Rytoj, gegužės 7 d., bus minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ši diena, kaip žinia, dar laikoma ir profesine žurnalistų švente.
Šventes reikia švęsti, tačiau šiemet jų išvakarėse nuotaikos nėra pakilios. Ir ne vien todėl, kad daugiau nei metus gyvenome pandemijos gniaužtuose. Ji keitė visų gyvenimus.
Tačiau į Biržus įsimetė dar vienas virusas, kuris veikia visuomenės dvasinę sveikatą. Ir bėda ta, kad biržiečių imuninė sistema, regis, su tuo virusu nekovoja. Ir skiepų kol kas nematyti. O jiems pasirodžius turbūt rastųsi nemenkas antivakserių judėjimas. Rytoj visoje šalyje bus daug kalbama apie žodžio laisvę, laisvos žiniasklaidos būtinybę ir pan.
Vieni žiniasklaidą vadins ketvirtąja valdžia, kiti tikins, kad šis terminas apibūdina ne valdžią, o tarnystę žmonėms. Kaip ten bebūtų, žiniasklaidos atliekamas vaidmuo visuomenėje labai svarbus.
Žurnalistų turima informacija suteikia žiniasklaidai ypatingų galių, bet jie profesinius ginklus gali išsitraukti nebūtinai kilniems tikslams. Laisvas žodis nėra savaiminis gėris, jeigu jo nelydi atsakomybė.
Biržai per pastaruosius metus turėjo galimybę įsitikinti, kaip kai kurie žurnalistai skirtingai supranta ne tik spaudos laisvę, bet ir savo misiją bei atsakomybę.
Biržai matė, kaip žiniasklaida jungiasi su politika bei verslu ir virsta vietine oligarchija.
Biržai matė, kad ta pati žiniasklaidos priemonė gali veikti turėdama dviejų „rūšių“ savininkus – faktinius ir juridinius. Matė, kaip savininkais paskelbti, bet juridiškai neįteisinti verslininkai be skrupulų investavo į žiniasklaidos priemonę. Regėjo ir tai, kad žiniasklaidą gali valdyti ir koks nors Vasia iš Donbaso.
Biržai taip pat matė, kad žiniasklaidos priemonei vadovauti gali politinės priklausomybės nedeklaruojantis politikas, kuris turi galimybę cenzūruoti, daryti įtaką žiniasklaidos turiniui jam ir jo politiniams bendražygiams palankia linkme.
Biržai turėjo progą įsitikinti, kaip žiniasklaida gali tapti manipuliacijos įrankiu, skirtu susidoroti su savo politiniais konkurentais. Biržai negalėjo nematyti, kaip realybė ir fikcija maišoma į tokią košę, kurią žiniasklaidos priemonė pateikia kaip tariamas naujienas. Bet biržiečiai ją valgo. Kai kurie kemša itin godžiai ir primygtinai siūlo paragauti kitiems.
Biržams tai skanu?
Sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Kai kam skanus ir vanduo iš avinėlio pėdos. Kuo tai baigėsi pasakoje – visi žinom. Demokratijoje kaip ir toje pasakoje – turime galimybę rinktis. Noro virsti avinėliais niekas neužginčys. Avinėlių tylėjimo – taip pat. Tik apie galimas pasekmes pasakose paprastai kas nors perspėja.
Realybėje tokia misija skirta žurnalistams. Kadangi jų esama visokių, visuomenė vėlgi turi rinktis, kuo tikėti ir pasitikėti. Juk tikroji laisvė – tai taip pat ir laisvė rinktis tą žiniasklaidos priemonę, kuri atitinka tavo vidinius etikos standartus. Nepamirštant, kad bet kuri laisvė neatsiejama nuo atsakomybės.
