apie ką mes kalbėdavome pilyje, kitą rytą jau buvo žinoma partkome. Kartą G. Januševičius man tyliai ir atsargiai į ausį pašnibždėjo: „Apie ką šiandien čia kalbėjome, niekam neprasitark nei namuose, nei draugams. Bandysime išsiaiškinti, kas perduoda informaciją.“ Tai pasakyta buvo ne visiems. Įtariamiems nebuvo pasakyta. Koks rezultatas – nežinau. Po daug metų, kalbantis su buvusiu muziejaus direktoriumi A. Baubliu, paklausiau: „Aš išaiškėjo, kas perduodavo informaciją?“ Jis atsakė, kad niekas nepaaiškėjo. Nemanau, kad sąjūdiečiai kalti, jei KGB vykdė savo veiklą.
– Buvote deleguotas į Lietuvos persitvarkymo suvažiavimą (LPS). Tai buvo ne tik garbė, bet ir rizika. Juk ėjo 1988-ieji. Ar pamenate tuometinius savo įspūdžius, nuotaikas, aplinkinių reakcijas?
– „…Iš Gedimino pilies bokšto kyla žalios, geltonos, raudonos raketos. Giesmės „Lietuviais esame mes gimę“ motyvu Pilies bokšte skamba fanfaros. Sporto rūmų terasoje atsiliepia lietuviški ragai. Giedant Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ kyla Lietuvos tautinė vėliava.“
Taip suvažiavimo pradžią aprašė laikraštis „Atgimimas“. Deja, žodžiais perteikti jaudulio neįmanoma. Mes, Biržų delegatai, nebuvome prie to pratę. „Tautišką giesmę“ taip atvirai giedant tikriausiai girdėjome pirmą kartą. Biržuose „Tautišką giesmę“ giedoti dar bijodavo. Viskas mums buvo nauja, nematyta, nepajausta. Pas mus dar nedrąsiai kilo ir trispalvė.
Kiekviena bent kiek naujesnė išsakyta mintis sulaukdavo audringų reakcijų, plojimų, atsistojimų. Dabar nežinau kodėl, bet biržiečiai labai garbino V. Petkevičių ir jam buvo paruošta tautinė juosta. Pasakyti sveikinimo žodį mums buvo uždrausta, tad juosta buvo užrišta po jo kalbos. Kažin ar jis suprato, kas ir už ką jam užriša tautinę juostą, nes buvo daug sveikinimų ir susigaudyti buvo sunku.
Atviri debatai vyko per pertrauką tualete. Ten kabojo dūmų debesis, vargiai besimatė žmonės. Pagrindinė mintis – mes visi žinome, kad kovojame už laisvą Lietuvą, bet dar anksti atvirai apie tai kalbėti.
Vakare ruošėmės eiti į Katedros aikštę ir nuo sporto rūmų balkono atsivėrė puikus pasiruošimo vaizdas. Stebino visų paslaugumas, geranoriškumas. Pastebėję, kad noriu fotografuoti, visi praleisdavo į priekį, teigdami, kad reikia įamžinti tokią svarbią akimirką. Eisenos kelyje Gedimino prospekto grindinį puošė žvakutės. Žvakučių eilė tęsėsi nuo Centrinio knygyno iki pat Katedros aikštės.
– Kokios detalės labiausiai įsiminė iš Biržuose (prie kino teatro „Širvėna“) vykusių palydų į LPS?
– 1988 m. spalio 20 d., ketvirtadienį, prie „Širvėnos“ kino teatro įvyko palydos į steigiamąjį Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą.
Prisimenu jaudulį, kurį jautėme prie „Širvėnos“ kino teatro. Jaudulys ne tik dėl naujo gyvenimo etapo, bet ir tikriausiai pirmą kartą teko viešai kalbėti didelei biržiečių auditorijai. Valentinas Dagys filmavo, o garsą atskirai įrašinėjo į magnetofoną. Rodydamas filmą Valentinas paleisdavo projektorių, o magnetofoną įjungdavo tik jam vienam žinomu laiku. Gaudavosi garsinis kinas.
„Biržiečių žodis“ apie šias palydas tesugebėjo parašyti tik du sakinius ir įdėti tris nuotraukas.
Sąjūdžio veikloje mano sritis buvo švietimas. Palydose taip pat kalbėjau apie švietimą, problemas. Kai šiandien skaitau savo mintis, matau, kad tai aktualu ir dabar. Žinomi pedagogai pripažįsta, kad blogėja mokymo kokybė, prastėja dirbančių mokytojų kvalifikacija, bloga pedagogų darbo apmokėjimo tvarka ir savitikslės reformos švietimo sistemoje, kurios nesprendžia realių klausimų.
Pacituosiu tik du sakinius iš savo kalbos: „Kas šiandien jos (švietimo sistemos) nekritikuoja, nebado pirštais, kas šiandien nekalba apie smukusį mokytojo autoritetą. Kas, jei ne mokykla iš mažos asmenybės, kuri ateina į pirmą klasę, padaro vidutinybę – abiturientą.“
– Jūs laikomas Biržų antrosios vidurinės mokyklos (dabartinės „Aušros“) mokytojų sąjūdžio grupės steigimo organizatoriumi. Kaip į tai reagavo vadovybė – mokyklos, rajono?
– Mokyklos direktorius iki 1990 metų buvo Jonas Kondrotas. Su juo derinau savo 1984 m. iš Vilniaus universiteto persikėlimą į Biržus. Mokslinį darbą iškeičiau į vadovo, mokytojo darbą. Mano santykiai su direktoriumi buvo geri, dažnai kalbėdavomės jo kabinete. Niekada nė pusės žodžio nepasakė, kad neprasidėk su Sąjūdžiu, tu kažką ne taip darai. Kuriant Sąjūdžio grupę, organizuojant renginius, man nereikėjo jo atsiklausti. Daug kartų iš jo girdėjau mintį – čia (turima galvoje Lietuvoje) nieko nepadarysi, jie turi viską: kariuomenę, spaudą, miliciją, žvalgybą, partiją, KGB struktūras. Jie, tai bolševikai, viską užgniauš, sunaikins, susidoros. Niekada nesakė – nedirbk. Jis netikėjo, kad Sąjūdis gali laimėti, kad Lietuva bus laisva. Man atrodo, kad širdyje jis to norėjo. Tas man visai suprantama, dauguma žmonių norėjo laisvos Lietuvos, bet bijojo. Jie puikiai žinojo, kas laukia. Mes, jauni, nežinojome.
– Prie šios mokyklos sąjūdiečių teko prisijungti ir man. Kiek pamenu, tarp jų buvo nemažai mokytojų, kurie nuoširdžiai stengėsi prisidėti prie veiklos, palaikyti Sąjūdžio idėjas. Tačiau po 1990 metų Kovo 11-osios dalis jų ne džiaugėsi – atrodė sutrikę ar net pasipiktinę, kad šaliai vadovaus ne A. Brazauskas. O po 1991-ųjų Sausio 13-osios viena istorikė aiškino, kad tai viso labo politinės manipuliacijos. Aš tuos atsivėrimus tada priėmiau skaudžiai. Atrodė, kad tai išdavystės. O kaip atrodė jums?
– Taip, atsivėrimų, atsivertimų būta daug. Štai 1988 metais V. Landsbergis per televiziją pakvietė žmones į renginį. „Kas negalėsite – pasimelskite namuose“, – sakė V. Landsbergis. Kitą dieną mokytojų kambaryje žinoma mokytoja surengė šou:
– Kur tai matyta, to Lietuvoje dar nebuvo, kad per televiziją kviestų melstis!
Beje, vėliau tapo labai uoli katalikė. Kita mokytoja labai uoliai vykdė kažkieno nurodymus ir prieš Kalėdas patamsyje vaikščiodavo po langais ir žiūrėdavo, ar tik neras papuoštos eglutės… Vėliau pati kalbėjo, kad Dievą ji atrado tada ir tada… Ateizmas buvo smarkiai įsigalėjęs.
Dar viena mokytoja aiškino: „Man nesvarbu koks „škurlis“ plevėsuos, man svarbu tik, kad ėsti būtų“. Tai Biržų inteligentų kalbos, girdėti buvo tikrai nemalonu.
Dar ir šiandien man gatvėje užduoda klausimą – kodėl jūs išrinkote į valdžią komunistus? Atsakyčiau, jei suprasčiau klausimą. Pirmiausia kas tie „jūs“? Aš, mano keturi penki geri bendraminčiai sąjūdiečiai ar LPS Biržų rajono tarybos 15 narių? Įdomu, ką Biržų rajono Sąjūdžio taryba išrinko į valdžią? Taryba tik iškėlė kandidatą į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Iškėlė, bet neišrinko, rinko visi biržiečiai. Ir viskas. Aš visada lieku rinkimų rezultatais daugmaž patenkintas.
Jei neišrinko mano remiamo kandidato ar partijos, na ką padarysi, bet svarbiausia, kad niekas su šautuvu nestovėjo už nugaros, niekas nenurodinėjo, kaip balsuoti, nevertė eiti balsuoti per prievartą, visi balsavo pagal savo sąžinę. Tuo ir reikia džiaugtis. Mes už tai kovojome. Noriu pacituoti P. Gasiulio 1989 m. žodžius: „Mitas apie monolitinę partijos ir liaudies vienybę išsisklaidė kaip dūmas. Tačiau nenorėčiau ir monolitinio Sąjūdžio. Žmogus turi turėti teisę rinktis“. Jei kam nepatinka rinkimų rezultatai, tai, kol yra laikas, eikite pas rinkėjus, aiškinkite, kas tie geresni. Galų gale eikite patys į valdžią ir įvykdysite savo žodžius – jei aš būčiau valdžioje, tai padaryčiau taip ir taip. Padarykite.
Patarimas kitiems. Kai man nusibodo skaityti komentarus apie tai, kad Lietuvoje bloga gyventi, iš Facebook išmečiau tik tris draugus. Kokia gera pasidarė Vyriausybė, Seimo nariai nustojo vogti, valdininkai nepuola prie lovio… Padarykit ir jūs taip, mažiau tulžies matysite.
– Jūs išsaugojote daug dokumentų, nuotraukų, susijusių su Sąjūdžio veikla ir apskritai su atgimimo procesais Biržuose. Visą šią medžiagą perdavėte Biržų „Sėlos“ muziejui. Ar yra nuotraukų, kuriose užfiksuoti įvykiai jums išskirtinai ypatingi? Ar dokumentuose pastebėjai kokių nors detalių, kurios ir šiandien skatina iš naujo permąstyti įvykius, pervertinti bendražygius?
– Man ypatingų įvykių daug, tai pirmos Sąjūdžio grupės kūrimas, parašų rinkimas dėl Birutės paminklo, iniciatyvinės Sąjūdžio grupės įkūrimas pilyje ir veikla joje, steigiamasis LPS suvažiavimas, Baltijos kelias, kandidato iškėlimas į Aukščiausiąją Tarybą ir t. t. Artimiausiais bendražygiais tikrai nenusivyliau. Liūdina tik vėliau prasidėjusios rietenos, bandymas parodyti, kas tada buvo svarbesnis, kieno nuveikti darbai didesni.
– Kaip klostėsi jūsų profesinė karjera po Nepriklausomybės paskelbimo? Kokius kelius rinkosi jūsų vaikai? Kaip jie vertina savo tėvų (šalia jūsų visuomet buvo žmona Vida) sąjūdietišką veiklą?
– Iš veiklos Sąjūdyje asmeniškai naudos neturėjau. Iš Biržų 4-tosios vidurinės mokyklos (dabartinė „Saulės“ gimnazija) turėjau išeiti. Ten buvo vienintelė Biržų rajone kompiuterių klasė, norėjau joje ruošti viso rajono gabius vaikus, apmokyti mokytojus dirbti su kompiuteriais. Dėl mokinių buvo sutarta atidaryti Jaunųjų programuotojų mokyklos filialą. Direktorius buvo kategoriškas – sugadins kompiuterius.
Po kelerių metų veikiančius kompiuterius reikėjo nurašyti – paseno morališkai…
Norėjau, kad mokykloje atsikurtų gimnazija, bet direktorius neturėjo su kuo nuvažiuoti į Panevėžio gimnaziją pasisemti patirties…
Šalia visada buvo žmona Vida. Abu išgyvenome dėl įvykių Vilniuje, galvojome ir svarstėme, kodėl niekas nevyksta Biržuose. Niekada net tokių minčių nekilo, kad reikia sėdėti ir laukti – kiti padarys. Vaikai dabartinę situaciją tikrai supranta taip, kaip reikia, nebijo pareikšti savo nuomonės.
Sūnus Julius pasuko tėvo pėdomis, baigė fiziką, dabar inžinierius-konstruktorius, gamina ir konstruoja lazerius.
Dukra Jūratė iš fiziko kelio pasuko į ekonomiką. Mokyklos laikais respublikinėse fizikos olimpiadoje laimėdavo pirmąsias vietas, vyko į tarptautinę fizikos olimpiadą Kanadoje. Dabar – vyriausioji ekonomistė ir dirba Lietuvos banke.
– Neišvengsime ir klausimo – provokacijos – ar už tokią Lietuvą kovojome?
– Klausime nematau jokios provokacijos. Kovojome už laisvą Lietuvą, tokia ji ir yra. Norėjome laisvai keliauti po kitas šalis, dabar keliaujame, kur norime ir kada norime. Tikrai negalvojome, kad važiuojant į užsienį net sustoti prie sienos nereikės. Nesupratome, kad iš viso taip gali būti. Kalbame, ką norime, kur norime ir su kuo tik norime. Pabandykite Biržuose rasti šiukšlių – nerasite. Neįsivaizdavome, kad taip švaru gali būti. Pažiūrėkite į parkus, skverus – visur gražu, tvarkinga, žydi gėlės. Dar prisimename laikus, kai pastatytas suoliukas ar pavėsinė ne visada ryto sulaukdavo. Dažnai užmirštame, kad prie mūsų parkų, skverų, aikščių, gatvių sutvarkymo prisidėjo Europos Sąjunga. Dieną ir naktį laisvai vaikštome ir nebijome, kad kas nors užpuls.
Ar galėjome gyventi geriau? Taip, galėjome. Prisiminkime, kas valdė Lietuvą 34 metus. Jiems ir užduokime klausimą.
– Gyvename grėsmingu laiku. Kai priešas stovi už mūsų vartų, dėl ko labiausiai neramu? Kur yra mūsų silpnoji pusė? Ko neišmokome per 35 metus? O dėl ko galime būti visiškai ramūs?
– Ramybės suteikia tai, kad Lietuva priklauso NATO ir Europos Sąjungai. Tai didžiausias pasiekimas. Jei ne NATO, tai Lietuvą būtų ištikęs Ukrainos likimas.
Kiek daug studentų iš užsienio atvyksta į Lietuvą studijuoti ir mokytis. Kaip teigiamai jie atsiliepia apie Lietuvą!
Ne taip seniai lietuviai vyko užsidirbti į turtingesnes šalis. Dabar pas mus dirbti atvyksta iš kitų šalių ir džiaugiasi gerais atlyginimais, žmonėmis.
Pažiūrėkite YouTube kanalus „Mylimiausia Lietuva“ ir „Mano Lietuva“ ir pamatysite, kaip nuostabiai apie Lietuvą kalba užsieniečiai ir kiek daug grožio čia randa.
Kodėl apie tai rašau? Mes nematome gėrio Lietuvoje, džiaugiamės, kai kaimyno namas dega. Tai ir yra mūsų silpnoji pusė. Sėdi du politikai prie stalo ir susitarti negali. Susimato, bet nesusikalba. Jiems svarbu tik, ką jų rinkėjai pasakys. Keista situacija – noras įtikti rinkėjui, o ne stengtis, kad tam rinkėjui būtų geriau gyventi.
Ramūs galime būti todėl, kad pas mus demokratija. Kad ir kokia ji bloga būtų, bet žmonija nieko geriau nesugalvojo.
Prisimenu, LPS Steigiamojo suvažiavimo rytą ėjau į mišias prie Katedros. Gatvės tuščios. Pro tuometinį antikvariatą į mišias bėgo jaunuolis ir rankoje laikė aukštai iškeltą trispalvę. Vaizdas nepakartojamas, jaudinantis, tais laikais tokių dalykų nematydavai. Tad dabar norisi simboliškai paklausti, kas labiau nusipelnė Lietuvai – jaunuolis su aukštai iškelta trispalve, senutė, kuri žiūrėdama į tą jaunuolį ir vėliavą verkė, nes tai jai priminė jos laisvas ir jaunas dienas, ar mes – sąjūdiečiai? Manau, kad didžiausia garbė tenka tai senutei, nes ji tai matydama sakė savo vaikams, anūkams – eikite… Ir jaunimas ėjo. Štai tada ir sąjūdiečiai turėjo darbo, be jaunimo ir visų žmonių indėlio laisvos Lietuvos būtume neturėję. Baltijos kelias taip pat būtų neįvykęs, jei ne ten susirinkę žmonės. Tikriausiai dar daugiau žmonių juos palaikė, žiūrėjo per televiziją ir visi jie nusipelnė pagarbos. Skaitau šiandien apie Sausio 13-ąją ir nelabai suprantu. Neva labiau nusipelnę yra tie, kas budėjo būtent tą dieną ir naktį. Matai, jiems pasisekė, nes sovietų armija puolė būtent tada ir jie tapo labiau nusipelniusiais. O tie žmonės, kurie budėjo kitomis dienomis? Kažkodėl apie tuos kitus nerenkama informacija, nerašomos knygos, lyg jų nebuvo ar jų nuopelnas mažesnis. Ne, jų nuopelnas toks pats kaip ir kitų, tas naktis ir dienas budėjusių prie Seimo, TV bokšto ir kitose vietose. Tai tiems, kurie budėjo Sausio 13-ąją, nepasisekė (kaip ir man), nes tada puolė sovietai. Jei puolimas būtų buvęs kitą naktį, būtų žuvę ir sužeisti kiti. Visi, kurie tomis dienomis budėjo Vilniuje, nusipelnė pagarbos ir atminimo. Neužmirškime, kad už laisvą Lietuvą kovojo visi Lietuvos žmonės. Lietuvos žmonių niekas nepalauš!
