Sakoma, kad ir ką gyvenime beveiktume, pasireiškia mūsų pašaukimas. Tai yra vidinės vertybės, pagal kurias dažniausiai priimame sprendimus. Arūno ir Vitalijos Totorių sodybą ant Nemunėlio kranto galima vadinti šeimos kūriniu, gimusiu ir iš vaikystėje pabudusio pašaukimo, ir iš mokėjimo gamtą pajusti kaip namus, kuriuose randamas kelias į ramybę, o sykiu – ir į save.
Didžiausia kelionė – savęs atradimas
Kelionė į Arūno ir Vitalijos Totorių sodybą per Biržų girią Latvijos pasienio link baigiasi nevalingu aiktelėjimu: pribloškia erdvė, dar pavasariu alsuojanti, sielą apvalanti gaiva. Stulbinančio gamtos grožio fone matomi pastatai – lyg nerealus parodinis maketas. O realybėje – tai keliolika metų kantraus triūso. Tiek prireikė, kad 2011 metais įsigytas miško plotelis ir sena sodybvietė pamažu virstų įspūdingu gamtos ir žmogaus vienovės deriniu.
Dabar – tai Nemunėlio pakrantėje šeimos puoselėjamas didesnis nei dešimties hektarų sklypas, kuriame yra ir dirbamos žemės, ir sodyba, ir keli hektarai miško, ir Arūno sodintas parkas. Per jį ir šalia stūksantį mišką padarytas takas, vedantis, pasak Arūno, kaimynų link. Kitoje sodybos pusėje – dar vienas Arūno takas, įrengtas per savą mišką ir besidriekiantis seno didelio ąžuolo link. Pakeliui – nuolat atsodinami bebrų apgraužti medžiai, apsaugomis apsupti savaiminiai želdiniai.
Visą publikaciją skaitykite popieriniame gegužės 22 d. penktadienio laikraštyje.
