Tokią žinutę iš nepažįstamo žmogaus gavo biržietė, dalyvavusi populiariame televizijos muzikiniame projekte. Šiandien kalbamės su ja – gimnaziste Goda Čirvinskaite, kurios talentas itin sužibėjo projekte „Lietuvos balsas“.
Pirmiausia norisi pasakyti, kad aštuoniolikmetės Godos balsas užbūrė ir girdint jį telefonu. Ne, tai buvo ne dainavimas nuotoliniu būdu, o pokalbis apie susitikimą. Būna, kad telefonas transliuoja kalbančio žmogus šilumą, juntamą per balso virpesius, o šie išduoda ne tik širdies plazdėjimą. Godos balsas kalba apie gražų žmogų, atvirą jo žvilgsnį, gebėjimą ne tik girdėti, bet ir jausti kitą.
„Sagutė“, – pirmoji šovusi mintis, išvydus Godą su bičiuliais vieną sekmadienio rytą netoli bažnyčios. Ant nedidukės rudaakės pečių pūpsantis gitaros dėklas atrodė tarsi didžiulis tamsus kalnas, kurio papėdėje straksi maža mergaitė, o jos šypsena priminė žaidžiančius saulės zuikučius.
Tiesa, Goda jau buvo paaugusi nuo to laiko, kai su panevėžiečiais dainavo barokinės operos spektaklyje Biržų pilyje, tačiau tryško tuo pačiu tik jai ypatingu nuoširdžiu džiaugsmu.
Todėl nuo klausimo apie džiaugsmą prasidėjo ir pokalbis su Goda.
– Negaliu nepasakyti, kad esi spindinti ir labai graži. Kas šiuo metu, pasibaigus tam dideliam muzikiniam konkursui ir praūžus dideliam emocijų srautui, Tave labiausiai džiugina?
– Meilė ir gražus oras (juokiasi – aut.). Net nežinau, kuris iš jų veikia labiau, tačiau abu šie dalykai veikia įkvepiančiai, mane tarsi pakylėja nuo žemės.
– O ar lieka laiko pamokoms?
Nuotolinis mokymasis – nelengvas dalykas. Ir ypač sunku prie to proceso „prisijungti“, kai užklupo pavasaris…
– Ilgiesi buvimo pačioje mokykloje, klasėse?
– (Ilgoka pauzė – aut.) Mokykla yra ne tai, kur aš jaučiuosi gerai, tai yra savimi. Gal todėl, kad labai jautriai į viską reaguoju. Labiausiai žeidžia replikos, kurios dažniausiai susijusios su man gyvybiškai svarbiu, esminiu dalyku – dainavimu. Turbūt esu labai įsitempusi, todėl tos mokytojų ištartos frazės mane skaudžiai paliečia ir dar labiau trukdo suprasti dėstomą dalyką…
– O yra patinkančių pamokų?
– Be abejo. Patinka istorija, kurią dėstė mokytoja Audronė Garšvaitė. Ją pakeitęs kitas istorijos mokytojas, atrodo, taip pat bus geras. Anksčiau patiko chemija. Ne tiek pats dalykas, bet tai, kaip jį dėstė mokytoja Aušra Dulevičiūtė. Mokykloje viską lemia ar atperka ryšys su mokytoju.
– Tavo dienose yra ir muzikos pamokos, dainavimas.
– Dar mokausi Biržų muzikos mokykloje, kurią lankyti pradėjau vėlai – būdama septintoke. Projektui rengiausi ir pas žinomą atlikėją Simoną Jakubėnaitę. Pas ją į pamokas kartą per savaitę važiuoju su džiaugsmu. Gera, kad turiu mokytoją, su kuria taip gerai jaučiuosi. Biržuose neatsiejama mano muzikinės veiklos dalis yra mokytojos Ievutė Morkūnaitė ir jos mama Viktorija. Be jų nebūčiau ten, kur esu dabar. Jų dėka atradau, kad muzika manyje gyvena, kad taip stipriai galiu ją jausti ir dovanoti žmonėms.
– Gimnazijoje laukia dar vieneri metai, o kokį matai tolesnį savo kelią? Jis susijęs su muzika?
– Aš neturiu plano „B“, o muzika yra mano pirmasis ir vienintelis planas. Nesvarbu, ar tai būtų studijos akademijoje, ar kolegijoje. Jaučiu širdimi ir tuo labai tikiu, kad mano kelias yra muzika, dainavimas, kūryba. Dabar manau, kad baigusi gimnaziją norėčiau vienerius metus iki studijų skirti kelionėms, savanorystei. Noriu pamatyti pasaulį, kuo ir kaip gyvena žmonės kitur. Ne tik pamatyti, bet ir pajusti.
Svarbiausia, ką radau „Lietuvos balse“, tai draugystę su labai ypatingais žmonėmis.
– Ką, be galimybės mokytis ir dainuoti, atradai „Lietuvos balse“, kuriame taip gražiai atėjai iki pusfinalio?
– Labai svajojau, jog kada nors norėčiau pabūti ten, projekte, tačiau net nesapnavau, kad taip gali nutikti. Kaip atsidūriau? Mane ten nuvedė pati muzika. Prieš tai mano gyvenime įvyko daug dalykų, dėl kurių aš turėjau atsidurti ten, kur svajojau, pažinti visokius žmones. Projekte į man artimą ratą pateko tik „mano žmonės“. Tai superfinalininkė Vaida ir su ja dainavęs Andžej. Niekada nebuvau sutikusi tokio žmogaus kaip Vaida. Man taip buvo įdomu klausytis, kaip ji kalba, ką mąsto, kaip mato vienus ar kitus dalykus… Buvo gera su ja dalytis savo mintimis. Tarp mūsų buvo tikras sielų ryšys. Jis nenutrūkęs iki šiol.
Taigi svarbiausia, ką radau „Lietuvos balse“, tai draugystę su labai ypatingais žmonėmis. Kol Monikos Liu nebuvo tarp projekto mokytojų, galvojau, kad norėčiau patekti tik pas Donatą Montvydą. Tačiau išvydus Moniką Liu užvaldė noras patekti tik pas ją. Kai vasarą Monika Liu koncertavo Biržuose, aš su ja fotografavausi. Po to kitiems sakiau ir tikėjau, kad susipažinau su savo mokytoja. Aš tada jau žinojau, kad esu patekusi į akląsias perklausas. Esu laiminga, kad būtent su Monika Liu galėjau projekte bendrauti. Ji yra tiesiog nepaprasta! Jausminga, atvira, labai savita ir nepakartojama, o jos sielos ir balso spalvų su niekuo nesupainiosi. Buvo gera, nes jutau, kad mokytojai kitas žmogus rūpi ne tik dėl projekto. Tai vėlgi – sielų draugystės atvejis.
– Kalbėjai apie buvusį Tavo gyvenime nelengvą metą.
– Tai buvo tikrai sunkus etapas, kai keitėsi vertybės, draugų ratas. Supratau, kad tarp mane supusių žmonių buvo tokių, kuriems per daug atsivėriau, dalinau savo mintis, laiką, o to daryti nebuvo verta… Atėjo supratimas, kad man tikrai nereikia turėti daugybės draugų…
Būna iššūkių, su kuriais draugystė susidoroja, juos įveikia. Tačiau būna ir tokių išbandymų, po kurių žmonės pasuka skirtingais keliais. Tokių žmonių nebėra su manimi, tačiau apie juos galiu atsiliepti tik pačiais geriausiais žodžiais. Žmonės keičiasi, sykiu ir dalykai, vertybės. Gražu, kai žmonės gali išsiskirti taikiai, nesvarbu, kokie santykiai juos jungė. Kai išsiskiri, su kuriais nepakeliui, atsiranda vietos ir laiko tam, kas tau artima. Ateina sielai artimi žmonės. Manau, taip įvyko ir su manimi.
Iki šiol turiu tikrą draugę Akvilę, su kuria pereita daugybė išbandymų. Ji domisi politika, socialiniais mokslais, savanoriauja. Mėgsta piešti – man dovanojo paveikslą, kuris kabo mano kambaryje. Paveikslas neturi pavadinimo. Kaip ir draugystė. Tą reikia jausti.
Mano džiaugsmas yra ir jų džiaugsmas. Labai myliu savo mamą, tėtį – jie mano gyvenime yra patys svarbiausi.
– Matosi, kad dabar esi labai laiminga…
– Taip. Sykiu žinau, kad nieko nėra amžina, tad reikia mėgautis akimirkomis ir būti dėkingam už tai, kuo gali džiaugtis, ką mylėti.
– Tėvams esi vienintelė atžala?
– Turiu septyneriais metais vyresnę sesę Laurą. Ji baigusi psichologijos studijas gyvena Vilniuje su šeima – vyru Mindaugu ir nuostabia jų dukryte Mėta. Ją beprotiškai myliu, esu krikšto mama. Dar pustrečių neturinti Mėta yra visos mūsų šeimos spindulėlis, didžiausias džiaugsmas.
– O Tave ar dažnai kas nors giria?
– Gerų žodžių girdėti teko. Ir pirmiausia – iš mamos ir tėčio. Jie laimingi, kai mane kas nors pastebi, pagiria, pakviečia dainuoti. Mano džiaugsmas yra ir jų džiaugsmas. Labai myliu savo mamą, tėtį – jie mano gyvenime yra patys svarbiausi.
– Gali pasakyti, kad esi laimingas šeimos vaikas?
– Tikrai. Mes visi šeimoje bei su artimais žmonėmis esame kaip kumštis. Ir projekte mane kartu su mama lydėjo jos sesė, mano krikšto mama.
Kai dalyvavau „Lietuvos balse“, gavau man labai brangią žinutę. „Tokie vaikai atsiranda tik iš be galo mylinčios šeimos“, – rašė nepažįstamas žmogus.
