Sakoma, kad ir ką gyvenime beveiktume, pasireiškia mūsų pašaukimas. Tai yra vidinės vertybės, pagal kurias dažniausiai priimame sprendimus. Arūno ir Vitalijos Totorių sodybą ant Nemunėlio kranto galima vadinti šeimos kūriniu, gimusiu ir iš vaikystėje pabudusio pašaukimo, ir iš mokėjimo gamtą pajusti kaip namus, kuriuose randamas kelias į ramybę, o sykiu – ir į save.
Didžiausia kelionė – savęs atradimas
Kelionė į Arūno ir Vitalijos Totorių sodybą per Biržų girią Latvijos pasienio link baigiasi nevalingu aiktelėjimu: pribloškia erdvė, dar pavasariu alsuojanti, sielą apvalanti gaiva. Stulbinančio gamtos grožio fone matomi pastatai – lyg nerealus parodinis maketas. O realybėje – tai keliolika metų kantraus triūso. Tiek prireikė, kad 2011 metais įsigytas miško plotelis ir sena sodybvietė pamažu virstų įspūdingu gamtos ir žmogaus vienovės deriniu.
Dabar – tai Nemunėlio pakrantėje šeimos puoselėjamas didesnis nei dešimties hektarų sklypas, kuriame yra ir dirbamos žemės, ir sodyba, ir keli hektarai miško, ir Arūno sodintas parkas. Per jį ir šalia stūksantį mišką padarytas takas, vedantis, pasak Arūno, kaimynų link. Kitoje sodybos pusėje – dar vienas Arūno takas, įrengtas per savą mišką ir besidriekiantis seno didelio ąžuolo link. Pakeliui – nuolat atsodinami bebrų apgraužti medžiai, apsaugomis apsupti savaiminiai želdiniai.
„Žmonės kažką po savęs palieka, tai aš paliksiu šitą gražiai sutvarkytą žemės gabalėlį. Šioje vietoje nusprendžiau pasodinti parką. Biržuose yra Antano Dauguviečio parkas, o čia bus Arūno Totoriaus (juokiasi – red.). Parko medžiai – beržai ir juodalksniai, nes slėnis yra drėgnas, kitiems medžiams nelabai tinkantis“, – kalba Arūnas.
„Jis rado save“, – taria Vitalija.
Miško genas – nuo senelių
Arūnas sako, kad miškas jo dūšioje apsigyveno dar vaikystėje.
„Miškas – nuo senelių. Su Vinkšniniuose gyvenusiais Petru ir Matilda Tatoriais nuo trejų metų važiuodavau į mišką. Seneliai dirbo miške, aš būdavau su jais – kiekvieną medį pažinojau“, – pasakoja Arūnas. Nuo 1998 metų jis pats užsiima miško ruošos veikla.
Su miško medžiais susiję ir vyro pomėgiai bei laisvas laikas.
„Anksčiau labai mėgau žvejybą, važiuodavau ir plaukdavau vienas ar su draugais žvejoti. Kai atsirado sodyba ant upės kranto, galvojau, kad dabar tai jau žvejosiu, kada tik panorėsiu.
O atsitiko taip, kad meškerės gal jau sunyko be darbo stovėdamos. Dabar atvažiuoju, čiumpu į rankas sekatorių ir vaikštau, žiūrinėju – čia šakelę reikia nukirpti, ten išlyginti. Mėgaujuosi medžių priežiūra. Žvejyba kažkur į šalį atsitraukė“, – kalba Arūnas.
Jis vedžioja po preciziškai tvarkomą sodybą, stebinančią išsaugota darna su gamta. Aplinkoje – jokių svetimkūnių, dirbtinių „puošmenų“. Upės krante augantys medeliai saugomi ne tik nuo bebrų, bet ir ledonešio. Apsaugos nuo ledų – sustatyti akmenys.
„Dabar geriausias metas. Aplinkui tokia gaivi žaluma, dar nekaršta, nėra uodų ir kitų kraujasiurbių vabzdžių. Gali sėdėti vakare ant upės kranto, žiūrėti į vandenį, mišką, klausytis gamtos garsų ar tylos… Čia kažkokia gera aura. Pabuvęs kelias valandas atsigaunu, dingsta visas dienos nuovargis. Gal kad tokia ramybė aplink viešpatauja“, – mintimis dalijasi sodybos šeimininkas.
Jiedu su žmona nesureikšmina ir laukinių gyvūnų daromos žalos.
„Aplinkui miškas, tai miško gyventojai čia ir šeimininkauja. Barsukai, stirnos, elniai, bebrai. Iš pradžių bandžiau su jais kažkaip kovoti, buvo apmaudu, kai kruopščiai augintą medelį ima ir nugraužia. Kai mūsų nebūna, barsukai kaip kultivatoriumi pievelę išrausia sliekų ar kitų kirminų ieškodami. Bet supratau, kad reikia taikytis, rasti kažkokią pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos, nes čia jų valdos, aš bejėgis. Kažkaip sutariam, nors smulkių eibių žvėrys, ypač bebrai, vis prikrečia“, – kalba Arūnas.
„Čia visų namai – ne tik mūsų“, – pripažįsta Vitalija gyvenimo su aplinka darnos svarbą.
Kone šimtametės sodybos virsmas
2011 metais Totorių įsigyta sodyba gyvavimo metus skaičiavo nuo 1938-ųjų. Dalis sodybos priklauso Nemunėlio Radviliškio seniūnijai, dalis – Parovėjos.
„Pataikėme į tą laiką, kai čia gyvenę senoliai išvyko į miestą“, – apie sodybos įsigijimą sako Arūnas.
Per pirmuosius kelerius metus senojoje sodyboje, kuri paskutiniais metais buvo jau nebegyvenama, vyko tikras perversmas. Teko tvarkyti kone džiunglėmis virtusią aplinką, kirsti šabakštynus, lyginti žemę. Talkino šeimos bičiuliai, pastarųjų draugai ir vaikai.
Nebuvo galima išsaugoti ir visų senųjų pastatų. Vieni buvo sugriuvę nuo gamtos stichijos, kiti niokoti sodybas siaubusių vagišių. Tokių metalo ieškotojų rankomis buvo sugriauta ir gyvenamojo namo viduje buvusi duonkepė krosnis. Teko griauti kone visą gyvenamąjį namą, paliekant tik medinių rąstų karkasą. Iš pagrindų atnaujintame name, kaip ir dera šeimininkui miškininkui, yra daug medžio – eglinės sienos, juodalksnio lubos. Namas be galo jaukus, patogus ne tik šeimai, bet ir svečiams. Čia įrengti miegamieji kambariai, virtuvė, svetainė, yra visi būtini higieniniai patogumai.
Nors namo viduje yra puikiai įrengtos asmens higienos patalpos, pasak Vitalijos, senos sodybos vietoje turi būti ir tiems laikams autentiškas statinys – medinis lauko tualetas.
Naujiems šeimininkams tarnauja klėtis – vienintelis nesugriuvęs senasis pastatas.
„Vidų išvalėme, nušveitėme sienas, išardėme ten buvusius senus aruodus“, – pasakoja Arūnas.
Atnaujinant klėtį reikėjo įdėti daug darbo, tačiau pastatas alsuoja senovine dvasia. Čia yra ir sodyboje rasta dar išlikusi buvusių senųjų šeimininkų lova, ir naujųjų gyventojų atvežti jiems brangūs daiktai. Tarp jų – Vitalijos senelio rankomis gamintas pirmasis stalelis, senelio sesers dėžutė skrybėlaitėms ir kiti senais prisiminimais alsuojantys daiktai.
Sodyboje – nauja pavėsinė, pirtis, ant Nemunėlio kranto – jaukus suolelis, sūpynės. Visi akcentai derantys su išpuoselėta, tačiau natūralia aplinka. Vaismedžiai ir kiti dekoratyviniai augalai atrodo augantys ten, kur jiems vizualiai pati tinkamiausia vieta.
„O čia, matote, latvių ir lietuvių dizainerių projektuotos tujų kolonos“, – rodo Arūnas kiemą ir gražius arimus ribojančią medžių juostą. Vyras juokiasi ir paaiškina, kad tujas taip apdorojo iš Lietuvos ir Latvijos pusės ateinantys žvėrys, kad telikę medžius aukštai nugenėti.
Gydanti ramybė ir šventi prisiminimai
Apie rastą ramybę kalbančios poros gyvenime – sunkūs išbandymai. Pasak Arūno ir Vitalijos, negandas išgyventi padėjęs tik darbas ir žmonės.
Priešais namą kieme – žiedais apsipylusi rojaus obelaitė. Prieš šešerius metus prie šio medelio su sūneliu Teodoru ir žmona Donata fotografavosi tragiškai miręs jaunylis Totorių sūnus Robertas. Tai buvo jo paskutinė nuotrauka. Robertui buvo 28-eri.
Po sūnaus netekties Arūnui ir Vitalijai teko patirti ir neeilinius staiga užklupusių ligų išbandymus. Dabar abu jie tvirtina, kad medicina šiais laikais esanti stebuklinga. Pora džiaugiasi kiekviena gyvenimo diena, galimybe tvarkytis ne tik savo namų sodyboje Biržuose, bet ir prie Nemunėlio sukurtame žemės rojui prilygstančiame pasaulyje.
„Žiūrime, kaip kieme guli stirnos – kartais jos net tingi keltis, taip prie mūsų įpratusios… Ypatingas laikas, kai rytą švintant ima klykauti gervės… Toks tylą ir širdį veriantis garsas, kurio negalėtum apsakyti… O Velykų rytą pilnas kiemas priskrido paukštelių – įvairiaspalvių, mažyčių ir didelių…. Tikros Velykos!“ – su graudžia, tačiau be galo šviesia šypsena kalba Vitalija apie gyvenimą. Jame – ir svarbiausias gyvenimo bendrakeleivis, Roberto ir jau 37-erių sulaukusio Egidijaus tėtis Arūnas bei dienas džiugesio pripildantys laiko patikrinti draugai.
