Kalbina Aistė Jurė, V. Laisono dukra ir LRT vaikų ir jaunimo turinio vyr. redaktorė.
– Tau ką tik suėjo 60 metų. Daug ar mažai?
– Aš galvoju, kad daug. Kiti mėgsta sakyti: „Oi, aš tai širdy jaunas“. Aš jauno nevaidinu. Jaučiuosi taip, kiek man yra metų, ir protiškai, ir fiziškai.
– Kaip galvoji, kokie gyvenimo momentai tave suformavo kaip tapytoją?
– Pirmas momentas buvo, kai pamačiau Vytauto Masiulio paveikslus, nutapytus aliejumi, Papilio bibliotekoje. Man labai ilgai reikėdavo laukti autobuso po pamokų. Jei oras prastas – lyja ar žiemą – nebūdavo ką veikti. Bibliotekoje, hole, kabėjo V. Masiulio paveikslai, kiek pamenu, du. Vienas su Biržais, o kitas – su Papiliu. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai susidūriau su tikrais paveikslais. Tuo metu gal buvau ketvirtokas.
Antras svarbus momentas – sovietinė armija. Ten per Naujuosius metus reikėjo papuošti klubą – nupiešti gal 12 plakatų. Piešimas mane išlaisvino nuo rikiuočių ir kitų kariuomenės darbų. Tuomet supratau, kaip man tai patinka. Todėl grįžęs iš armijos nusipirkau tikrų aliejinių dažų ir pradėjau tapyti. Kai įsidarbinau dailininku-apipavidalintoju autoįmonėje, susipažinau su tautodailininke Idilija Dumbrauskiene. Ji mane paskatino toliau domėtis tapyba ir tobulinti savo įgūdžius.
– Kaip tu žinai, kad paveikslas jau baigtas?
– Turi pamatyti. Vaizduotėje turi aiškiai matyti, kaip jį užbaigti. Jei kažkuris kampas atrodo negerai ir vis tapai, valai, vėl tapai ir vis tiek kažkas ne taip – reiškia, dar nematai galutinio sprendimo. Tada paveikslą padedi į šalį. Kai ateina laikas ir tu iš naujo pažiūri į jį, gali suprasti, ko trūko. Kartais užbaigimas užtrunka vos 10 minučių, bet kol nepamatai sprendimo, jis lieka neužbaigtas. Tai toks procesas – reikia laukti, kol „pramuš“.
– Kai buvau vaikas, vis galvodavau, kaip tau neatsibosta tapyti paveikslus, ypač peizažus? Atrodo, tas pats per tą patį – saulėlydis, saulėtekis, upelis, ežerėlis, medelis, krūmelis. Tai ar neatsibosta?
– Čia labai geras klausimas. Ir atsakymas yra vienas. Jei gali netapyti – netapyk. Bet aš negalėjau netapyti, supranti? Aš jūsų, kaip dukrų, niekada nespaudžiau piešti. Tikiu, kad tokie dalykai turi eiti iš žmogaus vidaus. Gali išmokti įvairių technikų, anatomijos, baigti akademiją, bet jei tai ne tavo dalykas – nieko nebus.
Man peizažai neatsibosta, nes aš nuolat ieškau, kaip kitaip nutapyti upelį, saulėlydį, miškelį. Kiekvieną kartą bandau atrasti kažką naujo. Kai kurie sako, kad peizažas – tai „pffff“, nieko rimto. Bet geras peizažas nėra lengva užduotis. Peizaže, kaip ir portrete, reikia atskleisti charakterį, perteikti gamtos būseną. Gal tai vaivorykštė, suspindėjęs vanduo, oranžinis berželis mėlyno dangaus fone. Tokie niuansai mane žavi iki šiol.
– Tu neseniai tapai Respublikinės tautodailės konkursinės parodos „Lietuvos peizažas“ laureatu. Ar tau apskritai svarbūs konkursai?
– Jei mane pakviečia ar pamatau konkursą, kuris man įdomus, tada dalyvauju. Bet specialiai ieškoti varžytuvių nenoriu. Peizažo konkurse paskatino dalyvauti tavo mama. Tai ir sudalyvavau. Pasisekė, mane aukštai įvertino.
– Ar daug buvo tokių momentų, kai dėl mamos paskatinimo kažką darei, ko pats nebūtum daręs?
– Buvo. Pavyzdžiui, ji paskatino mane daryti ir artėjančią jubiliejinę parodą Biržų pilyje. Bet žinai, su parodomis ir konkursais yra daug rizikos. Jei turi brangiai įrėmintą paveikslą, labai tikėtina, kad jį kažkaip pažeis – ar transportuojant, ar kabinant, ar nukabinant. Man ne kartą taip buvo. Po to tenka paveikslą restauruoti, o tai kainuoja ir laiką, ir pinigus. Draudimo čia jokio nėra. Todėl į parodas aš žiūriu pesimistiškai. Bet jei yra žmonių, kurie paskatina, kaip tavo sesė ar mama, tada einu. Kartais pagalvoju, kad jei ne ji, kai kurių dalykų išvis nebūčiau daręs.
– O gal galime paklausti mamos, kodėl jai atrodo svarbu organizuoti tokias parodas?
Mama Alina Laisonienė: Manau, kad parodos yra profesijos dalis. Nebūtina dažnai, bet laikas nuo laiko dailininkas turi parodyti savo darbus ne tik sau, bet ir žmonėms. Ne visi ateina į dailininko dirbtuves, todėl paroda – tai lyg ataskaita, kurią dailininkas privalo padaryti per savo gyvenimą.
– Mes visada matėme, kad jūs su mama dirbate kaip duetas, kad mums ir visai šeimai nieko netrūktų. Bet dažniau finansinę atsakomybę nešdavai tu. Ar tau tai būdavo sunku?
– Atsakomybė yra atsakomybė. Ar ji sunki? Aš sakyčiau, ne tiek sunki, kiek sudėtinga. Jei esi vienišas, tai nėra taip svarbu – gali pagriaužti duonos plutą, gyventi kukliai ir niekam neatsiskaityti. Bet kai turi šeimą ir vaikus, atsiranda atsakomybė, kaip juos aprengti, kaip pavalgydinti. Tada nebelieka vietos „dzin“ požiūriui.
Pavyzdžiui, mama visada žinojo, kad stabilių pajamų mūsų šeimoje nebuvo ir nebus. Todėl buvo įpratusi planuoti atsargai. Jei gavai pinigų – perki kruopas, šaldytuvą užpildai, truputį mėsos įsigyji. Nes buvo mėnesių, o kartais ir ketvirčių, kai visiškai nieko negaudavau. Todėl atsakomybė yra sudėtinga, bet su tuo susitaikai, kai supranti, kad darai tai ne tik dėl savęs, bet ir dėl šeimos.
– Kada paskutinį kartą pagalvojai, kad tau labai pasisekė, jog esate kartu su mama?
– Šiandien. Aš dažnai apie tai pagalvoju, nes, žinai, būna situacijų, kai supranti, kad kitai moteriai gal nebūtų užtekę kantrybės. Gyvenime buvo įvairių laikotarpių – finansinių sunkumų, pauzių, kai reikėjo psichologiškai susitaikyti su situacija. Kai dabar žiūriu atgal, suprantu, kad mama labai pasišventė savo vaidmeniui. Aš tikrai vertinu jos stiprybę ir atsidavimą mūsų šeimai.
– Kai aš buvau vaikas, visada galvodavau, kad tu esi per daug kuklus – neparodai savo kūrybos platesnei auditorijai, nesireklamuoji. Man atrodė, kad užaugusi būsiu tavo vadybininkė, viską suorganizuosiu. Bet, matai, gyvenimas susiklostė kitaip – pradėjau siekti savo asmeninių tikslų. Kaip tu manai, kodėl pasirinkai tokį kuklų kelią, kai dabar matome tiek daug menininkų, kurie aktyviai save reklamuoja?
– Žinai, aš visada tikėjau, kad darbai turi kalbėti už menininką. Man reklama niekada nebuvo prioritetas. Aš esu tapytojas, o ne šoumenas. Šiais laikais daug kas daro šou – ypač socialiniuose tinkluose, kaip Instagram. Ten menininkai pristatinėja savo darbus darydami įvairius triukus – su ugnim, fejerverkais, o kai kurie net perdėtai seksualizuoja savo kūrybą.
Aš to nedarau ir nenoriu daryti. Man svarbiausia – nuoširdžiai kurti paveikslus. Bet aišku, internetas viską palengvino – dabar tu gali įkelti savo darbą į socialinius tinklus, ir tavo kūrybą gali pamatyti viso pasaulio žmonės.
– Taip, kaip tave atrado „ArtLink“ galerija, pakvietusi kurti paveikslus kruiziniam laivui „Disney Treasure“?
– Taip, „Disney“ projektas – tai tikrai vienas įdomiausių dalykų, kuris nutiko dėl šiuolaikinių galimybių ir Instagramo. Man reikėjo sukurti du paveikslus, skirtus kruiziniam laivui. Tema buvo paremta „Disney“ filmais. Viskas buvo griežtai kontroliuojama: turėjau piešti eskizus, siųsti juos patvirtinimui, o kiekvienas paveikslo etapas – kas ketvirtadalį paveikslo – turėjo būti peržiūrėtas ir patvirtintas.
Galų gale paveikslai atsidūrė kruizinio laivo interjere. Aš labai džiaugiuosi, kad pavyko peržengti šį filtrą ir būti atrinktam tokiam projektui.
– Kaip vertini dabartinę situaciją su parodomis Biržuose?
– Biržuose parodų nėra daug, ypač mūsų, tautodailininkų, parodos vyksta tik kartą per metus. Galbūt tai dėl Savivaldybės požiūrio, gal dėl kitų prioritetų. Pavyzdžiui, miesto šventėse mes, tautodailininkai, dažnai būname priskirti prie mugės prekiautojų, ir tenka savo kūrybą pristatinėti palapinėse. Pilyje miesto šventės metu parodų salės dažnai užimtos to paties menininko. Nežinau, kodėl kiti kūrėjai nustumiami į šoną. Tai ne tik mūsų, tautodailininkų, klausimas, bet ir platesnis požiūris į Biržų menininkus apskritai.
– Mes su sese gyvename Vilniuje, ir šeimoje esame svarstę apie galimybes gyventi kitur. Ar tave traukia idėja išsikraustyti, ar visgi Biržai tau yra namai?
– Aš galėčiau išsikraustyti, jei reikėtų, bet tikrai ne lengva ranka. Esu sėslus žmogus, o Biržai man yra labai komfortiški. Tai nedidelis, gražus miestelis su nuostabia gamta – viskas čia koncentruota. Upės, ežerai, parkai – viskas arti. Man tai labai patinka. Dabar, kai tvarkoma infrastruktūra, gerinamas turizmas, Biržai tik gražėja. Tai tikrai miela vieta gyventi.
– Kaip galvoji, ką dar norėtum nuveikti tapyboje iki gyvenimo galo?
– Žinai, neturiu didelės vizijos. Man tapyba yra spontaniškas procesas.
– Tai galima sakyti, kad tavo tikslas yra ne konkretus projektas, o nuolatinis tobulėjimas?
– Taip, būtent. Man svarbiausia – tapybos kelias. Kūryba yra nenutrūkstantis procesas, ir tai mane labiausiai džiugina.
– O tu bijai mirties?
– Ne, mirties aš nebijau. Kai pasieki tam tikrą amžių, pradedi žiūrėti į tai kaip į natūralią gyvenimo dalį. Aš daug gyvenime nuveikiau: sukūriau šeimą, užauginau dvi dukras, kurios dabar savarankiškai gyvena. Galbūt namo nepastačiau ir medžio nepasodinau, bet pripiešiau daug medžių. Manau, tai ir yra mano palikimas. Man dabar svarbiausia ramiai gyventi, tapyti ir mėgautis kiekviena diena.
Aistė Jurė
