Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir išvydusi dar vieną nesutarimais ir ginčais pasidabinusią dieną juokės. Nenuostabu, nes jau daugiau nei pusę metų trunkantys Prezidentūros ir konservatorių partijos kivirčai dėl atstovavimo Lietuvai Europos Vadovų Taryboje (EVT) ima juokinti ir pačius lietuvius.
Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ gamtos atgijimas simbolizavo taiką, vienybę ir draugystę. Deja, dabartinėje Lietuvoje į pražydusias sakuras pažvelgia retas, o viežlybąsias vertybes nurungia pykčiai bei nesutarimai. Atstovavimo Lietuvai EVT klausimas – ne išimtis.
Konservatoriai, atsižvelgdami į visuotinę pandemiją ir visus su ja susijusius klausimus, pabrėžia, kad Lietuvai EVT atstovauti turi ne Prezidentas Gitanas Nausėda, o Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. Mat taryboje yra svarstomi labiau vykdomajai valdžiai aktualūs klausimai. Tuo metu Prezidentūra atrėžia, kad tokio klausimo svarstymas yra visiškai „antivalstybiškas“ ir Lietuvai atstovauti visgi turėtų šalies vadovas.
Taip ir užvirė katilas, kuris, tiesą sakant, dabar jau nebe verda, o visiškai kunkuliuoja. Vieni sako vieną, o kiti supranta visai ką kitą. Abi pusės nori kalbėti, bet, deja, – nė viena nepasižymi noru klausyti. Tik retsykiais jau atrodo, kad ginčas rimsta ir aukščiausi Lietuvos pareigūnai ima sutarti. Būtent tada jau norisi ištarti sparnuotąją frazę: „Sustok, akimirka žavinga“, bet kur tau – ginčai vėl kyla ir leidžiasi, tarsi A. Škėmos „Baltoje drobulėje“ aprašytas sizifiškas viešbučio liftas.
Visgi pasakyti, kuri pusė šiame ginče yra viežlyba, o kuri ne – prilygtų mistiškojo Laimės žiburio pasiekimui. Tiek Prezidentūra, tiek Vyriausybė turi aiškių bei logiškų argumentų. Prezidentas – pagal konstitucinę teisę atstovauja šaliai ir reprezentuoja ją. Tuo metu Ministrė Pirmininkė pabrėžia, kad dalyvavimas Europos vadovų susitikimuose leistų vykdyti sklandesnį ir kokybiškesnį Vyriausybės darbą.
Galiausiai, be visų šių kalbų, turime prisiminti, kad gyvename demokratiškoje ir laisvoje šalyje, kurioje diskusijos, žinoma, yra reikalingos. Visgi tokiu visam pasauliui sunkiu laikotarpiu norėtųsi ne pykčių, skandalų, užsispyrimo, o tiesiog bendradarbiavimo, gebėjimo išklausyti ir rasti demokratiškų bei diplomatiškų sprendimų. Juk ne veltui saulelė vis anksčiau atkopia ir vis vėliau palieka dangaus skliautus: gamtos atgijimas – tai ženklas, kad reikia gyventi viežlybai.
